Daugiau nei prieš metus, 2012-ųjų sausį, vienos kauniečių gyvenimas virto košmaru. Apie tai, kaip vieną vakarą Aleksote gyvenanti šeima nesulaukė grįžtant sūnaus, o netrukus buvo pranešta, kad jis suimtas, apkaltinus vagyste, jau rašėme.
Taip pat žadėjome pranešti, kaip toliau klostysis įvykiai. Deja, bet košmaras, kurio metu ne tik jaunuoliui, bet ir visai jo šeimai teko ištverti stiprų psichologinį spaudimą, daugybę kartų kalbėtis su policininkais, prokurorais, advokatais, teisėjais, tęsėsi ilgiau nei metus. Per tą laiką buvo visko: ir grasinimų, ir raginimų sumokėti neva pavogtus pinigus, nes taip bus ramiau ir pigiau, ir perspėjimų, kad jaunuolis ir jo tėvai neįsivaizduoja kam metė iššūkį – mat jie suabejojo policininkų veiksmų teisėtumu.
Ilgą laiką jaunuolis net bijojo išeiti į gatvę, o jo mamai teko įrodinėti, kad kovoja ne dėl 200 litų, kuriuos esą iš parduotuvės pavogė jos sūnus, bet už jo garbę ir už kiekvieno piliečio teisę oriai gyventi, nesibaiminant, kad, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, bus suimtas, paverstas nusikaltėliu.
Pagaliau, bent jau po metų laiko, Kauno miesto teismas paskelbė nuosprendį byloje, kurioje jaunuolis buvo kaltinamas pavogęs 200 litų iš parduotuvės. Teismas paskelbė, jog vaikinas apkaltintas be jokio pagrindo, nėra jokių įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, o policijos veiksmai buvo neteisėti.
Metų košmaras su laiminga pabaiga? Telieka įsivaizduoti save tos kauniečių šeimos vietoje. Telieka spėlioti, kiek jaunuolis, be jokio pagrindo, vien dėl to, kad pakliuvo po ranka policininkams, tąsytas, tardytas ir gąsdintas visus metus, išlaikė pagarbą valstybei, kurioje gyvename. Ir dar liko menkutė viltis, jog tiems policininkams, kurie Aleksote nusprendė patogiai sau ir greitai „išspręsti“ vagystės bylą, tai bus pamoka ir kitą kartą jie pagalvos ir apie žmogaus teises bei orumą.
Sąmoningai neminime vardų ar bylos detalių, nenorėdami pridaryti daugiau vargo per metus gerokai psichologiškai nuvargintai šeimai.
Parengė Andrius Navickas