Autorius yra opozicijos lyderis Seime, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.
Trys mėnesiai valdančiosios koalicijos veiklos leidžia daryti aiškią išvadą: į valdžią buvo ateita jai nepasiruošus nei idėjomis, nei žmonėmis.
Todėl Vyriausybė iki šiol dirba tik tokiu būdu: arba siekdama užgniaužti savo priešrinkiminio populizmo grėsmes, arba traukdama iš stalčių dar mūsų parengtus projektus. Per tris mėnesius dar nematėme nė vieno rimtesnio naujos valdžios projekto, kuris atspindėtų tai, kad partijos prie valdžios vairo sėdo su parengtais projektais, strategijomis ar bent idėjomis.
Užtenka vien pažvelgti į būsimos pavasario sesijos darbotvarkę ir ką siūlo svarstyti Vyriausybė: iš įregistruotų siūlymų 177 projektai yra parengti mūsų Vyriausybės ir tik 26 – naujosios, dar 186-ių Vyriausybė žino tik pavadinimus.
Mes palikome ne tik gerą makroekonominę situaciją, bet ir didelį įdirbį įvairiose srityse, pradedant nuo smulkaus verslo sąlygų naujo reglamentavimo (mažoji bendrija) iki rizikos kapitalo ir start-up ekosistemos sukūrimo ar privataus kaupimo pensijų sistemos pertvarkos bei naujosios daugiabučių renovacijos programos parengimo.
Su tokiu paveldu Vyriausybė gali nieko per daug neveikdama važiuoti dar porą metų, kartkartėmis imdamasi vienkartinių, tariamai populiarių veiksmų, pavyzdžiui, minimalios mėnesio algos (MMA) padidinimas iki 1000 Lt ar 50-ies daugiabučių renovavimas kiekvienoje savivaldybėje, nors Rietave tiek daugiabučių gal iš viso nėra, o Kaune toks skaičius bus tik lašas jūroje.
Arba traukdama iš stalčiaus mūsų parengtus projektus, arba mūsų plėtotas idėjas, pavyzdžiui, Centralizuotas turto valdymas, Teritorijų planavimas arba Saulėlydžio komisija. Tai pateikiama kaip didelis naujosios Vyriausybes pasiekimas. Mums negaila, kad iš stalčių traukiama tai, ką mes ten palikome, tačiau stebėtina, kad per 3 mėnesius valdžia jokių savo sisteminių pertvarkos planų nei anonsavo, nei tuo labiau – parodė kokioje nors srityje.
Ką pamatėme per pirmuosius tris mėnesius
Kad dirbama labai lėtai, neįsitempus, niekur neskubant ir aiškinant, kad toks neveiklumas yra privalumas. Turime tiesiog „lėto veikimo Vyriausybę“. Tai pridengiama garsiomis deklaracijomis, jog net ir lėtas veikimas ar nieko neveikimas yra „vardan žmogaus“.
Kas nors gali sakyti – reitingai rodo, jog žmonėms tai patinka.
Bet jei karalius yra nuogas, vis tiek tai ilgainiui pasimatys.
Matome, kad į valdžią buvo ateita nepasirengus ne tik idėjomis, bet ir žmonėmis. Pažiūrėkime vien tik į ministerijų vadovybę: per tris mėnesius ne tik kad ne visi viceministrai yra paskirti, nors jau nutarta, jog jų skaičių reikia didinti, bet jau trys viceministrai pasitraukė: F. Latėnas, A. Zaremba, V. Kanopa.
Aiškėja, kad valdžioje darosi nebeaiškūs iki tol, atrodytų, visai aiškus reikalai – kas ir už ką atsako.
Kadangi viceministrai yra paskirti partijų, o ne paties ministro, tai darosi nebeaišku, kas įgyvendina svarbiausias nuostatas, – ministrai ar viceministrai. Štai ministras R. Šadžius kalba, kad svarbiausias tikslas finansų reikaluose – euro įvedimas 2015 metais (sveikiname toki ryžtą), tuo tarpu jo viceministras V. Galvonas (tvarkietis ir besibalotiruojantis rinkimuose) skelbia, kad svarbiausias tikslas – PVM lengvata visam šildymui, ne tik taip kaip dabar – centralizuotai tiekiamam. Akivaizdu, kad toks lengvatų išplėtimas kertasi su euro įvedimo tikslu, nes didintų deficitą. Bet negali žinoti, kas turi svarbesnį balsą, – socialdemokratų mažumos ministras ar daugumą koalicijoje turinčios „darbotvarkės“ atstovas viceministras.
Dar „gražiau“ atrodo reikalai sveikatos apsaugos srityje. Penktadienį premjeras, sulaukęs, kai ministras V. P. Andriukaitis darbo metu išvyko agituoti už socdemų kandidatą į Visaginą, suorganizavo pasitarimą su privačios medicinos atstovais ir juos ramino garsiais pažadais, kad privati medicina turi nebijoti ministro Andriukaičio. Ir čia vėl iškyla klausimas, kas šioje Vyriausybėje turi svarbesnį balsą sveikatos sistemos klausimais: ministras Andriukaitis, ar jam nedalyvaujant pasitarimus sveikatos priežiūros klausimais organizuojantis premjeras ir jo garsusis patarėjas A. Vinkus.
Kai premjeras nesuvaldo savo ministrų, o ministrai – savo viceministrų, gali tikėtis bet ko. Ypač, kai pats premjeras yra pademonstravęs, kad daugeliu svarbiausių klausimų neturi tvirtos nuomonės, todėl vakare ir iš ryto tos nuomonės gali būti diametraliai priešingos.
Kolegos Seimo nariai tokį reiškinį yra pavadinę gražiu „vėtrungės“ vardu – sukimosi pagal vėją reiškiniu, kai vėjo posūkiai, o ne stabilus stuburas lemia Vyriausybės veiksmus. Mūsų pajūryje vis dar populiaru naudoti vokišką pavadinimą – „fliugeris“.
Deja, tenka pabrėžti, kad pastaruoju metu vyraujančiu vėju, ypač energetikoje, darosi vėjas iš Rytų, ir „fliugeris“ vis dažniau rodo, jog atsparumo šiai krypčiai nėra per daug.
Perspektyvos
Daugelis klausinėja, kaip reikėtų vertinti šios valdžios veiklos perspektyvas.
Nesiimu dalyti kokių nors pranašysčių ar prognozių, bet keletą minčių apie tai, kokie svarbiausieji veiksniai lems šios „lėto veikimo valdžios“ tolesnį veikimą ar neveikimą, bandysiu apibūdinti.
Pirmas svarbus veiksnys bus tai, kad Seimas renkasi į pavasario sesiją, ir ši sesija pati pirmoji gali parodyti, kaip klostosi santykiai pačios koalicijos viduje. Dar balsuojant dėl Vyriausybės programos sakiau, kad naujosios valdančiosios koalicijos svarbiausias bruožas yra visiškas abejingumas veiklos programai ir kabineto sudėčiai, o tai reiškia, jog visas dėmesys buvo, yra ir bus sutelkiamas kitam prioritetui – tarpusavio galios demonstravimui ir pastangoms likti dominuojančiais kairėje politikos pusėje.
Antras lemiamas veiksnys – realus „darbotvarkės“ vienybės demonstravimas ne tiek sujungiant partijas, bet vieningai veikiant Seime. Reikia prisiminti, kad dar gruodį Darbo partija, Tvarka ir teisingumas bei Lenkų rinkimų akcija Seime veikė vieningai ir akivaizdu, jog ir toliau veiks vieningai, nepaisant to, kaip klostysis partinių struktūrų sujungimas.
Tenka labai aiškiai įvardyti, kad besijungiančias partijas labiausiai vienija ne kokia nors „centro kairės“ ideologija ar neslepiamas potraukis populizmo link. Svarbiausias vienijantis bruožas yra tai, kad per pastarąjį dešimtmetį šių partijų veikloje matėme daugiausia Rusijos pėdsakų: nuo Borisovo milijonų ir rusiškų „Almax'ų“ iki V. Uspaskicho pastangų gauti politinį prieglobstį Maskvoje. Kol kas niekas nepaneigė ir žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad lenkų ir rusų rinkimų aljanso atstovai prieš praėjusių metų rinkimus buvo pakviesti ir lankėsi Kremliaus administracijoje, kur derino bendro dalyvavimo rinkimuose aspektus. Kelionė baigėsi rezultatyviai – į aljansą buvo pakviesta ir K. Prunskienės partija.
Tai, jog socdemai valdančioje koalicijoje neturi daugumos ir kad daugumą turi jau susiformavęs ir vieningas lenkų ir „darbotvarkės“ aljansas – tai jau įvykęs faktas.
Kaip tai paveiks valdančiosios koalicijos darbą, galima tik spėlioti. Akivaizdu, kad pradžioje vis dažniau girdėsime pareiškimų, jog koalicija yra labai vieninga ir darbinga. Tačiau vis labiau matysime, kad karalius yra nuogas – „lėto veikimo Vyriausybė“ gali pavirsti „nieko neveikimo Vyriausybe“, o „fliugeris“ pradės rodyti nuolatinį vėją iš Rytų.
Jau dabar matome koalicijos partnerių demonstruojamą ryškiai skirtingą požiūrį į kai kuriuos svarbiausius klausimus. Štai premjeras skelbia, kad jis bus pasmerktas kaip politikas, jeigu Lietuva neįsives euro laiku, R. Šadžius taip pat dramatiškai pareiškia, kad narystė euro zonoje yra svarbesnė už Socialdemokratų partijos išlikimą. Galima būtų nuoširdžiai pasveikinti tokį dramatišką savo misijos suvokimą, jeigu tuo pat metu nenuskambėtų būsimojo jungtinės partijos vadovo R. Pakso nuostatos, kad prie euro zonos Lietuva gali prisijungti tik tada, jeigu tam bus pritarta referendume. Žinant lietuvišką referendumų praktiką, galima tiesiai šviesiai pasakyti, kad tai yra pasisakymas prieš euro įvedimą.
Galima spėti, jog tokiu būdu A. Butkevičiui yra siunčiamas ryškus signalas, – kas koalicijoje turi didesnę galią. Ir galima spėti, kad tokių signalų svarbiausiais strateginiais klausimais Uspaskicho-Pakso-Tomaševskio blokas siųs vis dažniau, ypač tokiais klausimais, kurie lemia Lietuvos tolesnę vakarietišką integraciją.
Opozicija bus aktyvi ir konstruktyvi
Mes jau dabar veikiame Šešėlinės Vyriausybės režimu, ir tai darysime vis aktyviau.
Mes remiame ir remsime rimtus Vyriausybės darbus: euro įvedimą ar strateginius energetikos projektus, jeigu tai bus tęsiama. Ir tuo mes iš esmės skiriamės nuo praėjusio Seimo socialdemokratinės opozicijos. Įsivaizduokite, kas būtų, jei socdemai dabar būtų opozicijoje, o mes, būdami valdžioje, paskelbtume, kad Lietuva turės eurą 2015 m. Kiek būtų opozicinio destruktyvaus šauksmo prieš euro įvedimą! Mes esame kitokia opozicija, ir tai reikia matyti.
Tačiau mes kritikuosime ‚lėtai veikiančią Vyriausybę‘ ir kovosime prieš šios Vyriausybės „fliugerizmą“, ypač energetikoje.