Įpuoliau gerokai pavėlavusi ir klestelėjau šalia moters, sėdėjusios iš krašto. Pykau ant savęs, kad nesuradau laiko ramiai apžiūrėti parodą. Prasidėjo oficialioji dalis – iškilių žmonių sveikinimai – vienodi ir nuobodūs. Smalsiai apsidairiau. Mergina, o gal moteris atmetė ilgus geltonus plaukus, krintančius jai ant veido. Nustėrau – vietoj nosies atsivėrė kiaurymės, dešinioji akis, aptraukta valkčiu, buvo perrėžta giliu, grublėtu randu... Širdis sustingo greičiau iš netikėtumo nei iš baimės. Norėjosi nusukti akis, bet nepajėgiau – šiurpiai sudarkytas veidas traukė dar kartą žvilgtelėti, ir dar... Nebegalėjau susikaupti ir klausytis banalių, proginių sveikinimo žodžių, mintys, lyg užjudintos širšės, ne tik dūzgė, bet ir skaudžiai gylė: o jeigu šitaip man?
Iš suknežinto automobilio merginą ištraukė be sąmonės, bet gyvybė ruseno, tarsi siela iš paskutiniųjų laikytųsi įsitvėrusi į šitą nebeatpažįstamą kūną. Kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę ji galėjo apsigalvoti ir tyliai išeiti, nutolti nuo degančio automobilio, nuo merginos, gulinčios jau ant neštuvų. Ši mergina buvo pati gležniausia iš važiavusiųjų automobiliu. Sėdėjo prie Luko, nerūpestingai kažką pasakojančio draugams, o iš tiesų – tik jai... Staiga – veidas į stiklą. Ir dūžtančių, aštrių aiženų deginantis skausmas...
Mergina atsibudo negreit. Prie lovos palatoje budėjo sesuo. Monitoriuje brėžėsi kreivė – širdies linija. Ji nepaliovė tiksėti kaip mažas laikrodukas ant merginos riešo. Ir širdis, ir laikrodis rodė gyvenimo laiką, nors kūnas nebenorėjo paklusti, o veidas – rėkianti žaizda – šaukėsi nebūties. Nenoriu! Nenoriu gyventi! – buvo jos pirmieji žodžiai, kai gydytojai išdrįso veidrodyje parodyti jos atvaizdą. Šalia sėdinti psichiatrė laikė už rankos ir kartojo: Gyvenimas visuomet vertas gyventi… Pati nieko panašaus nebuvo patyrusi, todėl jos žodžiai skambėjo nenuoširdžiai ir šiek tiek graudokai – lyg vaikiškas melas… Ypač dabar, kai ji nedrįso pakelti akių į savo bendraamžę, į jos veidą, kuriame maža kas buvo likę iš ankstesnio gyvenimo. Ne, tai ne mano veidas, – šaukė, staugė merginos siela. – Nuimkite pagaliau nuo manęs šitą bjaurią kaukę! Kodėl jūs mane kankinate? Kodėl? Dabar siela plėšėsi išeiti labiau nei tada, tuoj pat po avarijos. Tuomet ji gelbėjo gyvybę, dabar – gyvenimą. Gyvenimą su svetimu veidu, kurį mergina turės nešioti ir dieną, ir naktį...
Iš pradžių ji negalėjo melstis. Kodėl man? – šaukė vidinis balsas. Jis kaltino Dievą, panorusį jos kančios. Argi šitaip skaudžiai galima bandyti žmogaus stiprybę? Argi tai dieviška meilė? Viduje viskas virė, kunkuliavo, rėkė... Pasivaikščioti ji teišeidavo naktį. Bijodama ką nors sutikti ir išgąsdinti. Negalėjo pakęsti ir užjaučiančių ar tiesiog smalsaujančių žvilgsnių. Išeidavo viena į žydintį tėvų sodą, kvėpdavo nakties aromatą, klausydavosi kažkur toli pradundančio traukinio. Viskas – kaip kadaise... Ji trumpam užsimiršdavo. Pamėgo nakties gyvenimą: jame nereikėjo matyti savęs kituose. Nereikėjo kalbėti – sunkiai, skausmingai daužti žodį. Skausmas atlėgdavo, klausantis „Mėnesienos sonatos“. Mėgo Mocartą... Šopeną ir Šubertą. Gražiai, jausmingai skambino pianinu, daugiausia – sau. Tada... Prieš tai... Visas gyvenimas dabar dalijosi į dvi dalis, lyg juoda riba atskirtas viena nuo kitos. Jas reikėjo kažkaip susieti. Bet kaip? Prisiminimai žeidė, o ateitis tebebuvo tokia neaiški. Krantus jungė siauras tiltelis – mintis, o gal greičiau jausmas: galiu girdėti! Dar galiu matyti. Dar jausti galiu. Dar daug ką galiu, ko anksčiau nežinojau galinti... Argi žmogus – vien tik kūnas? Ji prisiminė, kaip didžiuodavosi savo grakščia figūra, o vešlių, geltonų plaukų jai pavydėjo visos draugės. Tačiau mergina niekada nesižavėjo manekenėmis, netraukė jos ir gražuolių konkursai...
Mėgo skaityti. Prisiminė kuprių iš „Paryžiaus katedros“. Ir jo beviltišką meilę Esmeraldai. Mylėti, – dingtelėjo merginai, – mylėti juk galima ir su tokiu veidu. Nesvarbu, kad be atsako... Kiek daug man dar liko! Tai gal esu laimingesnė už tuos?.. Nedrįso įvardyti. Smūgis, juoduma, nutrūkusi juosta... Net Luko veido neatsiminė. Ar jis spėjo išsigąsti? Ar jiems dabar geriau negu jai? Daug kartų užduodavo sau šį klausimą. Iš pradžių nedvejodama atsakydavo: „taip“. Užmigo, nurimo... Jiems nebereikia kentėti. Juk niekada nebebūsiu mylima. Neturėsiu vaikų. Net darbo su tokiu veidu negalėčiau gauti... Bet kaip žolelė pavasarį nedrąsi viltis palengva brinko merginos sieloje ir vieną dieną prasikalė pasiryžimu: noriu išeiti į šviesą, noriu pamatyti, kaip saulėje žydi gėlės, kaip atrodo mano miestelio gatvės... Žmonių veidai juk keičiasi nuolat: sensta, raukšlėjasi, akys vis giliau smenga į akiduobes, bet niekas juk dėl to nesvarsto, ar verta gyventi... Kiek šviesių senučių, sugebančių džiaugtis gyvenimu... Pasaulis juk netampa dėl to negražesnis, neišblanksta jo spalvos, ir gėlės nenustoja kvepėti... Jei tik neužsidarai savyje. Jei tik nepaskęsti savigailoje. Visas pasaulis manyje tebėra toks pat. Jei tik išmokčiau gyventi kitiems, per kitus, gal mano išorinis apvalkalas nebebūtų jau toks svarbus? O gal galima su pasauliu bendrauti vien siela? Ne, aš nenoriu būti atsiskyrėlė, todėl turiu išdrįsti pasirodyti žmonėms tokia, kokia esu. Iš pradžių kalbėjosi tik su savimi, paskui išdrįso ir su Dievu, o dar vėliau ir su draugėmis. Jos nepabėgo, neišsigando jos veido. Dėl žandikaulių lūžių merginai buvo sunku kalbėti. Todėl ji dažniau klausydavosi, ką kalba kiti... Sugerdavo žodžius, lyg išdžiūvusi žemė šiltą lietų, ir iš jų ausdavo istorijas.
Sveikinimai, linkėjimai ėjo į pabaigą. Dailės studijos vadovas kvietė narius, spausdamas rankas įteikė po mėlyną vilkdalgį, susirinkusiems svečiams komentavo paveikslus. Nenugirdau pavardės, kai netikėtai pakilo šalia manęs sėdėjusi mergina. Ji žengė ryžtingai, sveikąja ranka atmetė ant veido krintančius plaukus. „Irena pas mus dar tik antri metai. Gyvenimo išbandymai, – vadovas ieškojo žodžių, – ją galėjo pastūmėti kitur, bet ji atėjo... pas mus. Atėjo piešti...“ Viename merginos paveiksle žydėjo mėnesienos sodas, kitame – švelniu kakavos su pienu spalvos apdangalu siaustėsi stilizuota Madona. Kietai suspaustose jos lūpose atpažinau merginos kančią...