Grįžtame iš šalto ir drėgno miško. Skubiai nusimetusi skrandutę, prišoku padėti išsinerti iš kailinių ir anytai. Sekasi sunkiai, jie prilipę prie tuklaus kūno, lyg būtų norėję įsikūnyti jame. Senos švelnios audinės, kadaise smulkiai ir grakščiai varnelei teikusios ypatingo aristokratiško žavesio ir prašmatnumo, vis dar stengiasi ištikimai tarnauti ir dabar. Tvirtai suimu kailinių apykaklę ir šiek tiek kresteliu, bandydama palengvinti atsiskyrimą – į šalis pasklinda kailio pūkeliai ir kvepalus gožiantis naftalino kvapas, o vis dar purus kailiukas atveria jau pliktelėjusias salas ir siūlių raukšlių deformuotą kažkada elegantišką kailinių siluetą. Dar neišmetami, bet jau ir nebepataisomi. Senatvė nubrėžusi liniją, už kurios ne tik iš kailinių, bet ir iš žmonių negali nieko tikėtis, nieko reikalauti, negali pykti, nei kaltinti, tik... atjausti ir džiaugtis tuo, ką turi.
Tačiau tądien šeimyniniame ringe vyko arši kova, be jokios atjautos. Pirmasis turnyro raundas prasidėjo bėgimu į mokyklą – išlėkiau paskutinę minutę ir pavėlavau. Apsipirkti grįždama negalėjau, nes užmiršau piniginę. Namuose radau didžiulę visų paliktą rytinę netvarką, kol apsitvarkiau, išmaudžiau anytą, ją aprengiau, paruošiau pusryčius – jau ir dešimta valanda atėjo!
Kadaise buvusi organizuota moteris, visų paukščių tarybos pirmininko sekretorė, puikiai tvarkiusi ne tik viršininko, bet ir savo gausios šeimynos laiką, anyta, be abejo, jau pastebėjo, kad pusryčiai vėlyvi! Žiūriu, išties neatitraukia akių nuo savo laikroduko. Tikriausiai priekaištauja, – galvoju irzdama, bet vis dar kantriai tvarkydamasi toliau.
Vėl kraustomės atgal į kambarį, užsukdamos į tualetą bei vonią, ir vėl darbas veja darbą. Žiūriu – jau pietų metas. Skelbiamas antrasis raundas, o aš dar nesugalvojusi, ką gaminsiu. Pagaliau kažką iškepu, nešu ant stalo, atvedu anytą, atseikėju saują tablečių, o ji vėl dirsčioja į savo laikrodėlį ir nelaimingu žvilgsniu aiškiai apgailestauja: vėl ne laiku!
Na, to jau per daug – tiesiog nirštu! Visuomet taip būdavo: kas nepatiko, niekados nesakys, nesikiš, bet tik pasižiūrės gerai išauklėtų varnų žvilgsniu! Ji ne iš tų besiplūstančių, ant kiekvieno kampo gandus karksinčių prasčiokių varnų, ne! Bet kaip tas žvilgsnis žeidžia, jau, atrodo, geriau ką karkteltų! Susitvardau ir pavalgiusi vėl užsivedu popiečio ritmu – turnyras tęsiasi: trečiasis raundas!
Vėl tuo pačiu maršrutu klibinkščiuojame atgal į kambarį, paskui stveriu savo mažąjį ir lekiu pasiimti iš mokyklos vyresnėlių. Mokyklos kieme susitinku draugę ir, neatsispyrusi savo egoistiškai prigimčiai, bandau nugvelbti minutėlę sau – kol varniukai patenkinti strakalios, mes nerūpestingai pačiauškėsim. Deja, laiko mums neapgauti. Kai grįžtam, jau nėra kada galvoti nei apie žaidimus, nei apie skaitymus, greitai organizuoju pamokų ruošą ir vėl puolu prie puodų, vis akies krašteliu dirstelėdama tai į sieninį laikrodį, tai į savo laikrodėlį stebinčią anytą. Ir vakarienė vėluos!
Jau grįžta namo ir varnas, eina pas savo mamą, sveikinasi. O anyta, regiu, baksnoja nageliu į laikrodėlio ciferblatą – ką, dar mane skųs ir mano vyrui?! Dabar taip įsiuntu, kad įlekiu išsitaršiusiomis iš įtūžio plunksnomis, ketindama užbaigti šį žaidimą ir... netikėtai „gaunu į kaktą“!
– Sūneli, – matau, anyta kelia tabaluojantį laikrodėlį, – gal gali jį užsegti?
Čia atskuba teisėjas:
– Vienas, du, trys, keturi, penki... DEŠIMT! Nokautas! – skelbia.
Lyg pro rūką matau gyvą paveikslą: sėdžiu su kailiniais ant kelių ir tvirtai prisiuvinėju vos besilaikančias jų sagas.