Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.
Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.
Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne,– sugrįš pas jus.
Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.
Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums prisiartino Dievo karalystė!'“
Kiti skaitiniai: Apd 13, 46–49; Ps 117
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Dievo Karalystę galima atmesti, bet galima ir priimti į savo širdį bei protą. Tie, kurie jau patyrė šią Karalystę, gali ir turi liudyti kitiems apie tai, jog Ji yra arti kiekvieno iš mūsų, ir kad kiekvienas galime Ją priimti. „Viešpaties pjūties darbininkai“ nėra mokytojai, nes ne nuo jų priklauso žmonių išganymas, tačiau jie yra tie, kurie turi liudyti. Šis liudijimas dažnai prideda drąsos kitiems priimti Dievo Karalystę. Kai žmonės sutinka kažką, kas jau gyvena Dievo Karalyste ir mato, jog jam nieko blogo nenutinka, netgi priešingai – kad jis yra laimingas, tuomet ir jie noriai šiai Karalystei atsiveria.
Tikrieji Jėzaus mokiniai niekada nepraras ramybės. Jei sutiks žmogų „vertą ramybės“, jų ramybė bus perduota tam žmogui, ir jie gyvens ramybėje su juo. Jei sutiks žmogų, „nevertą ramybės“, niekinantį ramybę, tuomet jų ramybė neprapuls, nesusidrums, bet „sugrįš pas juos“. Tokia yra Evangelijos galia, kurioje auga Jėzaus mokiniai. Apskritai Geroji naujiena teikia tokią ramybę, kuri yra tiesiog nesunaikinama.
Tačiau ramybės teikimas visgi yra sunkus uždavinys. Kas tai daro, yra panašus į sunkiai dirbantį žmogų. Kartu tai yra nesaugi užduotis, nors gali atrodyti priešingai, juk kaip ir visi trokšta ramybės šioje žemėje. Deja, bet nemažai žmonių nori tokios ramybės, kuri su tikrąja ramybe ne itin ką turi bendro.
Kartais yra sakoma, jog reikia netgi kovoti dėl ramybės. Tačiau žodis „kovoti“ čia kaip ir nelabai tinka. Mes, krikščionys, turime kurti/įvesti ramybę žemėje. Ir visai nesvarbu, kad labai didelės sumos pinigų/pastangų yra skiriamos toms priemonėms, kurios anaiptol nėra skirtos kurti ramybei tarp žmonių. Tai neturi mūsų gąsdinti ar palaužti, priešingai, tai mus turi dar labiau sutelkti kurti gėrį žemėje, kitaip sakant, ramybės įvedimo į savo ir kitų žmonių širdis labui.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
