Jėzus kalbėjo:
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir neapkęsk priešo.
O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?
Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
Kiti skaitiniai: Įst 26, 16–19; Ps 119
Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC
Galim įsivaizduoti pulkelį padorių žydų, kurie liko apstulbinti, priblokšti naujo mokymo. Nuo pat vaikystės jiems buvo kalama: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo,- dantis už dantį, akis už akį“. O nuo šiandien – pagerintas, tiksliau sustiprintas meilės įsakymo variantas: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“. Ką gi, palikime gimtąją Jėzaus tautą ramybėje ir persikelkime į mūsų gyvenimus. Čia kyla pagunda lengvai išsisukti, mąstant, jog didelių priešų neturiu, taigi ir šie Jėzaus žodžiai – ne man. Lai skaito ir vykdo tie, kurie linkę į aršius konfliktus, politines ir visokias kitokias intrigas...
Tačiau mane sugauna kitas Jėzaus sakinys: „jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį gi atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?“ Taigi teks dėl Dievo mylėti tuos, kurie nemylėtini. Pro kuriuos norėtum kaskart praeiti lanku, nesusitikti, nesileisti jų varginamiems ir gaišinamiems. Pagal Jėzaus mokymą, kiekvienas žmogus, net ir mažiausias (tai yra nereikšmingiausias) mano brolis yra paties Dievo projekcija. Mano elgesys su mėgstamu ir nemėgstamu - tai elgesys su Kristumi. Regis, daug lengviau Jo ieškot vienumoje, susikaupime. Tiesa, Jis - ir ten. Tačiau daug maloniau Jėzui pasislėpti už pečių to, kuris mano kantrybę, jėgas ir valią stimuliuoja. Juk ir Paskutiniame teisme Jis neklaus, kiek laiko praleidai melsdamasis, skaitydamas Evangeliją. Jėzaus buvimo mano savaitėje ašis – tie, su kuriais susitinku. Tie, kurie galbūt visai to nejausdami, netyčiom treniruoja mano valią.
Kitos išeities, deja, neturiu. Netgi negaliu pasiteisinti, jog „lengva pasakyti, sunkiau įvykdyti“, nes prieš akis turiu pavyzdį paties Jėzaus, mylėjusio Judą, nuolat grobstantį pinigus ir galop išduodantį. Joną ir Jokūbą, apie sėdėjimą sostuose svajojusius, karštakošį Petrą ir kitus... Antai sykį išsprūs iš pavargusių Jėzaus lūpų: „kiek ilgai dar man reikės jus kęsti“, o kitąsyk jau rasime Jį kojas mokiniams mazgojantį, o dar vėliau - numirt einantį už tuos, kurie spjaus į veidą ir sakys: „sveikas, žydų karaliau“. Toks yra Dievo Meilės stilius. Ir sykiu - pavyzdys.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
