 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Vasario 21–24 dienomis sostinės „Litexpo“ parodų centre vyks jau XIV tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Ta proga prisiminti šio renginio atsiradimo idėją ir pristatyti šiemetinius mugės programos akcentus paprašėme pirmuosius organizatorius: „Litexpo“ Vilniaus knygų mugės projekto vadovę Mildą Gembickienę bei leidėją, Vilniaus knygų mugės Kultūrinės programos komisijos narį Gytį Vaškelį.
Pirmiausia apie Knygų mugę paprašėme papasakoti MILDĄ GEMBICKIENĘ.
„Pamatyti mugės laukiančių žmonių šypseną“
Gerbiama Milda, esate viena iš Knygų mugės organizatorių nuo pirmųjų jos gyvavimo metų. Kaip atsirado pati idėja kurti tokį renginį?
 |
| „Litexpo“ Vilniaus knygų mugės projekto vadovė Milda Gembickienė
Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL |
Tai – Lietuvos leidėjų asociacijos idėja, kuri gimė 1999 metais, kai Vilniuje buvo surengta Baltijos knygų mugė. Asociacija žinojo, kas yra knygų mugė, ir kokia ji galėtų būti įdomi Lietuvos lankytojui, o „Litexpo“ turėjo renginių organizavimo patirtį, ši sinergija – pasiteisino. Mugė buvo sėkminga, ir tos sėkmės įkvėpti nutarėme pradėti rengti kasmetinę Vilniaus knygų mugę, taip atsirado trečias organizatorius, labai svarbus ir puikus partneris, Všį „Lietuviškos knygos“ (vėliau, 2009 m., nesuprantamu Kultūros ministerijos sprendimu panaikintos). Rengdami mugę, tikrai rėmėmės užsienio šalių knygų mugių patirtimi, kur mugės rengiamos jau kelis dešimtmečius.
Kaip per tuos keliolika metų keitėsi dalyvių, lankytojų skaičius? Kas nulėmė nuoseklų jo augimą? Kaip kito pačios ekspozicinės erdvės?
Nuo 2000 m. mugė sėkmingai augo, pirmosios mugės vyko tik vienoje, tikrai ne pačioje didžiausioje „Litexpo“ salėje (apie 1800 kvadratinių metrų), dalyvavo apie 50–60 dalyvių, vyko gal koks 50 renginių. Viską darėme ir galvojome patys, kai ką nusižiūrėjome užsienyje, kai ką kūrėme visiškai naujai, buvo daug juokingų dalykų (pavyzdžiui, „Geriausio leidėjo ir leidėjos rinkimai“), bet viską darėme iš širdies ir kasmet augome bei tobulėjome.
Mugės tikslas ar misija aiški, nesikeičia jau keturioliktus metus – kviesti, skatinti skaityti.
Mugės programą kūrė ir naujų idėjų mugei kasmet prigeneruodavo tikrai puikus mugės organizacinis komitetas, kurio nariai tiesiog „serga“ šia muge.Taip mugėje atsirado Meno parodų, kūrybinė studija, vėliau – Diskusijų klubas, Kino salė ir t. t. T. y. norėjome, kad mugė supažindintų lankytoją ne tik su literatūra ar naujomis knygomis, bet ir pristatytų knygos meną, literatūros kūrinių ekranizacijas, kalbėtų apie istorines, socialines problemas ir aktualijas.
Dabar mugė išaugusi iki 8000 kvadratinių metrų, kartu su renginių erdvėmis užima apie 12000 kvadratinių metrų, dalyvauja 270 dalyvių iš 7–10 pasaulio šalių, mugės metu surengiama apie 400 renginių, sutraukia 60 000 lankytojų. Būtent tokiu dideliu lankytojų skaičiumi ir milžiniška bei įdomia programa, kuri skirta įvairaus amžiaus ir skonio lankytojui, Vilniaus knygų mugė ir yra unikali ir tuo garsi užsienyje. Mugė artimai draugauja su Geteborgo (savo formatu abi mugės labai panašios), Frankfurto knygų mugėmis.
O mugės tikslas ar misija aiški, nesikeičia jau keturioliktus metus – kviesti, skatinti skaityti. Skaitanti išsilavinusi visuomenė – kiekvienos valstybės ateitis.
Aišku, kaip į mugę ateina lankytojas (nusiperka bilietą). O gal galėtumėte papasakoti, kaip į mugę patenka leidykla – kokius etapus reikia pereiti leidėjui, kad įsikurtų pagal savo norus ir galimybes stende su savomis knygomis ir dalyvautų su savo inicijuotais renginiais?
Hmmm.... čia virtuviniai dalykai – leidyklos registruojasi informacinėje sistemoje, pateikia paraiškas plotams, renginiams, tuomet braižomi salių planai, išdėstymai, seka ilgas ir nuobodus derinimo etapas (taip pat ir renginių, jų dalyvių, vedėjų, laikų ir vietų); tuomet leidyklų atstovai kuria stendo viziją, architektai jas braižo, tada perbraižo dar kokius šešis kartus, kol galiausiai ateina paskutinės dienos prieš Knygų mugę... Tada visi, sulaikę kvėpavimą, laukia lankytojų.(šypsosi)
Esate Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ Vilniaus knygų mugės projekto vadovė. Kas tokiame darbe sunkiausia? Kas lengviausia?
Sunkiausia visuomet yra tai, kas įdomiausia – įgyvendinti naujas, nestandartines idėjas, noras judėti pirmyn. Kai atrodo, kad jau tuoj viską mesi ir eisi dirbti pakuotoja į kokios dažų parduotuvės sandėlį, pamatai Mugės laukiančių žmonių šypseną, išgirsti porą šiltų komentarų ir... et, bala nematė, vėl kuriame Mugę iš naujo. Neįsivaizduoju šito darbo be Mugės organizacinio komiteto palaikymo. Tai – tikrai nepaprasti žmonės, kuriems iš tiesų rūpi geri tekstai, knygos, ir skaitantys, išsilavinę žmonės.
„Mugė tegu būna tik pradžia“
Vilniaus knygų mugės Kultūrinės programos komiteto narys GYTIS VAŠKELIS taip pat pasidalino mintimis apie Vilniaus knygų mugės steigimą, vystymąsi ir unikalumą.
Gerbiamas Gyti, kaip Jūs prisimenate Vilniaus knygų mugės pradžią ir kas buvo iki jos?..
 |
| Vilniaus knygų mugės Kultūrinės programos komiteto narys Gytis Vaškelis
Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL |
Gal 1998 metais, kai Lietuva svečio teisėmis dalyvavo Varšuvos knygų mugėje, kilo idėja, kad tokią mugę vertėtų surengti ir Vilniuje. Juk sovietmečiu tokių mugių būti negalėjo, pasiekiamiausia tuo metu buvo Maskvos knygų mugė, važiuodavo ten daugiausia dailininkai – teikdavo gražiausias knygas, laimėdavo konkursus, parsiveždavo prizų, o už sienos, socialistiniame lageryje, buvo tas paskutinis forpostas – tarptautinė Varšuvos knygų mugė, į kurią atvažiuodavo gerokai daugiau užsieniečių. Nors ir socialistiniame bloke, bet jau ne Sovietų Sąjungoje, – stipri mugė. Ir ji gana ilgai laikėsi, nors ir praradusi išskirtinumą – tačiau prieš keletą metų organizatoriai susipyko, išsidraskė. Dar lietuviai žinojo Leipcigo knygų mugę, nes ten, nors ir kaip Sovietų Sąjungos atstovai, yra gavę apdovanojimų.
Suvokėme, kad Lietuvoje turime labai stiprią leidybą, kurią stiprino ir Soroso fondo mokyklinių vadovėlių ir mokslinės leidybos programos, ir nemažai naujų leidyklų, susikūrusių subyrėjus monopolinėms valstybinėms leidykloms. Tad palankiai susiformavus aplinkybėms – reikėjo surengti Baltijos knygų mugę, jau vykusią Taline ir Rygoje – įvyko ir pirmoji mugė, ją organizavome kartu su Kultūros ministerija. Vėliau atsirado „Lietuviškos knygos“ ir labai greitai pamatėme, kad reikia pastovesnio komiteto, kuris kuruotų kultūrinę programą, nes būtent ji suteikė mugei nepakartojamą dvasią. O suvažiuoti su knygomis paprekiauti juk nėra taip sudėtinga.
Ar knygų mugės visame pasaulyje tokios pat, ar skirtingos? Kuo tarp kitų išskirtinė Vilniaus knygų mugė?
Knygų mugės yra kelių rūšių. Jeigu norite pamatyti visiškai komercinę mugę, tai būtų Frankfurtas ar Londonas. Jeigu tai būtų kultūrinė mugė, tai geriausi pavyzdžiai – dabartinė Leipcigo mugė arba Geteborgo mugė. O mūsų knygų mugė yra daugiau skirta Lietuvos regionui, aplinkiniai kaimynai kviečiami ir laukiami, bet sunku rasti motyvų, kodėl skaitytojai iš Talino ar Rygos turėtų atvykti į Vilnių. Latviai su estais irgi rengia knygų muges, bet jos nedidelės, kamerinės.
Tad dėl to mes kas treti metai skelbiamės Baltijos knygų muge?
Yra nuo seno pasirašyta ir vis atnaujinama tokia baigianti išsikvėpti sutartis: ta mugė lyg ir keliauja – kas metai vis kitoje sostinėje. Tačiau estai rengia mugę kokio nors viešbučio vestibiulyje ir sutelpa trisdešimt kelios leidyklos, o latviai glaudžiasi prie panašaus į mūsų Studijų mugę analogo. Daugelį metų stengėmės važinėti ir į vieną, ir į kitą mugę, bet tiesioginio svarbaus argumento, kodėl reikėtų važiuoti, neturime – tik iš solidarumo.
O kodėl toks didelis Vilniaus knygų mugės mastelis? Lietuviai turi didesnį skaitymo potencialą?
Siūlyčiau tokią versiją: lietuviai katalikai yra nuo seno pratę prie atlaidų kultūros. Tarkim, Kaziuko mugės tradicija Vilniuje...
Taip pat padeda tinkamas laikas – šiuo metu nėra kitų didelių renginių. Žinoma, būna ir šalta – kai kurie rašytojai užsieniečiai čia įgyja ypatingų potyrių, išlipdami su vasariniais rūbais ir bateliais. Turi ką prisiminti (šypsosi).
Tačiau Knygų mugė nėra vien knygų mugė, tai pirmiausia – šviesių žmonių, prisiekusių skaitytojų susitikimų šventė. Šie žmonės tikrai nepildys kalėjimų kamerų, negyvens iš amžinų pašalpų.
Vis paklausiu savęs, ar mes skaitome tik keturias dienas per metus, o gal knygas metams perkame tik per mugę? Tokio dydžio šalyje mugė sutraukia per 60 000 skaitytojų! Tai fantastinis skaičius. Pradžioje net knygynai buvo kiek pasišiaušę, bijodami, kad mugė pavilios iš jų pirkėjus. Vėliau pamatė, kad mugės dienomis pardavimai netgi išauga.
Grįžtant prie mugės populiarumo – leidykloms tai irgi palankus metas, nes po Kalėdų jos dar bando kažką užsidirbti ateičiai, nes prasidėjus pavasariui pinigus visi skiria jau ne knygoms, o tik daržams ir išleistuvėms. Tad šis laikas yra neblogas, ir galima užsidirbti keliems mėnesiams į priekį, o ir skaitytojai išvengia tarpinių mokesčių. Dažniausiai per Knygų mugės dienas eilinės leidyklos realizacija siekia mėnesį–pusantro metinio knygų pardavimo. Didelės leidyklos pasidaro didelę apyvartą, mažos – mažą, bet visi lieka patenkinti.
Ar užsienio rašytojai noriai dalyvauja Vilniaus knygų mugėje?
Pirmiausia, kad atvažiuotų koks nors rašytojas, čia turi būti išleista jo bent viena knyga. Rašytojui be knygos važiuoti nėra prasmės. Tie, kurie atvažiuoja, o atvažiuoja tikrai nemažai – mielai atvyksta. Didesnėms žvaigždėms gal būna nerimo, kol nepamato miesto, neįeina į knygų mugės paviljonus, nesusiduria su tiek šiltų žvilgsnių, nesulaukia protingų klausimų susitikimuose. Išvažiuoja visi labai geros nuotaikos. Ir kas labai svarbu – gauname liudijimų, kad paskui skleidžia gerąją žinią apie tą „šaltos gamtos, bet karštų širdžių skaitytojų kraštą“. Manau, kad Vilniaus knygų mugė Lietuvą tikrai gerai reprezentuoja.
Pakalbėkime apie Knygų mugės temas. Kiekvienais metais sugalvojamas koks nors šūkis. Šiemet jis skirtas vaikų ir jaunimo literatūrai... Kaip sugalvojamos tos temos?
Jas mes skausmingai gimdome kultūrinės programos komiteto posėdžiuose, kurie prasideda iš karto po praėjusios Knygų mugės aptarimo. Temos išankstinės sistemos neturi. Stengiamės pasižiūrėti, kas yra aktualu tais metais, įsiklausome į lankytojų nuomonę („Litexpo“ rengia apklausas, anketuoja). Ir šūkis kartais gimsta mąslesnis, kartais aštrus ir ekspresyvus.
Turėtume suvokti, kad mugė yra ne tik kultūrinis renginys, joje yra ir prekyba, ir skaitytojo paieškos. Teisę dalyvauti toje mugėje leidėjai nusiperka, sumoka nemenkus pinigus...
Bet kai kalbame apie kultūrinį mugės lygmenį, tada jau galime rinktis – kokius renginius remti, kokius svečius kviesti.
Dėl šūkių – žiūrime, kas skauda, ko mūsų jaunai šaliai labiausiai trūksta – dabar matome, kad jaunimas mažiau skaito, mokyklinės programos buvo tokios, kad skaityti nieko nereikėjo... Sukamės į jaunimą. Naujus iššūkius kelia elektroninė leidyba, ir manome, kad gal jaunimas susidomės elektroninėmis knygomis. Tegu bent nuo jų pradeda, tai vienas kitam netrukdo – informaciniai leidiniai persikelia į elektronines erdves.
Jei kalbėtume apie šiemetinę Knygų mugę, jos programą, kokie akcentai joje atrodo svarbiausi?
Džiaugiuosi vienu dalyku – jau žmones išmokėme skaityti programą. Prieš trejetą metų leidėja, organizacinio komiteto narė Lolita Varanavičienė įkalė šitą visiems, sakydama – „Skaitykit programą!“
Unikaliausias dalykas – tai Sigutės Chlebinskaitės studija „Tu gali sukurti knygą“. To nėra nė vienoje Knygų mugėje.
Iš tikrųjų programa labai didelė. Man, kaip LLTI Leidybos centro vadovui, svarbiausi yra mano renginiai. Štai Rolandas Kazlas skaitys Donelaitį, ištrauką iš metų „Metų“ – „Pavasario linksmybes“. Artėja Lietuvos Homero jubiliejus, ir hegzametrą reikia išmokti skaityti. Skaitysime ir Sigitą Gedą, Antaną Baranauską, Albiną Žukauską, Maironį. Gyvojo skaitymo ir galimybės jo paklausyti knygų mugėje gal labiausiai ir trūksta.
Pavyzdžiui, Geteborge ar Leipcige – žmonės susėda ir pasikeisdami skaito. Ir nebūtinai tai daro mugėje. Mugė tegu būna tik ta pradžia. Kiekvieną savaitę bent kartą tai galima daryti bet kur miesto erdvėje. Po truputį grįžtant gyvenimui į vėžes ir po truputį valdžiai suvokiant, kiek yra svarbu ir kaip galima vėliau sutaupyti visai kitose srityse – skaitymą, garsų skaitymą, skaitymą šeimoje, apie ką mes dar labai mažai kalbame...
O jei grįžtume prie Knygų mugės unikalumo?
Man atrodo unikaliausias dalykas – tai Sigutės Chlebinskaitės studija „Tu gali sukurti knygą“. To nėra nė vienoje Knygų mugėje. Panašius edukacinius projektus daro Gutenbergo muziejus Maince, Vokietijoje. Jie turi dideles ekspozicijas, jo viršutinis aukštas yra skirtas knygų dirbtuvėms kartkartėmis vyksta mokymai, seminarai. Bet kad tai vyktų mugėje, kad visa salė būtų skirta vaikams ir šeimai, to tikrai nėra.
Gyvas santykis ir nuoširdumas, Sigutės profesionalumas vis dėlto atveria visas šaltas širdis ir nepalieka abejingų. Čia iš tiesų matyčiau rimtą kultūros eksporto galimybę, tik kitos mugės sunkiai priima tokius nekomercinius segmentus... Tikiuosi, kad ši studija kada nors gali būti ir tam tikro mugės platesnio regioniškumo pradžia.
Iš esmės ateityje galėtume tikėtis panašaus regioninio statuso kaip Geteborgo mugė. Pastaroji organizuojama vienos šeimos, bet suvažiuoja ten visa Skandinavija. Žinoma, ten jau pusšimčio metų tradicija, ir žmonės turtingesni. Jei kam nors pasakyčiau, kad Vilniaus knygų mugėje kainuoja ne tik įėjimas, bet dar ir renginiai, tai reakcijos nereiktų ilgai laukti... O ten kiekvienas kultūrinis renginys kainuoja nemažus pinigus, ir žmonės perka bilietus, lanko tuos renginius.
Tai mes tų gerųjų patirčių esame pamatę, ir ačiū Dievui... Kiekviena mugė, jei turi savo koloritą, yra pastebima. Žinoma, labai didelis privalumas, kad mugė turi civilizuotas patalpas, kuriose gali vykti. Pamenu, kai mes pradėjome, tai buvo pusantros salės, elementariam pavalgymui tik vienas bufetukas... Dabar jau ir šis segmentas prasiplėtė... Kiekvienais metais mes ką nors sugalvojame – jeigu pasiteisina, tai tęsiame. Taip atsirado televizijos ir radijo studijos – LRT jau seniau dalyvauja, o šiemet ateina privatus „Laisvosios bangos“ radijas tiesioginėms G. Dabašinsko ir A. Antanaičio transliacijoms per visas keturias dienas. Mugė dar labiau prasiplečia į visą Lietuvą, prie kiekvieno skaitytojo, kad ir kur jis būtų. Visos naujovės matomos ir programoje, kuri šiemet pasirodo ne tik tradiciniu popieriniu pavidalu, bet ir išmaniuosiuose telefonuose.
Tačiau Knygų mugė nėra vien knygų mugė, tai pirmiausia – šviesių žmonių, prisiekusių skaitytojų susitikimų šventė. Šie žmonės tikrai nepildys kalėjimų kamerų, negyvens iš amžinų pašalpų. Tai mūsų ateitis, ją turime ugdyti. Negaliu pamiršti, kaip kažkokia mergaičiukė, atsisėdusi ant visiškai užgrūstų laiptų iš pirmo į antrą aukštą nieko aplinkui nematydama ir negirdėdama skaito ką tik nusipirktą knygą. Tai yra ir gražu, ir svarbu.
Man atrodo, jog mes turime būti laimingi, kad yra tokia mugė. Mes, leidėjai, labai džiaugiamės mūsų muge. Ir ja didžiuojamės! Žinoma, būtų labai gerai dar vieną salę pastatyti – faktiškai jau marškinėliai išaugti. Bet kitąkart ir susispaudus visai gerai...
Klausinėjo Antanas Šimkus