Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas.
Antradienį, paskutinę Ūkio banko veiklos dieną, NASDAQ OMX Vilniaus akcijų biržoje dar buvo sudaryti 86 pirkimo-pardavimo sandoriai tądien veik 6% pabrangusiomis šio banko akcijomis. Kažkas vidury baltos dienos, tarsi lošimo namuose, ko gero, prašvilpė veik 40 tūkst. Lt. Nebūtinai aštrių pojūčių mėgėjai. Banko akcijomis neaiškius žaidimus biržoje gal dar mėgino žaisti prekeiviai, artimi Ūkio banko vadovybei. Dabar jau nesvarbu: tie personažai, paskutiniai praradę kelias dešimtis tūkstančių, dabar stos eilėn su kitais akcininkais, kuriems ateitis greičiausiai nieko gera nežada.
Lietuvoje, regis, baigėsi dar vienas ekstravagantiškas verslo projektas, kuriam vadovavo išskirtinai arogantiškas, pabrėžtinai įžūlus visuomenės požiūriu veikėjas. Lietuva – laisva šalis, kurioje net bankininkai turi teisę būti nepraustaburniai. Tačiau Ūkio banko vadas, kada tik pasirodydavo viešumoje, prikrėsdavo tokių eibių, jog galėjai pagalvoti, kad čia išsidirbinėja koks Donaldas Trumpas ar Richardas Brensonas (vertinant verslo sėkmę, o ne viešąsias eibes, žinoma). Tačiau tai buvo tik Vladimiras Romanovas.
Stebint p. Romanovą visada buvo įdomu analizuoti, kiek laiko gali būti sėkmingas jo bankinis reikalas, kuris iš principo šiaip jau grindžiamas pirmiausiai pasitikėjimu. Nė vieno padoraus interviu žiniasklaidai (išskyrus kelis akivaizdžiai, švelniai tariant, inicijuotus), visa viešoji komunikacija – tik „pergalė“ vienos iš televizijų transliuotame šokių projekte, kėlusi audringas net didžiausių televizijos cinikų reakcijas, ir dar, kiek jos reikėjo uždėjus ranką ant nacionalinių futbolo reikalų beigi kito nacionalinio pasididžiavimo – „Žalgirio“ krepšinio klubo.
Kita vertus, ne p. Romanovo problema, kad jis sugebėjo išsipirkti teisę šiais laikais į krepšinio aikštelę išeiti draugėje su Arvydu Saboniu ir kitais „Žalgirio“ veteranais. Problema tikriausiai buvo ta, kad p. Romanovas spėjo patikėti, kad beveik prieš tris dešimtmečius pats buvo legendinis krepšininkas. O kodėl ne – jeigu galėjo tapti geriausiu Lietuvos šokėju, iki legendinio krepšininko taip pat buvo netoli. Viskas priklausė nuo į šį siekį investuotų pinigų ir aplinkinių gebėjimo užmerkti akis, susitaikyti su vaidmeniu absurdo teatre arba nepastebėti žanro. O prieš dvidešimt metų p. Romanovo pavardė buvo žinoma tik Laikinosios sostinės versle. Kur, žinia, buvo viskas labai susipynę: naftos produktų kontrabanda, čekinė privatizacija, nelegali svaigalų gamyba, reketas ir, neabejotinai, tam tikros finansinės paslaugos.
Ūkio banko investicijos užsienyje – taip pat miglotos. Tarsi susietos su futbolo verslu, tarsi su pinigų plovimu – p. Romanovas niekada neaiškino nei savo verslo logikos, nei geografijos. Lietuva, buvusios Jugoslavijos valstybės, vėliau Škotija. Naujausi projektai už rubežiaus – lyg ir Baltarusijoje. Apie jas galbūt ir žinoma buvo daugiausiai: tradiciškai įsigytas vidutiniokas futbolo klubas, stadionas, vietoje projekto vėliavos atrasta vietos lietuvių kilmės futbolo legenda – Liudas Rumbutis (prieš beveik tris dešimtmečius tapęs SSRS čempionu kaip Minsko „Dinamo“ klubo narys) ir planuotas didžiulio laisvalaikio, pramogų ir sporto komplekso Minske, vieno ar kelių kvartalų gyvenamųjų namų statyba.
Prieš dvejus su puse metų šį p. Romanovo užmojį it pavyzdinį Lietuvos žiniasklaidai rodė Baltarusijos valdžia. Ūkio banko vadovas tuo pat metu Lietuvoje pasakojo, kokias fantastiškas galimybes verslui suteikia Baltarusija (numanyk, kad lietuviškos joms nė pro kur neprilygsta), vežiojo čia Baltirusijos verslininkus, oficialiosios valdžios pareigūnus ir agitavo už dvišalią valstybių draugystę.
Tiesą sakant, tais laikais Minske rezidavę Lietuvos diplomatai puse lūpų prognozavo, kad Baltarusijoje „Ūkio banko investicinei grupei“ (ŪBIG) nieko nuveikti nepavyks, nes toje rinkoje veikia daug gudresnių ir stambesnių verslo ryklių, kurie Baltarusijos valdžia galų gale palieka alkanus. Pamenu, kada vienas ŪBIG pareigūnas ant žalios p. Romanovo įsigyto stadiono vejos man rėžė galįs „ant trijų raidžių pasiųsti visus Lietuvos diplomatus kartu sudėtus“, nes jie turį svarbiausią savo verslo sėkmės garantą – Baltarusijos lyderio pasirašytą „ukazą“ (įsaką), kuris užtikrina šviesų verslo rytojų.
Turint galvoje, kad prezidentas Aleksandras Lukašenka ne vienąsyk sugebėjo pirštu apvyti kone visus buvusius ir esamus Rusijos lyderius, p. Romanovo kalibras buvo nepalyginamai menkesnis. Tą „ukazą“ ŪBIG greičiausiai tebeturi iki dabar, tačiau skelbia planus kelti arbitražo bylą Baltarusijos valdžiai dėl taip ir neatėjusio šviesaus rytojaus. Ar yra norinčiųjų pastatyti pinigų lažybų kontoroje už ŪBIG sėkmę tokioje byloje? Tataigis.
Visai nebe lyrinė Ūkio banko (tikėkimės, kad tam tikro etapo) pabaigos išvada: Lietuvos valdžia, skirtingai nuo kaimyninės Latvijos, nuosekliai įgyvendina aiškią politiką, kurios vektorių, ko gero, iliustruoja prezidentės Dalios Grybauskaitės sentencija vienoje pusiau viešoje auditorijoje: „Džiaugiuosi, kad Lietuva nėra lengvatinio apmokestinimo (ofšorinės) bankininkystės zona“
