Kovo 5-oji diena – liepsningo patrioto, 1831-ųjų metų sukilėlio Simono Konarskio 105-osios gimimo metinės.
Dažnai einu Muitinės gatvele į savąjį Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakultetą. Pakeliui matau atminimo akmenį, pažymintį tą vietą, kur 1839 m. vasario 27 d. S. Konarskiui buvo viešai įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Žinia, už meilę Tėvynei, kuri jam buvo svarbesnė ir didingesnė už gyvybę...
Sutinku čia mokinukus iš jo vardo gimnazijos, kartu su mokytojais ateinančius pavasarį pasodinti gėlelių, o rudenį nurinkti aplinkinių medžių pribertų lapų. Tik dilgteli širdin, kodėl paminklas iki šiol tebestovi nuniokotas, sovietmečiu netekęs sparnus išskleidusio erelio? Juk S. Konarskis – tikras erelis kovose už Lietuvos laisvę... Ar miestiečiams taip jau nebesvarbi istorinė atmintis? O kur kiti šio tautos didvyrio neilgo gyvenimo ir kovos atminimo ženklai?
 |
| Nuotrauka: www.konarskio.vilnius.lm.lt |
S. Konarskis gimė 1808 m. kovo 17 d. netoli Simno esančiame Dapkiškių dvarelyje. Evangelikų reformatų bažnyčios Seirijų parapijos knygoje įrašyti keturi jo vardai: Simonas, Konstantas, Juzefas, Ignacas. Pradžios mokyklą jis lankė Simne, po to įstojo į Lomžos karo mokyklą, nes visi jo giminės vyrai būdavo karininkais. 1825 m. S. Konarskis savanoriu įstojo į Lenkijos karalystės I-ąjį šaulių pėstininkų pulką.
1830 m. pabaigoje Lenkijoje prasidėjus sukilimui, jo pulkas kartu su visa karalystės kariuomene perėjo į sukilėlių pusę. Netrukus sukilimas persimetė į Lietuvą, o S. Konarskio pulkas generolo D. A. Chlapovskio korpuso sudėtyje persikėlė per Nemuną padėti Lietuvos sukilėliams. Jie žygiavo užimti Vilniaus, tačiau pralaimėjo atkakliose Panerių kautynėse.
Vėliau jaunasis karininkas kovojo mūšiuose prie Panevėžio ir Šiaulių, buvo pakeltas kapitonu ir apdovanotas kryžiumi už narsą. Nuslopinus sukilimą, S. Konarskis emigravo į Prancūziją, ten aktyviai dalyvavo italų, lenkų tautinio išsivadavimo sąjūdžiuose. Prancūzijoje su kitais įkūrė 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo dalyvių „Jaunosios Lenkijos“ organizaciją. Jos tikslas buvo atkurti Abiejų Tautų valstybę – demokratinę respubliką 1772 m. sienomis.
Su Janu Činskiu S. Konarskis leido dvisavaitinį laikraštį „Polnoc" („Šiaurė"), kuriame skleidė visų Europos tautų kovotojų už laisvę solidarumo idėjas, ragino kovoti dėl pilietinių teisių. Jam buvo artimos poeto Adomo Mickevičiaus idėjos apie visų žmonių lygybę ir priešinimąsi despotams ne tik per sukilimus, bet ir kasdieninėje veikloje.
Vilniaus universiteto profesoriaus J. Lelevelio paragintas, ryžosi grįžti į Tėvynę kaip radikalų emisaras. 1835 m. gruodžio mėn. S. Konarskis slapta perėjo Rusijos sieną. Gyveno nelegaliai, megzdamas ryšius su Vilniaus, Dorpato slaptomis organizacijomis, Kijevo universiteto studentais, netgi revoliucingai nusiteikusiais rusų karininkais. Siekė įkurti ir sustiprinti patriotinę „Lenkų tautos sandraugą“.
Simono būta labai patrauklios asmenybės: jis nuostabiai grojo fleita, gražiai dainavo, rašė eiles, turėjo oratoriaus gabumu.
 |
| Simono Konarskio portretas (Autorius nežinomas, 1839). Iliustracija Muzeum Wojska Polskiego |
Vilniuje S. Konarskis lankėsi ne kartą. 1838 m. čia jis įsigijo šriftą ruošiamai steigti spaustuvei atokiame Gudijos vienkiemyje. Pajutęs, kad jau yra susektas, paspruko labai neįprastu būdu: buvo studentų medikų paguldytas į karstą ir išvežtas už miesto. Bet birželio 8 d. netoli Rūkainių, Ašmenos trakto Kryžkelio pašto stotyje buvo atpažintas, išduotas ir žandarų suimtas. Įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, toje pat celėje, kurioje prieš 15 metų buvo uždarytas Adomas Mickevičius.
Sukaustytas grandinėmis, kairę ranką prie dešinės kojos, S. Konarskis buvo tardomas labai žiauriai – mušamas lazdomis, žaizdos deginamos ištirpdyta smalka. Buvo siekiama sužinoti visus jo ryšius su patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis. S. Konarskis neišdavė nieko, kaltinimus siekiu atkurti Abiejų Tautų respubliką prisiimdamas tik sau. Kovos draugai mėgino jį išvaduoti, rengė jo pabėgimą, tačiau mirties nuosprendis jau buvo paskelbtas. Paskutinis pasmerktojo noras – pagroti fleita…
Minia vilniečių 1839-ųjų vasario 27 d. susirinko į bausmės vietą už miesto vartų- Baltųjų stulpų – atsisveikinti su S. Konarskiu ne kaip su valstybiniu nusikaltėliu, o kaip su tautos didvyriu. Rusų karininkas, turėjęs vadovauti egzekucijai, neišlaikė, apsimetė sergąs. S. Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Po 12 šūvių moterys, pripuolusios prie nužudytojo, sumirkė jo kraujyje savo nosinaites. Iš sargybos buvo išpirktos kalinio grandinės, kad nukalti iš jų žiedai primintų laisvės kainą...
S. Konarskio kūnas buvo įmestas į ten pat iškastą duobę, o vieta sulyginta su žeme, prajojus kazokų būriui. Didvyrišką S. Konarskio mirtį tauta suvokė kaip įpareigojimą tęsti laisvės kovą. Iš kalėjimo jo rašyti laiškai plito nuorašais...
Po kiek laiko naktį S. Konarskio kūnas buvo iškastas ir perlaidotas Evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno. Tai liudija užrašyti bendražygių prisiminimai. Senosios kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu, statant Santuokų rūmus. Ar nereikėtų nors ant išlikusios Niškovskių koplytėlės surašyti čia palaidotų žymių vilniečių vardus? O seniai sunykusio Kryžkelio pašto vietą pažymėti atminimo stogastulpiu, kalbančiu apie išdavystės gėdą…
S. Konarskio žūties vietoje minėtas paminklas pastatytas 1924 m. reformatų bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu. Bazilijonų vienuolynas su Konrado cele – čia kalintų Adomo Mickevičiaus ir Simono Konarskio atminimu – šiandien virtęs viešbučiu. S. Konarskio gimtinė Dapkiškių dvarelis – kaimo turizmo sodyba. Stebėtina, kad toks prasmingas laisvės šauklio S.Konarskio gyvenimas netapo kūrybiniu įkvėpimu mūsų rašytojams, scenaristams, dailininkams...
Tekstas skaitytas per LRT radiją.
