Pabūsiu banalus. Labai banalus. Vilniaus knygų mugės proga parašysiu apie knygas. Jei sakyčiau, kad rašau ne dėl knygų mugės, bet todėl, kad kas kartą apie tai pagalvoju – juk vis tiek netikėtumėte, tad tebūnie rašinys proginis.
Iš esmės tai visiems nusibodusi tema. Knygų mugėje susirinkę garbūs prelegentai vėl svarstys, kaip čia visus (šįkart paauglius) priversti skaityti. Šie ponai ir ponios dalinsis įžvalgomis, kodėl skaitoma ne tai, ką reikėtų skaityti, o tai, ko apskritai nereikėtų leisti. Na, ir, žinoma, klaus, kodėl gi jie (šįkart paaugliai) neskaito.
Sakome skaityti, mintyse pridedame, – knygas. Ir ne tik todėl, kad knygų mugė. Anaiptol! Knygos ir skaitymas – neatsiejama. Nors man, prisipažinsiu, visai gražu, kai knygos stovi lentynoje ir gražiai atrodo: nuo Pasaulinės literatūros bibliotekos ar Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos iki Eridano „Pasaulinės fantastikos aukso fondo“ (pastarąsias, beje, pirkusieji pirmiausia perskaitydavo, bet tai detalės). Juk esama begalės bjauriausių dalykų, kuriuos žmonės susideda į lentynas ir eksponuoja apsilankiusiems svečiams. Knygos tikrai nėra blogiausias pasirinkimas. Bet knygų mugėje šių savo pažiūrų niekuomet neišpažinčiau. Ne to ten susirenkame. O ritualo, žinoma, dera laikytis.
Dar kas nors būtinai užsimins apie knygos likimą šiandieniame pasaulyje ir elektronikos ataką. Bet šita tema, pripažinkime, Lietuvoje ne tiek nuobodi, kiek neaktuali. Mes ne kokia ten anglakalbė šalis, kurioje viskas skaitmenizuota ir dar labiau skaitmenizuojasi. Lietuvių autoriai, kiek suprantu, elektroninės leidybos dar nebijo, tiksliau – dėl jos nesuka galvos. Gal iš tingumo, gal iš inertiškumo, gal iš įgimto ar išmokto epikūrizmo (kol mes gyvi – o elektroninės leidybos nėra, kai ji ateis – mūsų veikiausiai jau nebebus), o gal dėl dar kokių nors priežasčių. Bet ir apskritai, ko mums sukti galvą dėl pasaulinių tendencijų, jei jos mūsų gali ir nepasiekti. Norite pavyzdžių? Štai vienas, ne visai į temą, bet labai geras: prieš keletą metų musulmonai Jungtinėse Valstijose siautėjo ir išdarinėjo – patys žinote ką, o pas mus jie keletą šimtmečių ramiausiai gyvena ir net degtinę geria. Tai štai, tas pat ir čia. Ten, Amerikoje, jie popierinių knygų nebeperka. Pas mus tikriausiai neperka elektroninių. Kažin kaip „Baltoms lankoms“ sekasi operacija „Elektroninis Parulskis“ (neperseniausiai leidykla pasiūlė net šešias šio, šiaip jau gana populiaraus autoriaus knygas skaitmeniniu formatu), visgi gandai apie stulbinamą sėkmę manęs nepasiekė.
Žodžiu, didžioji diskusija apie tai, ar ateities pasaulyje išliks knygos – pas mus yra tik keleto profesionalų ir vos vieno–kito mėgėjo reikalas. Visi kiti rūpinasi, kaip prasimanyti skaitytojų. Gal jie ir teisūs.
Prieš keliolika metų pasaulyje vyravo optimistine (dėl technologinių priežasčių) laikyta nuomonė, kad knygos dienos suskaičiuotos: tai, ko nesunaikino televizija – pribaigs internetas. Dabar, panašu, svyruoklė persivertė, paversdama visus „pesimistais“(?!), tikinčiais, kad knygos yra, buvo ir bus. Nes esą nūnai paaiškėjo, kad naujesnės medijų ar kultūrinės praktikos formos ne taip jau užtikrintai laimi prieš senąsias: kinas nepalaidojo teatro, fotografija – tapybos, televizija – radijo, o internetas – televizijos, o be to, didžiulė daugybė žmonių kas rytą skaito laikraščius.
Maža to, štai aš nepaliauju stebėtis, kaip vienos formos pereina į kitas. Manėme, kad internetas paprasčiausiai nudobs televiziją (turbūt ne taip jau mažai kas šiandien gali su visu prideramu snobiškumu pasigirti, jog neturi televizoriaus), betgi ne, televizija persikraustė į internetą, kiek pakeisdama formatą, nors nepasakytum, kad neatpažįstamai, taip netgi savotiškai sutelevizindama internetą.
Knyga – dar įdomesnis atvejis. Ypač tuomet, kai klausiame, ar knyga išliks. Tas klausimas juo susirūpinusiems esąs labai svarbus ne tik sentimentaliai, bet ir fundamentaliai. Juk Vakarų kultūra – tai knygos (pačia plačiausia prasme) kultūra.
O kas turėtų išlikti? Keturkampis rinkinys lapų, įrištų į kietą (arba nelabai) viršelį? Juk šitas formatas, atvirai kalbant, ne toks jau ir senas. Ar esate matę, kad ir judėjų Biblijos ritinius? Ar tai ne knyga? Tai ne šiaip knyga, mūsų kultūroje – tai Knygų Knyga, pačia tikriausia savo forma. Ar pigūs kišeniniai protestantiški leidinėliai atspausdinti praktiškai ant voratinklių reiškia šitos knygos baigtį? Juk taip nemanom. Toliau dar blogiau: papirusai (faktiškai ploni nendriniai dembliai), palimpsestinė veršio oda (na gerai gerai, pergamentas), molio plytelės išmargintos įspaudų... Kitaip tariant, tūkstančiai metų ir pasaulio vietų be to jaukaus popieriaus čežėjimo ir salsvo dulkių kvapo, sklindančio nuo knygos, kurio išnykimas kaipmat desakralizuotų skaitymą.
Jei pritykinęs namiškis, o ypač aukštesnio rango bendradarbis jūsų paklaustų, ką čia veikiate, esama nemažos tikimybės, kad skubiai uždarysite puslapį (!!!). Ar kada nors pagalvojote, kad kasdien prie kompiuterio atliekate kone dzenbudistines pratybas, vartote puslapius, kurie visai ne puslapiai ir nesivarto, maža to, darote tai pačiu rimčiausiu veidu! (Dievaži, iki garso suplojus viena ranka ne taip jau ir toli...).
Ir tai ne viskas: interneto puslapis apskritai sukonstruotas pagal knygos principą (tos, judėjų Biblijos), o štai elektroninės knygos labiau primena kišeninius protestantiškus stačiakampėlius. Tik pagalvokite, koks vis dėlto nesusipratimas vadinti elektroninę knygą – knyga. Juk pastaroji su pirmąja neturi nieko bendro, netgi materialaus pavidalo. O visgi vadinam ir problemos nematom. Kodėl? Filosofas Ludwigas Wittgensteinas paaiškintų, kad dėl visko kalti jų tarpusavio šeimyniniai panašumai. Knygas, kaip ir šeimos narius, kažkas bendro sieja, bet kas konkrečiai – paaiškinti kebloka.
Tad, griežtai kalbant, netgi tokių knygų, kuriomis prekiaujama knygų mugėje, nykimas dar nereikš knygos nykimo. Gal net priešingai, knyga tik prasiplės, priimdama į šeimą naujų narių. Ir jei dabar nemažai susivokiame kompiuteryje todėl, kad esame laikę rankose knygų, galbūt jaunoji kompiuterizuotoji karta nesutrikdama vartys popierines knygas todėl, kad bus paklaidžiojusi elektroniniais puslapiais...