Eduard Uspenskij „Kūlverstukas. Naujieji draugai“
Ištrauka
Viename tankiame tropikų miške kartą gyveno labai juokingas žvėriukas. Jo vardas buvo Kūlverstukas. Tiksliau sakant, kol gyveno miške, jis vardo neturėjo. Kūlverstuko vardą jis
gavo tada, kai išvyko iš savo miško ir susitiko su žmonėmis. Juk vardus žvėreliams sugalvoja žmonės. Štai jie ir pasakė drambliui, kad jis yra dramblys, žirafai – kad ji žirafa, o kiškiui – kad jis kiškis.
Bet dramblys, jei susimąstytų, pats suvoktų, kad jis dramblys. Juk jo vardas toks paprastas! O kaip jaučiasi žvėris, turintis tokį sudėtingą vardą kaip hipopotamas? Suprask, kad geras, jog esi ne hi-potamas, ne po-potamas, o būtent hi–po–po–tamas.
Taip ir mūsų žvėreliui; jis niekada nesusimąstė, koks jo vardas, o tiesiog ramiai sau gyveno tropikų miške.
Kartą jis pabudo ankstų rytą, susidėjo rankas už nugaros ir patraukė pakvėpuoti grynu oru. Vaikštinėjo vaikštinėjo ir staiga šalia didelio sodo pamatė kelias dėžes su apelsinais. Nieko nelaukęs Kūlverstukas įsiropštė į vieną jų ir ėmė pusryčiauti. Jis suvalgė netgi du apelsinus ir taip persivalgė,
kad nebegalėjo pajudėti. Todėl įsitaisė numigti tiesiog ant apelsinų.
Miegojo Kūlverstukas kietai ir, žinoma, negirdėjo, kaip darbininkai užkalė visas dėžes. Vėliau apelsinus su Kūlverstuku sukrovė į laivą ir išsiuntė už jūrų marių.
Dėžės ilgai plaukiojo jūromis ir vandenynais, kol pagaliau atsidūrė labai didelio miesto daržovių parduotuvėje. Kai jas atidarė, vienoje dėžėje apelsinų beveik nebuvo, tačiau gulėjo storutėlaitis Kūlverstukas.
Pardavėjai ištraukė Kūlverstuką iš dėžės ir pasodino ant stalo. Bet žvėrelis negalėjo sėdėti: jis taip ilgai pratūnojo dėžėje, kad jam nutirpo letenos. Sėdėjo jis, sėdėjo, dairėsi į šalis, tada ėmė ir nuvirto kūliais nuo stalo ant kėdės.
Bet ir ant kėdės ilgai neišsilaikė – vėl nuvirto kūliais. Ant grindų.
– Oi, koks Kūlverstukas! – burbtelėjo panosėje parduotuvės vedėjas. – Visai nemoka išsėdėti vienoje vietoje!
Štai taip žvėrelis sužinojo savo vardą – Kūlverstukas.
– Ką man su tavimi daryti? – paklausė vedėjas. – Juk neparduosiu kaip apelsino.
– Nežinau, – atsakė Kūlverstukas. – Elkitės, kaip norite.
Vedėjui teko pasikišti Kūlverstuką po pažastimi ir nunešti į pagrindinį miesto zoologijos sodą.
Bet į zoologijos sodą Kūlverstuko nepriėmė. Pirma, zoologijos sodas buvo perpildytas. Antra, Kūlverstukas, kaip paaiškėjo, yra mokslui visiškai nežinomas žvėrelis. Niekas nežinojo, kur jį įtaisyti: ar prie kiškių, ar prie tigrų, ar apskritai prie jūros vėžlių.
Tada vedėjas vėl pasikišo Kūlverstuką po pažastimi ir patraukė pas savo tolimą giminaitį, taip pat parduotuvės direktorių. Toje parduotuvėje prekiauta nukainotomis prekėmis.
– Ką gi, – tarė antrasis direktorius, – man patinka šis žvėris. Jis primena žaisliuką su defektu. Pasiimsiu jį į darbą. Eisi pas mane?
– Eisiu, – atsakė Kūlverstukas. – O ką man daugiau veikti?
– Reikės stovėti vitrinoje ir traukti praeivių dėmesį. Supratai?
– Supratau, – atsiliepė žvėrelis. – O kur aš gyvensiu?
– Gyvensi?.. Na, kad ir čia! – Direktorius parodė Kūlverstukui seną telefono būdelę, stovinčią prie parduotuvės durų. – Čia ir bus tavo namai!
Štai taip ir liko Kūlverstukas dirbti toje didelėje parduotuvėje ir gyventi tame mažame namelyje. Aišku, tas namas nebuvo geriausias mieste. Tačiau Kūlverstukas visada turėjo prie šono taksofoną ir galėjo skambinti kam tik užsigeidžia tiesiog iš savo namų.
Tiesa, kol kas jis neturėjo kam skambinti, bet tai jo nė kiek neliūdino.
Eduard Uspenskij. Kūlverstukas. Naujieji draugai. Iš rusų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. „Obuolys“, 2011.