 |
| Baro konfederatų malda prieš Lanckoronos mūšį 1771 m. (Arturo Grottgerio paveikslas, 1863). |
1768 metų vasario 29 dieną Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir bajorai Podolės mieste Bare sudarė konfederaciją – ginkluotą sąjungą, kuri siekė apginti katalikų tikėjimą, bajorų teises bei laisves nuo nepalankių Seimo priimtų karaliaus Stanislowo Augusto Poniatowskio inicijuotų įstatymų ir išlaisvinti Abiejų Tautų Respubliką iš faktiškos Rusijos imperijos kontrolės.
Žemas valstybės statusas, per Septynerių metų karą (1756–1763) vadintos „užvažiuojamąja karčiama“, daliai didikų ir bajorų buvo nepakenčiamas. Be to, Rusijai spaudžiant, Seimas drįso sulyginti kitatitikių bajorų ir katalikų teises, taip pasikėsindamas į bene svarbiausią Respublikos valdančiojo luomo išskirtinumą. Baro konfederatai taip pat reikalavo valstybę stiprinančių reformų ir naujo savo karaliaus, Poniatowskį laikydami Rusijos statytiniu.
Konfederacijos vadovais tapo didikai Michalas Hieronimas Krasinskis, Kazimierzas Pulaskis, Waclawas Rzewuskis ir Joachimas Potockis. Sukilimo vadovu tapo Krasinskis, tuo tarpu karinėms pajėgoms ėmėsi vadovauti Pulaskis. Religiniu konfederatų vadovu buvo kunigas karmelitas Marekas Jandolowiczius, o politiniais ideologais Franciszakas Czackis ir Michalas Wielhorskis.
 |
| Koplytstulpis Baro konfederacijos įvykiams atminti Vepriuose. Nuotrauka iš www.miestai.net |
Lietuvoje vienas aktyviausių konfederatų buvo Simanas Kossakowskis, laimėjęs keletą susidūrimu su Rusijos kariomene prie Deltuvos. Spėjama, kad būtent jo atminimui Vepriuose, netoli Ukmergės, XVIII a pab. - XIX a. pradžoje pastatytas koplytsulpis. Aktyviai veikė ir didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis prie konfederatų prisijungęs 1771 metais.
Konfederacija paskelbė Rusijai karą. Lenkus ir lietuvius finansiškai, ginklais bei amunicija rėmė Prancūzija. Ji atsiuntė ir savo karininkų, tarp jų vėliau Prancūzijos revoliucijos metu išgarsėjusį generolą Charles Dumouriez. Konfederatų kariuomenę sudarė bajorai, didikų milicija ir karališkosios „vėliavos“, prie jų prisijungė ir dalis miestiečių bei valstiečių.
Kovos prasidėjo 1768-ųjų balandį ir apėmė veik visą šalį. 1768-ųjų liepą, prieš lenkus ir lietuvius sukilo kazokai ir dvarininkams priklausę valstiečiai, vadovaujami Maksimo Zelezniako ir Iwano Gonte'ės. Kai kurie istorikai teigia, kad šį maištą paskatinusi Rusija, suinteresuota kuo didesniu chaosu šalyje. Skaičiuojama, kad porgomų metu buvo nužudyta apie 20 tūkst. lenkų ir žydų.
1770 metų spalio 13 dieną Preszowe konfederatai paskelbė Stanislowo Augusto, kaip Rusijos statytinio ir uzurpatoriaus, nušalinimo nuo sosto aktą. 1771 metų lapkričio 3 dieną karalius buvo suimtas, buvo ketinama pervežti jį į Jasna Goros vienuolyną, vieną iš konfederatų atsparos taškų, tačiau, padedant vienam bajorui, Poniatowskiui pavyko ištrūkti. Egzistuoja versija, jog šį pagrobimą suorganizavęs pats valdovas, kad taip Europos vyriausybių akyse sukompromitutų konfederatus.
Konfederacijos metu įvyko keli šimtai mūšių ir susidūrimų. Prie Šventosios Trejybės tvirtovės (1769), Balstogės (1769), Dobros (1770), Vidavos (1771), Stolovičių (1771), Lanckoronos (1771) ir Vavelio (1772).
1772-ųjų rugpjūčio 5 dieną Peterburge Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė Lenkijos ir Lietuvos padalinimo aktą. Sprendimas dėl padalinimo buvo priimtas 1771 metais, tačiau grobikiškos valstybės dar sugebėjo suorganizuoti kitos didikų grupuotės maištą prieš konfederatus, kurį panaudojo kaip alibi įsikišti į Lenkijos ir Lietuvos reikalus, siekiant „suvaldyti anarchiją“.
Tik 1772-ųjų rugpjūčio 18 dieną, praėjus dviem savaitėms po valstybės padalinimo sutarties, rusams pasidavė Czestochowa – paskutinis konfederatų atsparos punktas.
Konfederacijai pralaimėjus, dalis jos dalyvių emigravo, apie 5 tūkstančiai buvo išsiųsti į Sibirą. Kitą dalis paimta į caro kariuomenę.
Baro konfederacija įkvėpė rašytojus ir poetus romantikus, tokius kaip Adamas Mickewiczius ir Julius Slowackis bei Zygmuntas Krasinskis. Baro konfederacijos kovotojai jiems buvo kankiniai už tikėjimą, laisvę ir tėvynę.
Nors Baro konfederacija buvo tipišku didikų ir bajorų sukilimu, kurio tikslas buvo apginti konservatyvias idėjas, ji laikoma pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos priespaudos bandymu. Po jo, sekė keletas kitų, nesėkmingų, desperatiškų. Vien XVIII amžiaus pabaigoje bandyta du kartus: 1792 ir 1794 metais.
Parengta pagal POP (Polska Agencja Presowa) informaciją