 |
| Nuotrauka iš www.vikipedia.org |
XVII a. pradžios rezidencinė Raudondvario pilis – Lietuvoje gerai žinomas kultūros paveldo objektas, reikšmingas paminklas, turistų traukos centras, o ir nediduko miestelio, esančio prie pat Kauno, tikroji širdis.
Kaip kažkada savo knygoje „Atviras kūrinys“ rašęs Umberto Eco, į kiekvieną meninę formą galima žiūrėti jei ne kaip į mokslinio pažinimo pakaitalą, tai kaip į epistemologinę metaforą: taigi kiekvienoje epochoje meno formos per panašumą, metaforas, idėjos įkūnijimą materijoje atspindi to laiko mokslo arba kultūros požiūrį¹. Čia prisiminkime, pavyzdžiui, Dziavaltauskų, Kosakauskų, Radvilų, Vorlovskių, Zabielų ir Tiškevičių šeimų genealogiją – tai, šiaip ar taip, buvusių Raudondvario dvaro savininkų sąsajos su likusiu šios vietos kultūriniu palikimu: biblioteka, bažnyčia... O jei dar pasakojimą papildytumėme duomenimis apie buvusį dvaro orkestrą ir kitką...
Istorinis aspektas
Vargu ar kas šiandien suabejotų, kad pavadinimą Raudondvario gyvenvietė gavo dėl raudonų plytų pilies – tiksliau, dėl žmonių galvose įsitvirtinusio / užsifiksavusio jos įvaizdžio. Pilies datavimo požiūriu gana vertingas tyrinėjimas, atliktas 1959 m. – rengiant projektą sugriautai piliai atstatyti. Tada padaryti kruopštūs rūmų matavimo brėžiniai, be to, atlikus kasinėjimus ir zondavimą, sudaryta pastatų istorinė kartograma. Darbus atliko Specialiųjų mokslinio restauravimo dirbtuvių inžinierė architektė Stefanija Čerškutė, kuri tuo pat metu nustatė, kad rūmai statyti 1653-1664 m.
Tiesa, kai kurie ekspertizę atlikę istorikai S. Čerškutės pateiktą pilies pradžios datą siūlė patikslinti. Pavyzdžiui, Stasys Pinkus, papildomai padirbėjęs archyvuose, iškėlė tezę, kad pilis statyta gerokai anksčiau: jis aptiko laišką, kurį antrasis pilies savininkas Jonas Dzevaltauskas buvo parašęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikui Mikalojui Kiškai. Jame paminėta pilis, ir jis datuojamas 1615 m. rugsėjo 2 d.
Tačiau ir dėl šios datos iškilo abejonių... Vis dėlto vėliau nusistovėjo nuomonė, kad Raudondvario pilis įkurta 1572-ųjų balandžio 30 d. Apie tai, be kita ko, bylojo ir „Lietuvos Metrika“, knyga Nr. 51, privilegija Nr. 226, iš kurios ir sužinota, kad kaip tik tada (t. y. 1572 m. balandžio 30 d.) Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Kauno pakamariui bei Panemunės pilių ir dvarų revizoriui Vaitiekui Dzevaltauskui (Voitech Devaltovsky, Woiciech Dziewialtowski) suteikia teisę (t. y. privilegiją) amžinai valdyti kaimus netoli jo Panemunės ir Panevėžiuko dvarų, Vilkijos valsčiuje, – iš viso 30 valakų (t. y. apie 640 ha). Metrikoje aprašomos ir gaunamų kaimų ribos. Štai šie kaimai: Ažiminskoe, Rebždy, Perevozniki, Kugonovo.
Taigi rašytiniai istorijos šaltiniai liudija, kad Raudondvario pilį pradėjęs statyti būtent Lietuvos didžiojo kunigaikščio skiriamas apskrities pareigūnas. Nors, anot tyrinėtojų, pirmasis pilies savininkas greičiausiai ir buvo minėtas Kauno pakamaris, pilies statybas turėjo pabaigti J. Dzevaltauskas – Vaitiekaus brolis, kuris, jam mirus, 1581 m. ir perėmęs šį turtą.
Istorikų patvirtintas ir toks faktas, kad XVII a. viduryje dvarą įsigijo Mstislavlio kaštelionas bei Gulbinų seniūnas Jonas Eustachijus Kosakovskis († 1649). Ypač pažymėtina, kad Jonas Eustachijus buvo sūnus Pranciškaus Nikodemo Kosakovskio (1556-1611) – Lomžos seniūno ir valdovo rotmistro, Salaspilio (Kirchholmo) mūšio didvyrio, apdovanoto dvarais Lietuvoje bei per vedybas susigiminiavusio su vienomis įtakingiausių to meto LDK giminių – Pacais ir Valavičiais. Tapęs Mstislavlio kaštelionu, Jonas Eustachijus nuolat gyveno Lietuvoje ir vedė Kotryną Gintautaitę iš Deltuvos, Trakų vėliavininko dukterį, Jono Sapiegos našlę. Būtent J. E. Kosakovskis tapo pirmuoju šios giminės lietuviškosios atšakos atstovu, gavusiu pirmąjį LDK senatoriaus urėdą – apie 1644-1646 m. O jo antros eilės pusbrolis, taip pat lietuviškosios Kosakovskių giminės dalies atstovas, Tomas Kosakovskis veik tuo pačiu metu gavo Dorpato (Tartu), o vėliau – Vitebsko kaštelioniją.
Čia vertėtų paminėti, jog Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS) saugoma Vytauto Didžiojo universiteto rankraščių kolekcija (F 1), kurioje yra keletas minėtos Kosakovskių šeimos istorijai reikšmingų dokumentų aplankų, priklausiusių Zabielų-Tiškevičių Raudondvario ir Kosakovskių Vaitkuškio bei Lyduokių dvaro rūmų bibliotekoms bei archyvams². Be kita ko, apie Kosakovskių-Zabielų šeimyninį solidarumą liudija ir Kosakovskių korespondencija: ji, kas itin įdomu, apibūdina 1794 m. įvykių vertinimus, atskleidžia XVIII a. pabaigos visuomenės elito požiūrį į vienus ar kitus įvykius Lietuvoje, Respublikoje, Europoje, atspindi komplikuotus santykius su daugeliu to meto valstybininkų, diplomatų, mokslininkų ir pan.
Tuo pačiu požiūriu informatyvus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus (MMB RS) rinkiniuose saugomas Kosakovskių šeimos archyvas. O tiksliau – tai Kosakovskių giminės korespondencijos rinkiniai, kurių didžiąją dalį sudaro iš Raudondvario dvaro rūmų (manytina, kad iš dėdžių bei pusbrolių Zabielų, o gal net ir iš Tiškevičių) perimti ir kurį laiką Varšuvos rezidencijos bibliotekoje saugoti brolių Kosakovskių bei daugelio kitų jų giminaičių laiškai dėdėms Antanui, Simonui, galbūt ir kitiems Zabielų giminės atstovams³.
Norint perprasti, kaip amžiams bėgant kito paminklas ir su jo vardu susijusių žmonių – žinomų LDK giminių atstovų – likimai, reiktų pasitelkti ir vaizduotę...
Beje, viena iš man pačiam kone labiausiai įstrigusių istorijų yra ši: prieš 1761-uosius iš Vorlovskių dvarą nupirko paskutinysis Didysis Lietuvos etmonas – vyriausiasis kariuomenės vadas Juzefas Zabiela. Tado Kosciuškos sukilimo metu J. Zabiela pasirašė prorusiškai nusiteikusių bajorų Targovicos konfederacijos aktą, kuriame buvo pasisakyta prieš 1791 m. gegužės 3 d. Seimo priimtą Konstituciją arba, tiksliau, prieš šiuo aktu inicijuotas reformas ir prielaidas valstybingumui Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) stiprinti. Todėl jis buvo apkaltintas išdavyste bei pakartas (1794 m. gegužės 9 d. Varšuvoje).
Gana iškalbingi ir šio istorinio personažo portretą papildantys amžininkų liudijimai apie tai, kad vedamas į kartuves, pastatytas Varšuvos senamiesčio Rotušės aikštėje, J. Zabiela prarado paskutinius orumo likučius bei maldavo aplinkinių pasigailėjimo, žeminosi. Be abejo, visa tai buvo perniek...
Išties sudėtinga išraiškingiau apibūdinti šį dramatišką ATR istorijos įvykį, nei tai buvo padaręs Jozefas Ign. Kraszewskis, kuris savo veikale „Polska w czasie trzech rozbiorów“ (t. HI, str. 520) apie nešlovingą Juzefo gyvenimo pabaigą parašęs maždaug taip: „Zabiela buvo paprasčiausias intrigantas. 1792-aisiais jis vadovavo karo veiksmams prieš Rusiją ir įrodė savo neįgalumą. Targovicos konfederacijos metu buvo paklusnus Kosakovskiui, pavadavo maršalą. O kai jį vedė į bausmės vietą, ėmė lankstytis, prašydamas pasigailėjimo, mėgindamas įtikinti, kad yra nekaltas – tačiau, atsakant, aplinkui teskambėjo: išdavikas! tylėk!“
Tarsi to būtų maža, myriop pasmerktojo našlė vėliau dar bandė atgauti konfiskuotas vyro brangenybes ir kitus daiktus: tuo reikalu ji pateikė prašymą Aukščiausiajai tautos tarybai. Bent jau žinoma, kad ji buvo nukreipta į Teisingumo skyrių, kuris ir turėjo priimti sprendimą... Tačiau netrukus baigėsi ir Kosciuškos sukilimas; vargu bau Juzefo našlė ką nors naudingo sau pešė4.
Paminklosauginis aspektas
Tačiau pasinaudokime kelionės laiku teikiamomis galimybėmis ir grįžkime į gerokai mums artimesnį Raudondvario pilies-dvaro gyvavimo periodą – pasigilinkime į išimtinai paminklosauginį klausimo aspektą. Pakalbėkime apie šalia pilies pastatytos dvaro oficinos, oranžerijos, arklidžių, puikaus, sodria žaluma (pavasario ir vasaros laiku) alsuojančio peizažinio tipo parko tvarkybą. Štai, pavyzdžiui, oranžerija restauruota dar 1959-1960 m., o po jos 1962-1967 m. tvarkyta ir pilis (projekto autoriai – architektai Stefanija Čerškutė ir Vytautas Jurkštas).
Aišku, šie darbai vykdyti buvusių Lietuvos žemės ūkio inžinerijos instituto vadovų, disponavusių šiuo objektu, pastangomis, nepaisant griežtos Maskvos kritikos. Kita vertus, būtina nepamiršti ir iki tol buvusių Raudondvario dvaro sodybos tvarkybos problemų, visų pirma tiesiogiai susijusių su bendra Lietuvos kultūros paveldo situacija – ypač daug jų atėjo iš pokario, kai brutalaus barbariškumo pasitaikydavo kone kiekviename žingsnyje, ne vien šiame architektūros ansamblyje.
Labiau gilindamiesi į mus dominančių (S. Čerškutės laikų) restauravimo darbų aplinkybes, pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad renesansinės pilies architektūra nustatyta tyrimais pagal XIX a. pilies architektūros vaizdą, kuris išryškėjo nuo pilies rūmo (išskyrus mansardinio aukšto XIX a. frontoną) nuėmus neogotikinį dekorą. Buvo nugriautas neogotikinis virtuvės priestatas su dviem kaminais, nors dabar galima ir suabejoti, ar vertėjo tai daryti. Anot prof. Jono Rimanto Glemžos, restauruojant laikytasi tyrimais nustatyto rūmų plano, paryškinti kai kurie rūmų interjero elementai, pavyzdžiui, senųjų tualetų nišos rytinėje sienoje ir pan5.
Taigi jau šie duomenys aiškiai parodo, jog restauravimo metu būta nemažų problemų. Be jokios abejonės, naujausi – keleto pastarųjų metų – tvarkybos darbai taip pat ne tokie, kuriems įgyvendinti pakaktų „lengvų“ ar paprastų sprendimų. Galima daryti prielaidą, kad ir čia turėtų būti daug medžiagos diskusijoms, tyrinėjimams, analizei... Vertėtų skaitytojui priminti, kad štai XIX a. Europoje, nusistačius idealų etaloną, restauruojamam objektui (kultūros paminklui) norėta suteikti tariamai tobulą vaizdą. Panašiai ir trūkstamoms dalims atkurti laisvai naudoti vadinamieji analogai – priderinant anksčiau neturėtas formas, netgi šalinant kitų epochų ar istorinių stilių elementus6.
Neabejotina, kad ši stilistiniu restauravimu vadinama ir visas priemones dėl meninės ar stilistinės išraiškos vienovės teisinusi kryptis (apibūdinama devizu: „restauruoti – tai nereiškia išsaugoti“) ne tik atspindėjo epochos dvasią, bet ir padarė daug žalos architektūros paminklams bei dailės kūriniams.
Baigiamasis klausimas: ar turime ką priešpriešinti tokiam mąstymui, tiksliau, praeitų amžių reliktams?.. Į tai tegaliu atsakyti: šiuolaikinis restauravimas, siekdamas atskleisti originalią paminklo būklę, pirmiausia privalo parodyti deramą pagarbą iki mūsų dienų išlikusiai autentiškai medžiagai. Juoba kad šnekama ne tik apie restauratoriaus atsakomybę, bet ir apie atitinkamą profesinį pasiruošimą...7, t. y. tiek apie metodų arba priemonių panaudojimą, tiek ir apie etinius dalykus: kaip dera (arba nedera) elgtis su paminklu, kiek galima leisti įsikišti...
1 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 78.
2 Kossakowski S. K. Materiały historiczne z panowania Stanisława Augusta // VUB RS, f. 1, b. 1264; Kossakowski S. Pamiętniki // VUB RS, f. 1, cz. I-III.
3 1740-1798 m. Kosakovskių giminės korespondencija, t. V // MMB RS, f. 99, b. 190.
4 Zabiełłowie herbu Topór i Lis. (žiūrėta 2012 m. liepos 9 d.). Internetinė prieiga: https://sites.google.com/site/podsenudubavekovogo/spisok/zabiellowie-herbu-topor-i-lis.
5. Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002, p. 176.
6 Ten pat, p. 12.
7 Wolski J. Problematyka konserwacji zabytków z perspektywy florenckiej // Ochrona zabytków, 1987, Nr. 3, p. 329-330.
