Popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimas iš šv. Petro sosto reiškia, kad ši gavėnia katalikams bus neeilinė, netgi istorinė, nes ji bus pažymėta tuo, kad vyks konklava, kurios metu kardinolai išsirinks naują Bažnyčios vadovą.
Suprantama, kad katalikams konklava pirmiausia yra dvasinis įvykis, ypatingo Šventosios Dvasios veikimo laukas, tačiau neturėtume pamiršti, jog Viešpaties Dvasia veikia per konkrečių žmonių pasirinkimus ir apsisprendimus, ji pasireiškia istorinėse peripetijose ir nėra atitrūkusi nuo žmonių gyvenimo. Todėl kai kalbama apie tokį reiškinį kaip konklava būtų klaidinga apsistoti vien ties mistiniu matmeniu. Štai kodėl pasaulio katalikų apžvalgininkai ir tinklaraštininkai viešai svarsto būsimos konklavos variantus.
 |
| Benediktas XV po paskutiniu viešu šv. Mišių
EPA nuotrauka |
Kai „Bažnyčios kunigaikščiai“ 2005 m. pasirinko naujuoju pontifiku kardinolą Josephą Ratzingerį, jie puikiai žinojo ne vien apie didžią jo išmintį, autoritetą Bažnyčioje ar faktą, kad jis yra pastebima figūra žiniasklaidos priemonėse. Juk J. Ratzingeris vadovavo Tikėjimo mokymo kongregacijai, kuri ne tik prižiūri tikėjimo grynumą, bet ir atlieka imuniteto tarnybos vaidmenį Bažnyčios valdyme.
Paskutiniai Jono Pauliaus II pontifikato metai, dėl jo ligos, administravimo požiūriu Bažnyčioje buvo nelengvi. Valdymo našta buvo padalyta keliems kardinolams (tarp jų buvo ir J. Ratzingeris), nevyko vadovų rotacija Vatikano dikasterijose, deja, bet buvo ignoruojamas pedofilijos skaudulys.
Tik tokia asmenybė kaip kardinolas J. Ratzingeris, kuris turėjo panoraminį žvilgsnį į tendencijas Bažnyčios viduje, didžiausią kiekį informacijos personalijų klausimais, galėjo imtis tam tikrų pertvarkų Bažnyčios valdyme. Būtent tai jis padarė tapęs šv. Petro įpėdiniu: reformavo Romos kuriją, paskyrė naujus Vatikano tarnybų vadovus, beveik maksimaliai praplėtė kardinolų kolegiją (67 iš 118 turinčių teisę rinkti popiežių yra paskirti Benedikto XVI).
Savo pasitraukimo kalboje Benediktas XVI, net du sykius paminėjo žodį „administrandum“. Ko gero, šis žodis yra tas raktas, kuris atrakina konklavos menę.
Rinkdamiesi Benedikto XVI įpėdinį kardinolai nubrėš ir Katalikų Bažnyčios perspektyvas bent artimiausiam dešimtmečiui. Šiuo metu didžiausi jos iššūkiai yra ne teologiniai klausimai (J. Ratzingeris šiuo požiūriu yra nuveikęs titanišką darbą), ne Katalikų Bažnyčios vaidmuo politiniuose procesuose, kova su šiuolaikinės gyvensenos ypatumais, liturginės plonybės, net ne pašaukimų į kunigus stygius (jis labiausiai būdingas nukrikščionėjusiai Vakarų Europai), bet katalikiškas tapatumas globaliame pasaulyje.
Pedofilijos papiktinimas apnuogino valdymo krizę Katalikų Bažnyčioje. Juk daugybė nusikaltimų buvo žinomi diecezijų vadovams, bet skundai apie juos nueidavo į vyskupijų archyvus, taip saugant menamą katalikybės prestižą. Toks „reagavimas“ lėmė, kad Katalikų Bažnyčia pateko į didžiausią krizę nuo Reformacijos laikų ir nors dauguma šių baisių istorijų siekė 80-uosius, viešojoje erdvėje linčuojamas buvo Benediktas XVI.
Tačiau problemos šaknys glūdi kitur. Po Vatikano II Susirinkimo praėjo 50 metų, bet Bažnyčia tebėra pirmiausia suvokiama kaip hierarchinė struktūra, kurios valdymo piramidė leidžiasi nuo viršaus į apačią, kai vyskupystė vis dar laikoma autoritarine galia, kurios sprendimais nevalia abejoti. Bažnyčioje inertiškai tebesaugomas Romos teisės paveldas, lemiantis, kad bažnytinis gyvenimas įrėminamas į sustabarėjusias formas ir taip Petro laivas gramzdinamas biurokratijos ir teisės kodeksų dumble.
 |
|
EPA nuotrauka |
Nepaslankus, klerikalinis ir teisine kazuistika reglamentuotas Bažnyčios valdymas paprasčiausiai yra nepajėgus veiksmingai reaguoti į globalaus pasaulio metamus iššūkius, skaityti „laiko ženklus“ ir į juos adekvačiai atsakyti. Šia prasme, esama dviejų išorinių grėsmių, kurios įgauna pagreitį – nuožmusis laicizmas ir islamo skvarba. Pirmasis šluoja Vakarų civilizaciją nuo bet kokios krikščioniškos apraiškos visuomenės gyvenime, o islamo misionieriai sėkmingai neša Mahometo žinią ne tik į sekuliarizacijos ištuštintas Europos erdves, bet ir į Afriką bei Aziją.
Todėl Katalikų Bažnyčiai būtina nauja ekleziologinė vizija grįsta pauliškuoju tarnysčių papildomumo, organiškos bendrystės ir charizmų sąveikos principais. Turėtų keistis pats sprendimų priėmimo mechanizmas, pereinant nuo komandinio prie kolegialaus, nuo skiriamojo prie deleguojamo, nuo slapto prie viešo, nuo autarchinio prie bendruomeninio būdo. Vyskupijų valdymas turėtų labiau derėti su parapijų, bendruomenių, pasauliečių ir pašvęstojo gyvenimo atstovų nuomone. Tik atsikračius biurokratinio – teisinio balasto misija ir evangelizacija taps gyvastinga ir paveiki.
Tad naujasis pontifikas nebegali būti tokia figūra kuri užsiimtų vien paveldo saugojimu. Jis turės gerai išmanyti būtent administracinius reikalus. Bažnyčia kaip ir pasaulis - globalėja. Tad sunku patikėti, kad konklavon susirinkę kardinolai pasirinktų popiežių iš periferinės arkivyskupijos. Kitaip tariant, būsimasis pontifikas turėtų gerai pažinti Vatikano koridorius, būti iš Romos kurijos, jausti visuotinės Bažnyčios pulsą, puikiai suvokti nūdienos pasaulio dinamiką, dialogo su šuolaikiniu žmogumi svarbą, girdėti jo rūpesčius ir poreikius.
Tiesa, lieka daug abejonių, ar šis žmogus bus europietis. Katalikybė Europoje atrodo pavargusi, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar ji yra subrandinusi naują popiežių. Juo jau buvo Rytų europietis, vėliau germanas, nebent į šv. Petro sostą grįžtų italas. Nors konklavoje europiečiai turi nežymią daugumą likusio pasaulio atžvilgiu (60 prieš 58), tačiau kol kas nesimato figūros apie kurią jie galėtų vienytis. Tad daug lems kandidatų dalykinės savybės, kurios yra žinomos kardinolams, bet nepastebimos plačiai visuomenei ir žiniasklaidai.
Kaip pasibaigtų konklava Bažnyčia bus vedama Dievo Dvasios. Toks yra mūsų tikėjimas.