Tūlas apsilankęs Varšuvoje, vaikščiodamas Senamiesčio ir miesto centro gatvėmis sunkiai begali patikėti, kad tai naujas, atstatytas miestas. Antrojo pasaulinio karo metu, ypač po 1943-iųjų žydų geto ir 1944-ųjų Varšuvos sukilimo, jo veik nebeliko. Dalis pastatų buvo sugriauta bombardavimų ir kautynių metu, likusioji – jau numalšinus sukilimą. A. Hitlerio įsakymu sudaryti specialūs naikintojų daliniai ugniasvaidžiais ir sprogmenimis turėjo sulyginti nepaklusniąją Varšuvą su žeme.
„Tai vienas nuostabiausių urbanistikos stebuklų“, – taip apie Varšuvos rekonstrukciją po Antrojo pasaulinio karo fatališkų sugriovimų, rašė JAV urbanistas Anthony M. Tungas knygoje „Preservation of the World's Great Cities“. „Iškilus architektų, paveldosaugininkų, menininkų ir darbininkų pasiekimas ir reikšmingas socialinis reiškinys“, pažymėjo 2010 metais Varšuvos rekonstrukcijos archyvą į Pasaulio saugotino atminimo sąrašą įtraukusi UNESCO komisija.
Dešimtys milijonų kubinių metrų griuvėsių, 85 proc. sugriautų pastatų, 98 tūkstančiai minų ir artilerijos sviedinių, 800 tūkst. (iš 1300 tūkst.) žmonių netektis, – varšuviečiai Heraklio verto žygdarbio ėmėsi 1945-ųjų pradžioje. Nuo ankstesnių bandymų atstatyti sugriautus pastatus, Varšuvos atkūrimas skyrėsi tuo, jog buvo siekiama atkurti ne atskirus paminklus, bet visą senamiestį ir naujamiestį. Šios pastangos tarptautiniu mastu buvo pripažintos 1980-aisiais, kai Varšuvos centrą UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.
Atstatymą ėmė koordinuoti 1945-ųjų vasario 19 dieną komunistų Nacionalinės valstybės tarybos specialiai įsteigtas Sostinės atstatymo biuras (Biuro Odbudowy Stolicy), vadovaujamas architekto ir urbanisto Romano Piotrkowskio. Kiek vėliau –1950-aisiais buvo įsteigtos Paminklų konservavimo dirbtuvės (Pracownie Konserwacji Zabytkow). Atstatant naudotasi visais įmanomais šaltiniais – atvirukais, nuotraukomis, piešiniais, atsiminimais, brėžiniais, nes dauguma Nacionalinio archyvo dokumentų – sudegė. Kaip ir veik visos bibliotekos.
Pastarąsias naciai naikino itin kruopščiai. Kaip ir tai, kas gražiausia ir vertingiausia Varšuvoje. Padedami savų architektų, jie identifikuodavo vertingiausius pastatus ir paminklus, juos apiplėšdavo, kruopščiai užminuodavo ir susprogdindavo arba sudegindavo. Iš 957 pačių vertingiausių Varšuvos paminklų 782 buvo sugriauti visiškai, 141 iš dalies. Vokiečiai dar karo pradžioje buvo sumanę paversti Varšuva 130 tūkstančių gyventojų turinčiu vokiškio stiliaus miestu, o po 1944-ųjų sukilimo, degdami kerštu – „tarpine stotele verhmachtui“.
Bene daugiausiai miesto atstatymui nusipelnė Varšuvos Technikos universiteto Architektūros katedros darbuotojai, ypač profesorius Stanislawas Lorenzas, prasidėjus sukilimui išsirūpinęs vienetinį leidimą patekti į Varšuvą. Iš Universiteto, tuomet nacių paversto paprasta vidurine mokykla, jis išnešė miesto brėžinius, kuriuose nuo XX a. pradžios buvo dokumentuojamos Varšuvos architektūrinės struktūros. S. Lorenzas juos paslėpė Piotrkovo vienuolyne, senuose akmeniniuose vienuolių karstuose. Šie brėžiniai kartu su italų miestovaizdžių dailininko Bernardo Bellotto (1721 - 1780) kūriniais tapo pagrindiniais miesto atstatymo šaltiniais.
Iš pradžių Lenkijos komunistų partija buvo sumaniusi atstatyti sostinę kitoje vietoje, tačiau persigalvojo, nors duoklė komunistiniam modernizmui – be abejo – buvo atiduota. Visų pirma atstatant mažiau senojo miesto nei buvo iš pradžių architektų siūlyta, antra – nugriaunant dalį išlikusių pastatų, išlaisvinant erdvę komiblokų rajonams. Stalinistinio periodo simboliu tapo didžiulio masto sovietų architekto Levo Rudnevo suprojektuoti Kultūros ir Mokslo rūmai (1952-1955), Sovietų Sąjungos ir jos vado Josifo Stalino „dovana“ Lenkijos liaudžiai.
Planuojant atstatymą, neapsieita ir be užkulisinių kovų. Sostinės atstatymo biure rungėsi dvi pagrindinės srovės: tie, kurie matė Varšuvą tokią, kokia ji egzistavo iki karo, ir tie, kurie norėjo ją modernizuoti pagal komunistinio miesto modelį. Kol šios dvi grupės, per petį žvalgėsi į Didžiojo brolio laikyseną, grįžtantys į miestą varšuviečiai patys niekieno neraginami ėmėsi iniciatyvos išvalyti griuvėsius ir mėginti kurti gyvenimą iš naujo. Būtent miestiečių valia gyventi savame mieste buvo ta kibirkštis, paskatinusi persigalvoti ir architektus, ir politinę konjunktūrą.
Tuo tarpu visoje Lenkijoje išsibarsčiusiose dirbtuvėse prie brėžinių ir darbastalių dirbo tūkstančiai įvairių sričių specialistų. Skaičiuojama, kad jų buvo apie aštuonis tūkstančius. Pagal senąsias technologijas amatininkai gamino plytas, keramiką, konservavo ir restauravo išlikusias freskas, atnaujino sienų tapybą, skulptūras ir paveikslus, istorinius baldus, laikrodžius, atkūrinėjo istorines medžiagas, stiklą, medines detales, tradiciniais metodais gamino metalo dirbinius ir t. t. Senieji išlikę elementai buvo įmontuojami į naujų pastatų fasadus.
Nors dauguma miesto pastatų buvo atstatyti per pirmuosius dvidešimt metų, 1945-1966 laikotarpyje, Varšuvos atstatymo darbai nebaigti. Bent jau taip mano dalis varšuviečių. 2018-aisiais tikimasi pagaliau įgyvendinti senąją lenkų svajonę, atstatyti Saksų rūmus – Varšuvos baroko kultūros perlą bei greta stovėjusią rokoko Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III patarėjo Brühlio rezidenciją ir taip simboliškai užbaigti iki Antrojo pasaulinio karo klestėjusio miesto atkūrimą.
Nuotraukos ir informacija iš urbanistikos forumo: http://www.skyscrapercity.com/
Sugriautos Varšuvos skaitmeninė stereoskopinė rekonstrukcija
Zigmas Vitkus
Bernardinai.lt
