Stebint partijų rinkimų kampaniją, su kolega politologu susiginčijome, ar tikrai demokratinėje visuomenėje vienintelė racionali viešojo kalbėjimo forma tai - propaganda?
Suprantu, jog taip formuluojamas klausimas skamba gan fatališkai. Tačiau, girdint vis daugiau kaltinimų pilkųjų technologijų naudojimu[1], regint krauju pasruvusią „seną politikų dainelę“ dainuojančią merginą[2], apsimėtant vandens stiklinėmis[3] ar, ir tai yra liūdniausia, senoms, aukšta politine kultūra garsėjančioms partijoms perimant patvorių retoriką - atvirai tyčiojantis iš politinių oponentų[4] , - po viso to darosi išties nejauku.
Į mano pastebėjimus kolega atsako tarsi paguosti turinčiais žodžiais: demokratijoje šis standartų nusileidimas yra pati logiškiausia praktika, kai orientuojamasi į rinkėjų kiekį, kokybė yra žema ir net toliau žemėja, o tos partijos, kurios orientuojasi į aukštesnio intelekto žmones, apriboja savo galimybes laimėti daugumą.
Iš pirmo žvilgsnio sunku nesutikti su šiais teiginiais. Kaltinimai demokratijai standartų žeminimu yra tokie pat seni kaip ir pati demokratija. Pasigilinkime į tai, kuo grindžiamos šios pastabos.
Pirmiausia, reikia suvokti, jog kritika orientuota tik į moderniąsias, reliatyvizmu persismelkusias demokratines santvarkas (senovės Atėnuose tokios problemos nekildavo). Pasyvioji tolerancija (požiūris, jog dėl politikos bei moralės, kaip ir dėl skonio, nesiginčijama) padaro neįmanomas bendras diskusijas klausimais „kaip gyventi ir ko siekti kartu?“- pavieniai individai įgauna teisę vadovautis egoistiniais interesais priimant sprendimus dėl viešųjų reikalų tvarkymo. „Politika tampa masių politika ta prasme, kad bendruomenės gyvenimo gaires nustato jau nebe racionalus ir apgalvotas susitarimas, bet skaičius arba masė“ (politologė I. Vinogradnaitė). Remiantis tokia teorine prieiga, demokratijos loginė pasekmė - racionalią diskusiją nukonkuruoja į izoliuotą, todėl pažeidžiamą, individą nukreipta propaganda.
Užbėgdama piktiems komentatoriams už akių, norėčiau pabrėžti, jog „avių banda“ ir masės man toli gražu nėra sinonimai. Mano įsitikinimus patvirtina pilietinės visuomenės instituto „Civitas“ atliktos apklausos, rodančios, jog viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų kokybė piktina daugelį Lietuvos žmonių[5] . Taip pat nemanau, jog daugumos diktatūra yra vienintelė demokratijos egzistavimo forma. Tad, iš principo, nesutinku su aukščiau aptartais teoriniais išvedžiojimais, jog propaganda yra vienintelis šiandienos demokratijai tinkamas kalbėjimo būdas.
Kaip vieną iš galimų vaistų ligotai demokratijai L. Donskis savo knygoje „Lietuviškasis liberalizmas II“ siūlo ugdyti savyje moralinį ir politinį jautrumą. Gebėjimas suprasti šalia esantį visuomenėse ugdo solidarumo jausmą bei balsuojant skatina nesiremti vien egoistiniais interesais. Tokiu būdu keičiama viešųjų diskusijų atmosfera - visų karą prieš visus laimi abipusės simpatijos jausmas. Visgi negalima sakyti, jog mūsų visuomenė yra nejautri: žiniasklaidoje paviešintos asmeninės žmonių nelaimės bene labiausiai sukelia publiką ant kojų. Ne veltui vienas garsiausių kada nors Lietuvoje apsilankęs politinės komunikacijos konsultantas Josephas Napolitanas, duodamas patarimus politinės reklamos kūrėjams, sakė: „Reikia užkabinančios pradžios, geros muzikos ir dviejų vietų, kur norėtųsi verkti.“[6] Piliečių jautrumas dažnai tampa pagrindiniu propagandos taikiniu. Štai prezidentas B. Obama rinkimų klipe pasakoja graudžią nuo vėžio žuvusios motinos istoriją ir, apeliuodamas į žiūrovo gailestį, mėgina pateisinti įvykdytą socialinės apsaugos reformą[7] . Izoliuoto bei dar ir jautraus individo jausenomis manipuliuoti lengviausia, tad siekiant bendro teisingo sutarimo vien pilietinio jautrumo neužtenka.
Reliatyvizmo sąlygomis vienintelis būdas užkirsti kelią daugumos diktatūrai yra bendruomenės gebėjimas susitarti. Šia formuluote nuo praeito amžiaus vidurio vadovaujasi skandinavai, kurie konsensuso politiką laiko viena iš socialinės bei ekonominės gerovės priežasčių. Mokėjimas bendrauti demokratijos sąlygomis yra kaip niekada svarbus. Tačiau, atrodytų, mūsų politikai nėra suinteresuoti aukšta viešųjų diskusijų kokybe. Nemokėdami bendrauti, mes niekada negalėsime sutarti. Tad kyla klausimas, kokios socialinės, kultūrinės ar politinės priežastys lėmė tai, jog šiandienos visuomenėje vis mažiau politikų geba palaikyti abipuse pagarba grįstą diskusiją?
Politikų kalbėjimo įpročius dažnu atveju galima paaiškinti pažvelgus į visuomenę, kuriai jie kalba. Tad pirmiausia norėčiau viešosios erdvės nuosmukio priežasčių paieškoti pačiuose mumyse.
Moralinio bei politinio reliatyvizmo laikais pilietiškai jautrus individas turi prisiimti atitinkamą poziciją: „nuolat tikrinti savo nuomonės pagrįstumą viešose diskusijose“ (politologė I. Vinogradnaitė). Johnas Rawlsas, žymus šių dienų filosofas, šią visuomenės mentaliteto ypatybę vadina „pilietiškumo pareiga“: t.y. sugebėti paaiškinti bei pateisinti savo politinius pasirinkimus bei protingai atsižvelgti į savo bendrapiliečių nuomones. H. Arendt, kitos populiarios filosofės, teigimu, nuolat dalyvaujant viešose diskusijose pilietis įpranta mąstyti taip, lyg bet kada gali būti pakviestas atsiskaityti už savo nuomonę.
Paradoksalu, bet prieš reikalaudami, jog politikai į mus kreiptųsi pagarbiai, iš pradžių turėtume įprasti bendrauti tarpusavyje. Kada paskutinį kartą mėginote argumentuoti savo politinius įsitikinimus draugų, giminių, bendradarbių draugijoje? Turbūt daugelis atsakysite, jog šiais klausimais diskutuoti su artimaisiais yra pavojinga: diskusija gali peraugti į barnį. Susiduriame su viena mūsų visuomenėje išplitusių ydų: kaip teigiama „Civitas“ atliktoje apklausoje, mūsų visuomenėje gajus įsitikinimas, jog kitaip mąstantis artimasis mus „išduoda“. Nesugebant politinių idėjų apsvarstyti atsietai nuo mūsų kasdienių vaidmenų, užkertamas kelias bet kokioms diskusijoms privačioje erdvėje.
Iš kitos pusės, demokratinėse visuomenėse privačioji erdvė yra papildoma viešąja, kurioje visi žmonės turėtų galimybę bendrauti kaip piliečiai - lygus su lygiais. Senovės Atėnuose tokia viešų susirinkimų vieta būdavo Agora. Tuo tarpu šiandien viešuosius dialogus išstumia monologai - ar tai būtų miesto aikštėje susirinkę protestuotojai, ar per televizorių kalbantis žinių vedėjas. Tiesa, populiarėja interaktyvus informacijos pateikimas - internetiniuose portaluose suteikta galimybė komentuoti, televizijoje, radijuje publika gali skambinti ar balsuoti telefonu. Tačiau, kaip tiksliai pastebi L. Donskis, tokios nuomonės išsakymo formos tėra viešosios erdvės surogatai[8] . Išreikšti nuomonę čia reiškia anonimiškai - neprisiimant atsakomybės. Visuomenei nejaučiant atsakomybės už savo įsitikinimus, negalime tikėtis, jog tokią atsakomybę jaus mus atstovaujantys politikai.
Pilietinės visuomenės institutas „Civitas“ išskiria ir daugiau lietuvių mentalitete įsišaknijusių iracionalumo daigų. Vienas iš jų - įsitikinimas, jog nuomonės keitimas yra moraliai
nepriimtinas: „politinė dorybė yra ne turėti argumentuotą nuomonę, bet nekeisti savo nuomonės“ (I. Vinogradnaitė). Kaip teigia viena iš „Civitas“ išleistos knygos autorių: „šios nuostatos greičiausiai susiklostė dėl to, jog posovietiniam laikmečiui būdingi „atsivertimai“ privertė bet kokią nuomonės kaitą suprasti ne kaip racionalumo ir polinkio kritiškai apsvarstyti požymį, bet kaip savanaudžio oportunizmo rezultatą“. Tokios bendravimo kultūros pasekmes viešajam diskursui geriausiai iliustruoja Konstitucinio teismo sprendimas R. Pakso byloje. Kaip teigia politikos apžvalgininkas K. Girnius: „nors nuoseklumas paprastai yra sveikintina savybė... Bet nuoseklumas ar teismų garbė nėra aukščiausia vertybė, ypač kai ginamas sprendimas, kuris niekada neturėjo būti priimtas. Kitų šalių aukščiausieji teismai ne kartą yra pakeitę ankstesnius sprendimus.“[9] Matome, kaip iracionalios bendravimo normos iškreipia ne tik politinį, bet ir teisinį šalies diskursą.
Problemos aiškios, bet ką daryti? Visuomenėse, kuriose įsigali joms normaliai funkcionuoti trukdančios praktikos, tarsi ligotuose organizmuose ima gamintis antikūniai. Deja, labai sunku pasakyti, kokių pasekmių turės pasirinkti problemų sprendimai sudėtingoms socialinėms struktūroms. Nereflektuojamas problemų „sprendimas“ yra pragaištingesnis nei pačios problemos.
Remiantis „Civitas“ duomenimis, norint išvengti nemalonių diskusijų pasekmių, įprastine reakcija į netinkamą kalbėjimą tampa pasitraukimas iš pokalbio ar mandagus šypsnys. Tačiau, pasitenkinę patogiu nutylėjimu, mes nebeieškome kitų racionalios diskusijos galiojimą užtikrinančių mechanizmų. Panašu, jog visuomenė surado efektyvias gyvenimo reliatyvizmo sąlygomis formas. Visgi, kaip teigia I. Vinagrodnaitė, kai „sutarimo“ ieškoma tolerantiškai priimant bet kokią nuomonę ir nereikalaujant jos pagrįsti, piliečiai taip ir neišmoksta mąstyti drauge su kitais, neišmoksta to, kas vadinama politiniu mąstymu. Tad svarbu, jog mūsų visuomenėje įsigalėtų efektyvesnės bendruomeninės sankcijos - ne nutylėjimas, bet aktyvi individo pozicija, kuri reikalautų tiek piliečių, tiek politikų paklusimo racionalios diskusijos standartams.
Galiausiai, pereinant nuo visuomenės prie politikų bendravimo kultūros aptarimo, į akis krenta šiuo metu itin gausus debatų laidų skaičius. Iš pirmo žvilgsnio galime tik žavėtis šia, nuo Antikos laikų tobulinta, racionalaus pokalbio tradicija. Ir mano kolega politologas, su kuriuo susiginčijus gimė šis straipsnis, sutinka, jog debatai yra puiki atsvara propagandinėms reklaminėms kampanijoms.
Visgi, klausantis debatuojančių politikų neapleidžia nuojauta, jog šioje kalbėjimo sistemoje yra kažkas fundamentaliai neteisingo. Kiekvienas, kuriam kada nors teko dalyvauti debatuose, žinos, koks sofistinis tai užsiėmimas. Debatų logika verčia mus „iki paskutinio kraujo lašo“ ginti poziciją, kurią prisiėmėme dar iki pokalbio pradžios. Antraip pralaimėsime. Debatai įteisina visas mano anksčiau minėtas iracionalias pokalbio taisykles. Pirmiausia, nuomonės pastovumas tampa teisingumo ir galimos pergalės pagrindu. Štai, po „Lyderių forumo“ debatų apie užsienio politiką ekspertai laimėtoju paskelbia A. Kubilių už „nuoseklią ir principingą poziciją“[10]. Žinoma, ne visų ekspertų nuomonės sutampa. Sakykime, jei M.Garbačiauskaitei-Budrienei E. Masiulo tvirtas liberalios linijos įsikibimas laikomas savaimine vertybe, tuo tarpu A. Kasparavičius pastebi, jog dėl politinio dogmatizmo E. Masiulis darosi panašus į „XIX amžiaus pirmosios pusės vergvaldį“[11] .
Kita problema, su kuria susiduria debatų dalyviai, yra tai, jog politikai yra kritikuojami už pritarimą oponento nuomonei. Iš vienos pusės, atrodytų, jog neturėdama naujų, oponuojančių idėjų, partija praranda savo tikslą. Galbūt tuomet vertėtų prisijungti prie kitos politinės jėgos? Iš kitos pusės, šiam požiūriui išsigimus ir bet kokį konsensuso radimą prilyginus nuomonės neturėjimui, atsiduriame paradoksalioje situacijoje - partijos yra priverčiamos jokiais būdais neiti į kompromisus. Jeigu kasdieniame gyvenime reliatyvizmo ir pasyviosios tolerancijos samplaika pasireiškia tuo, jog visos nuomonės tampa iš dalies teisingomis, tai politiniame diskurse apogėjų yra pasiekęs visuotinis nepakantumas. Apskritai, kaip teisingai pastebėjo Liberalų sąjūdžio narė Ona Balžekienė, jokia diskusija neįmanoma be išankstinio sutarimo dėl pamatinių principų: „pirmiausia susitarkime, ko norime. Ar šalies su mažais mokesčiais ir dideliais socialiniais įsipareigojimais, ar atvirkščiai“[12] .
Manyčiau, esmine tiek debatų, tiek diskusijų prie pietų stalo problema lieka tai, jog politinius
ginčus laimi ne idėjos, o žmonės. Žmonės, o ne idėjos varžosi tarpusavyje dėl „teisingai kalbančiojo“ vardo.
Galbūt, reliatyvizmą atsiejus nuo individo, idėją išlaisvinus nuo žmogaus, mes pagaliau išmoksime sutarti.
***
[1] http://www.delfi.lt/news/balsuok2012/naujienos/nuobodoka-rinkimu-kampanija-paivairina-pilkosios-technologijos.d?id=59618373
[2] http://www.youtube.com/watch?v=-BH7GRwxZk4
[3] http://www.delfi.lt/news/balsuok2012/naujienos/apatackas-tiesiogineje-laidoje-sviede-stikline-i-oponenta.d?id=59714105
[4] http://www.apsispresk.lt/
[5] „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“, 189, 194 psl
[6] http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/rinkimai-2012/rinkimu-karstliges-reklamos-juoktis-verkti-ar-ignoruoti.htm?p=3
[7] http://www.youtube.com/watch?v=2POembdArVo
[8] http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/nuomones/viesojoje-erdveje-surogatai-161051#axzz28EtLkBuF
[9] http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kgirnius-kt-sprendimas-del-rpakso-juoda-diena-teisinei-valstybei.d?id=59451305
[10] http://www.lrytas.lt/-13472592321345792149-ekspertai-lyderi%C5%B3-forumo-debatus-apie-u%C5%BEsienio-politik%C4%85-laim%C4%97jo-a-kubilius.htm
[11] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ekspertai-debatuose-apie-socialine-ir-seimos-politika-gerai-pasirode-liberalai-ts-lkd-ir-socdemai-nuvyle-rpaksas.d?id=59387831
[12] http://www.delfi.lt/news/balsuok2012/naujienos/ekspertai-debatuose-del-mokesciu-daug-poziuriu-ir-ideju-bet-truksta-strategijos.d?id=59621895