Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos internete paskleistas kvietimas į Vasario 16-osios eitynes Kaune netruko sulaukti kandaus atsakymo. Nuomonių viešoje erdvėje būta įvairių, tačiau, regis, tautinio jaunimo nenaudai. Paprašėme keleto žmonių, istorijos ir politikos ne profesionalų, tačiau su rūpesčiu stebinčių politinius, kultūrinius ir socialinis procesus, pakomentuoti šią medžiagą ir pačią patriotizmo problematiką.
Tiek originalas, tiek ir parodija – atspindi juos sukūrusių žmonių ribotumą. Man nemalonu žiūrėti nei vieną, nei kitą, ir tikrai visai nejuokinga.
Jei atsiranda jau bene tikras „patriotų“ judėjimas, vadinasi, mūsų „karalystėje“ daug ko trūksta, kažkas „pašvinkę“. Mano galva, „patriotai“ po truputį auga, nes šviesioji mūsų visuomenės dalis yra neaktyvi, nugrimzdusi į savo individualius gyvenimus ir buitį, susiskaldžiusi. Ji nesugeba mobilizuotis net visuomenei gyvybiškai svarbiais klausimais. Yra toks rusiškas posakis: „Maja chata s kraju, ničivo nieznaju“. (Mano namas kraštinis, ir man niekas nerūpi.)
O kai taip yra, tokie judėjimai ima traukti prie savęs siūlydami aiškių simbolių, receptų, „priešų“ ir t. t. Trumpai tariant, tai klasikinis atvejis.
Beje, ir modernus tautiškumas mūsų visuomenėje kažkaip labai jau sunkiai realizuojasi. Pakanka pasižiūrėti (pavyzdžiui) į norvegus... Norvegas žino savo vietą pasaulyje ir nesijaučia nykstantis kaip norvegas, nepaisant visų globalizacijų ir puoselėja savo: medinę architektūrą, dialektus, kalbą, netgi tautinį(-ius) kostiumą(-us) ir t.t. Yra ten ir bėdų, žinoma - perdėtas politinis korektiškumas, lyčių niveliavimo idėjos pasiekusios perversijos lygį ir pan., tačiau jie ten kažkaip tvarkosi.
Atkreipkim dėmesį, kai už savo tapatybę aktyviai pasisako ir ją gina „ketvirtojo pasaulio“ judėjimai (indėnai, aborigenai), mes jiems vienareikšmiškai simpatizuojame. Nors jie jau būna beveik viską praradę ir iš likučių vėl bando lipdyti savo tapatybę, kultūrą. Mes kol kas turime viską, bet neįvertiname niveliuojančios globalizacijos galių. Per daug skepsio ir savosios kultūros nuvertinimo. Šioje terpėje „patriotai“ ir tarpsta...
R. D
Dešiniųjų ir kairiųjų radikalų tema Lietuvoje domimasi tikrai mažai. Tačiau gal tai ir gerai, gal tai tikrai periferinis reiškinys, nebrandžių žmonių žaidimas, kuris tuo aktyvesnis, kuo daugiau dėmesio į jį kreipiama? Kad ir kaip būtų, šie žmonės (turiu galvoje vadinamuosius patriotus) savo tapatybę apsibrėžia aiškiai ir nekompromisiškai. Taip jie sukelia konfliktą, o „išplaukusioje“, postmodernioje būklėje, konfliktas jiems leidžia pajusti egzistuojant kietesnius tikrovės kontūrus. Matyti, kas yra „priešas“, kur jis slypi ir pan. Taip paprasčiausiai prasmingiau gyventi. O šiedu filmukai vienas kito verti. Antrasis tarsi ir bando parodijuoti, tačiau iš esmės, kaip įprasta Lietuvoje, išsityčioja ir tiek... Kas iš to?
G. M.
Kai kalbam apie LTJS patriotiškumą, visada dedam kabutes. Esą tai ne patriotiškumas, o „patriotiškumas”. Suprask, „mūsų“ yra geresnės prabos, tikresnis. Ir iš tikrųjų, viena vertus, jų retorika skamba nelyg iš praėjusio amžiaus, švelniai tariant – neadekvačiai. Kita vertus, toks jų kalbėjimas yra modernaus – antiglobalistinio, koks turinys – platus ar siauras – jam būtų suteikiamas, proceso išraiška. Šie žmonės iš tikrųjų nerimauja dėl lietuvių. Klausti, iš kur kyla jų nerimas, nėra kvailas užsiėmimas.
R. B.
Vasario 16-osios eitynės, tai gynybinio patriotizmo demonstracija. Iš to, kokius jie šaukė šūkius, galima spręsti apie didžiulį nepasitikėjimą: visų pirma savimi ir savo tauta. O garsūs Lietuvos žmonės, kuriuos jie demonstravo savo plakatuose, tiek dauguma skanduotų vertybių, manau, daugumai žmonių priimtinos. Niekas nesiginčys dėl Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Lietuvos partizanų reikšmės ar tautos išlikimo svarbos. Tačiau erzina jų retorika ir siaura tautos samprata. Valstybę kuria Tauta, taip parašyta Konstitucijoje. Tačiau Tauta nėra vien „etniniai lietuviai“.
O. V.
Eitynių pati nestebėjau, bet mačiau draugų darytą įrašą. Akivaizdu kiek neapykantos, netolerancijos ir užmaskuoto smurto buvo toje eisenoje: pastarojo ir laisvos saviraiškos ribą, manau, reiktų stebėti atidžiau. Paviršutiniškiau žiūrėdamas galėtumei toleruoti tokią primityvoko "patriotizmo" išraišką (vis dar grįsta susivienijimu prieš "priešą"), juolab, kad dalis jos dalyvių naiviai manau, tikėjo, kad tiesiog dalyvauja eitynėse už tėvynę (tokią išvadą padariau matydama nemaža pagyvenusių veidų), bet labai linkėčiau jos dalyviams susirasti naujų patriotizmo formų, nes čia balansuojam ant peilio ašmenų.
Pamačiusi pirmąjį video, tikrai pagalvojau, kad jie juokauja. Nenuostabu, kad iškart atsirado to kvietimo parodija. Bet yra vienas pliusas - kai kuriuose veiduose, kalbėsenoje puikiai atsispindi judėjimo šulų pavojingumas, o tada jau nugara šiurpas nueina pagalvojus, kad tokie žmonės mūsų šaly sudaro neonacių judėjimo branduolį. "Ribotumas" + agresija/"priešas" = labai rimtas pavojus.
E. V.
Zigmas Vitkus