Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Kiti skaitiniai: 1 Pt 5, 1–4; Ps 23
Evangelijos skaitinį komentuoja Ligita Ryliškytė SJE
Jėzus ne šiaip sau klausinėja mokinius „Kuo mane laikote?“. Jis vėl beldžiasi į kiekvieno sielos duris, kviesdamas stoti akistaton su savo nuostatomis, tikėjimu, abejonėmis, savo tikruoju „aš“. Kuo mes laikome Jį, gyvą ir esantį tarp mūsų? Vieni įstengiame matyti tik banalius kasdienybės įvykius, svaiginamas sėkmes ar slegiamus pralaimėjimus, priešus ir draugus... Kiti kažkaip sugeba kartkartėmis pažvelgdami į kito akis išvysti jose Dievo paveikslą ir panašumą... Yra ir tokių, kurie nuolat regi degančius krūmus ir įmanydami vaikščiotų basi. Jie patiria žemės, ant kurios stovi, šventumą – Dievą, esantį ir veikiantį kasdienybės įvykiuose, kituose žmonėse, visame lyg duona sulaužytame pasaulyje.
Pastarieji turbūt ir yra tokie kaip Simonas Petras – savo gyvenimu išpažįstantys: „Taip, čia yra Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“. Galbūt jie panašūs į Petrą ir tuo, kad užsižiūrėję į degančius krūmus pamiršta savo silpnumą, pažada Viešpačiui kalnus ir net nepastebi, jog stovi užsidengę veidą nuo Viešpaties šviesos lyg Mozė. Kaip kitaip galėtum paaiškinti tai, kad Evangelijoj pagal Matą tuoj po šios dienos skaitinio, atskleidžiančio Petrui patikėtą misiją būti Bažnyčios pamato uola, randame kitą pasakojimą. Tame pasakojime Petras nurodinėja Jėzui - draudžia Jam kalbėti apie laukiančią mirtį ir prisikėlimą – „Nieku gyvu, Viešpatie...“, ir Jėzus kreipiasi į jį žodžiais „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis". Čia pat – išgirdimas to, ką „ne kūnas ir kraujas... apreiškė, bet... Tėvas, kuris yra danguje“, čia pat – pasinėrimas į „kūno ir kraujo“ – pasaulio mintis...
Vis dėlto Jėzus pažada, kad jokie pragaro vartai nenugalės Bažnyčios, pastatytos ant Petro-Uolos. Vis dėlto Petrui skirti žodžiai: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". Vis dėlto Dievas pasitiki mumis – tais, kurie neturime kuo pasigirti, nebent - kaip apaštalas Paulius – savo silpnumu, kuriame apsireiškia Viešpaties galybė. Žinoma, jei leidžiame jai pasireikšti...
Šiame kontekste man darosi suprantamas vieno didžiųjų mūsų laikų dvasinių rašytojų Carlo Caretto laiškas Bažnyčiai, parašytas grįžus į Italiją po dešimtmečių vienuolinio gyvenimo Sacharos dykumoje. Šiuo laišku jis baigia savo knygą „Aš ieškojau, ir aš radau“...Tame meilės laiške jis rašo:
„Kiek aš turėčiau tave, mano Bažnyčia, kritikuoti, ir vis dėlto, kaip aš tave myliu!
Tu kaip niekas kitas suteikei man kančios ir vis dėlto aš skolingas tau daugiau nei bet kam kitam.
Aš mielai matyčiau tave sugriautą, ir vis dėlto man reikia tavo buvimo.
Tu man davei daug progų tavęs gėdytis, tačiau tu vienintelė man padėjai suprasti, kas yra šventumas.
Niekada pasaulyje nesu matęs nieko labiau tamsuoliško, susikompromitavusio, apgaulingo, ir vis dėlto niekada nesu prisilietęs prie nieko tyresnio, kilnesnio ar gražesnio.
Sunku suskaičiuoti, kiek kartų jaučiausi lyg trenkdamas savo sielos durimis į tavo veidą – ir vis dėlto kiekvieną vakarą meldžiausi, kad galėčiau numirti tavo patikimose rankose!“ (vert. – autorės)
Paradoksas galimas: pragaro galybė neatlaiko prieš žemės dulkę – šįkart uolos pavidalu,- nes Dievas pasirinko žmogystę...
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
