Šv. Teresė Avilietė yra rašiusi, jog didelis blogis yra sielai likti vienai tarp pavojų, tačiau gyvenime tyko ne tik pavojai, bet ir daugybė sudėtingų situacijų, kai reikia pasirinkti, o kaip tai padaryti, nežinai. Ir nuo pavojaus apsisaugoti, ir sprendimą priimti gali padėti dvasios vadovas. Apie tai, kam jis reikalingas ir kaip padeda, mintimis dalijasi du jauni vyrai – VDU studentas, ateitininkas, Marijos radijo bendradarbis Vincentas Lizdenis bei Europos skautas, jaunasis poetas Tomas Taškauskas.
Kodėl ir kada prireikė susirasti dvasios vadovą?
Vincentas. Pirmasis mano dvasios vadas buvo dėdė kunigas kanauninkas Vincentas Gauronskis. Įvairiais būdais nuo vaikystės gaudavau labai svarbių šio kunigo patarimų. Negaliu tiksliai atsakyti į klausimą, kada prireikė. Pirmiausia prireikia, kai reikia eiti išpažinties. Labai gerai, kai kunigas pažįsta ir daugiau žino apie tave. Aišku, gerų patarimų gauname net ir iš pirmą kartą gyvenime sutikto nuodėmklausio, tačiau geriausiai pataria tas, kuris tave neblogai pažįsta. Dvasios vado man prireikė norint toliau gyventi krikščionio gyvenimą – tapti krikščionimi kataliku, tvirtėti tikėjimu. Dvasios tėvas yra toks autoritetas, kuris paneigia savo autoritetiškumą, nes visu kuo stengiasi parodyti, jog pats svarbiausias mūsų gyvenimo autoritetas yra Jėzus Kristus.
 |
|
Tomas Taškauskas Evgenios Levin nuotrauka |
Tomas. Norėjau būti geras skautas ir geras krikščionis. Europos skautų, kur prieš kurį laiką aktyviai veikiau, saviugdos programa reikalauja turėti dvasios tėvą. Jau iki tol buvau girdėjęs apie šią tradiciją, turėjau mintį ieškoti dvasios tėvo. Bet mintis dar nėra veiksmas, todėl esu dėkingas skautybei už konkretų impulsą. Beje, vyresniojo skauto knygelėje pateikta ir keletas labai praktiškų patarimų, kaip bendrauti su dvasiniu vadovu, kad šis bendravimus būtų kuo naudingesnis vidiniam gyvenimui ugdyti.
Kokiu būdu jis Tau labiausiai padeda?
Tomas. Bendraujant su dvasios tėvu man svarbiausi du dalykai. Pirmiausia jis man yra autoritetas, su kuriuo galiu pasikalbėti, kai kažkas neaišku – pradedant Bažnyčios mokymu, baigiant savo paties veiksmų vertinimu. Antra, pabendravimas su juo įkvepia intensyviau gyventi ir atnaujinti savo vidinį gyvenimą, palaikyti gyvą pamaldumą, kuris, kaip kiekvienas iš mūsų tikriausiai esame patyrę, vis linkęs atšalti... O Dievui juk reikia ne mūsų maldų, o besimeldžiančios širdies. Dėl šių priežasčių stengiuosi su dvasios tėvu bendrauti reguliariai – bent kartą per mėnesį yra griežtas minimumas.
 |
| Vincentas Lizdenis |
Vincentas. Labai svarbūs dvasios tėvo patarimai, bet taip pat be galo svarbūs jo palaiminimai ir maldos. Dėl to stengiuosi nepamiršti daugiau pasimelsti ir už savo dvasios tėvą. Apskritai tikėjimas gyvenime stiprėja, kai nepagaili maldos už kunigus. Taip pat didžiulė dvasios tėvo pagalba yra klausymasis. Jis nuolat klausosi tavęs, net jei atrodo tu jau keliasdešimt kartų apie tai kalbėjai anksčiau. Tokia šalutinė pagalba yra ta, kad, savo gyvenimo ydas bandydami įveikti, nesėkmės atveju jaučiame gėdą ir prieš dvasios tėvą. Ši gėda yra žmogiškas jausmas, su kuriuo nereikia apsiprasti, nes tai teisingas jausmas, kuris verčia taisytis.
Apie paklusnumą: ar yra buvę, kad nepritartum dvasios vadovo patarimui ar jo nesuprastum, ką darei tokiu atveju?
Vincentas. Iš tiesų man nėra tekę gauti neprotingo patarimo iš dvasios vadų, kuriuos esu turėjęs. Gali būti, kad kai ką yra labai sunku įgyvendinti, bet čia tikrai nėra nuomonių nesutapimo klausimas. Apskritai iš savo patirties manau, kad jei ir būtų neaiškumų, kalbantis su dvasios tėvu, tai reikia apie tai ir pasikalbėti su juo pačiu. Manau, kad tokiu atveju dažniausiai būname ką nors nuo jo nuslėpę, kitaip tariant – pabandę pasirodyt geresni. Ir vis dėlto bet kokiu atveju svarbiausia yra malda ir sakramentinis gyvenimas. Tai yra šio bendravimo su dvasios tėvu pagrindas, nes taip artėjame prie Kristaus. O sunkesnių užduočių nereikia bijoti, kartais gauni patarimą rytais šaltu vandeniu praustis. Kiekvieną rytą, o ypač žiemą, turi apsispręsti iš naujo. Argi tai ne tikėjimo kelio atspindys, kai už meilę Kristui ir artimui turim kasdien apsispręsti iš naujo?
Tomas. Kiek žinau, vienas iš bendravimo su dvasios tėvo tikslų yra nuolankumo, t. y. paklusnumo Dievo valiai ugdymas. Ir visai ne todėl, kad dvasios tėvas nurodinėtų, kaip elgtis. Krikščionybė įtvirtina lygiaverčius santykius tarp žmonių. Bet dėl mūsų „kreivos“ širdies kartais sunku priimti net gerą ir tiesų patarimą. Atsakant į klausimą – yra buvę, kad nepritariu dvasios tėvo vertinimui. Tada arba ieškau kitos nuomonės, kuri pagrįstų mano turimą situacijos supratimą, arba stengiuosi save įtikinti paklusti, o tai – nelengva, nes visada norisi gyventi pagal save... Belieka džiaugtis, kad dažniausiai mūsų nuomonės sutampa.
 |
|
Br. kun. Jonas CSJ Evgenios Levin nuotrauka |
Plačiau apie apie skirtumą tarp dvasinio vadovavimo ir dvasinės tėvystės pasakoja Vilniaus Šv. Jono Teologo vienuolyno vikaras, br. kun. Jonas CSJ. Anot jo, gyvenimas trumpas ir dvasinis vedimas reikalingas tam, kad neprarastume laiko augdami savo tikėjime.
Bažnyčios praktikoje nėra griežto atskyrimo tarp dvasinės tėvystės ir dvasinio vadovavimo, tačiau, pasak brolio Jono, jie paliečia šiek tiek skirtingus aspektus. Jėzuitai stiprūs dvasiniame vadovavime, tai pagalba žmogui augti, daryti pažangą, susijusią su krikščioniško gyvenimo pažinimu, dorybių ugdymu. Tai labiau kardinalių dorybių – išminties, susivaldymo, stiprybės, teisingumo – sritis. Dvasinėje tėvystėje labiau akcentuojamos dieviškos dorybės – tikėjimas, viltis, meilė. Dvasinis vadovavimas remiasi kompetencija, dvasinė tėvystė labiau asmeninė dovana žmogui. Pastarąja labiau užsiima karmelitai, dominikonai, Šv. Jono bendruomenė. Anot brolio Jono, dvasios tėvo atsakomybė yra padėti žmogui augti santykyje su Dievu per tikėjimą, viltį ir meilę. Čia nėra konkrečių atsakymų, instrukcijų, receptų. Dievas mus sukūrė laisvus, suteikė protą bei išmintį, todėl dvasios tėvas padeda žmogui ugdyti savo laisvą ir atsakingą pasirinkimą.
Koks turėtų būti paklusnumas dvasios tėvui ar vadovui?
Paklusnumas dvasios tėvui nėra materialus, mat jis ne visada gali patarti, gali suklysti konkrečiuose dalykuose. Bet tikrai nesuklys duodamas šviesą: kaip tą situaciją turiu išgyventi aš, kaip tai priimti iš Viešpaties, o pasirinkimai priklauso nuo manęs. Dvasios tėvo atsakomybė – mano meilės santykis su Dievu, kad mokėčiau jį išlaikyti ir išskleisti toje situacijoje. Dėl to tai yra labai asmeninis vedimas – nėra vieno recepto, atsižvelgi į žmogų, koks jis yra. Toje pačioje konfliktinėje situacijoje, pažinodamas žmogų, vienam patarsi pabėgti iš tos situacijos, kitam pasakysi, kad gerai atsikirsti, o trečiam geriausia atsukti kitą skruostą. „Vaiko“ pažinimas, dialogas su juo yra labai svarbūs, sakyčiau, dvasios tėvo pirma užduotis – didelis įsiklausymas, to asmens priėmimas, žinant jo ribotumą, žaizdas, jautrumą.
Taip pat svarbu priimti tai, ko nesuprantame iš dvasios tėvo, visada klausti. Mūsų valingas paklusnumas nėra visiškai asmeniškas. Valia yra tik įrankis mus pastūmėti atlikti vieną ar kitą dalyką, tuo tarpu asmuo formuojasi tik tada, kai suvokia dalykus kaip jam gerus, padedančius jam augti meilėje. Jei žmogus savo asmeninio tikslo siekia valingais veiksmais, nebandydamas suprasti, kokia patarimo prasmė – jis arba užkietėja, arba palūžta. Valingas veiksmas nėra savaime tikslingas. Kol žmogus savo protu nesupranta tikslo, tol jis neįima jo į save. Žmogaus širdį išskleidžia tai, kas prisiliečia prie mūsų tikslo, ką suprantu kaip gerą. Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas matė, jog tai, ką sukūrė, buvo gera. Mes irgi turime patys atrasti, kas yra gera. Kaip asmuo aš augu, priimdamas dalykus, kurių nesuprantu arba kurie man atrodo blogi.
Kas svarbu renkantis dvasios tėvą/vadovą?
Vadovą dažnai pats pasirenki, tą, kuris padėtų tavo darbe, matantį daugiau už tave, suprantantį, kaip tas darbas tau padėtų augti ir teisingame pažinime, ir formacijoje. Tėvo tu nepasirenki, jis yra duotas. Čia labai svarbus dvasios tėvo atpažinimas pasirenkant. Yra trys pagrindiniai kriterijai, kuriuos man pasakė vienas tėvas benediktinas. Pirmasis, esminis – kalbant su kunigu ar vienuoliu iš vidaus pajusti, pamatyti, kad tas žmogus tave iš dalies geriau pažįsta negu tu pats save. Jis turi mylintį žvilgsnį, kuris pasiekia giliau tavo širdyje, tavo sieloje, per santykį su juo tu pasieki gilesnį, dievišką žvilgsnį į save. Iš to kyla antras kriterijus – tau nesunku atsiverti tam žmogui, gali laisvai, be kliūčių, sunkumo atverti širdį. Trečias dalykas – tu iš vidaus jauti (tai nėra vien loginis išmąstymas, kad šitaip būtų geriau, tai labiau širdies nuojauta), kad tai, ką jis pasakė, patarė, tavo atžvilgiu yra tikra. Lyg atitiktų kirvis kotą.
Ar yra tam tikri vidinio gyvenimo dėsningumai, iššūkiai, su kuriais susiduria kiekvienas tikintis žmogus?
Svarbiausia visiems žmonėms, ypač jaunimui, yra gyvenimo pasirinkimas, gyvenimo kryptis. Dvasinis vadovavimas, tėvystė turi padėti žmogui tikrai atpažinti savo kelią, pasirinkti tą, kuriame jis galėtų augti, išsiskleisti. Yra „visų galų meistrai“, kurie sakosi mokantys viską – ir dažyti, ir tinkuoti, ir mūryti, „ir stalius esu, ir elektrikas, ir laikrodžius taisau“. O iš tiesų tie žmonės viską daro blogai. Tokie esame: norint kažką išmokti gerai daryti, reikia skleistis, tobulėti vienoje srityje. Lygiai taip pat ir gyvenimo pasirinkime: kad galėčiau augti ir tobulėti, turiu pasirinkti savo kelią. Jei pasodintą medį nuolatos perkelsi iš vienos vietos į kitą, jis nesuleis šaknų, negalės augti, nudžius. Taip ir mes turime įleisti savo šaknis, atpažinti vietą, kur širdis galėtų labiausiai išsiskleisti gerume. Dievo valia mums yra paprasta – kad širdis išsiskleistų gerume. Klausimas kaip – tai užduotis mums.
Dažnai žmonės klausia, kokia Dievo valia man, ką turėčiau daryti – eiti į šv. Mišias ar susitvarkyti kambarį. Nemanau, kad Dievas į tai gali atsakyti, tam duotas protas, kad patys atsakytume, kas tą konkrečią akimirką mūsų širdžiai geriausia ir tikriausia. Tai mūsų atsakomybė pasirinkti, atsižvelgiant į visas aplinkybes, kurios yra: gali būti, kad jei kambarys sujauktas, reikia jį sutvarkyti, o ne eiti į Mišias. Kambario sutvarkymas gali būti didesnė garbė Dievui, jei jis toks sujauktas, kad ten net negera būti, nesinori melstis.
Išmokti šią akimirką atsiliepti, gyventi taip, kad mano meilė Dievui augtų tikėjime ir viltyje.
Pagalba, palydėjimas pasirenkant savo kelią yra labai svarbus, bet dar svarbiau žmogui išmokti visokiomis aplinkybėmis neperkelti gyvenimo į ateitį, o gyventi dabar. Išmokti šią akimirką atsiliepti, gyventi taip, kad mano meilė Dievui augtų tikėjime ir viltyje. Dažniausiai neatrandu savo tikrojo pašaukimo, jei šiandien konkrečiai negyvenu ryšiu su Viešpačiu. Vienas esminių dalykų, kad galėtų atsirasti dvasinė tėvystė – vidinis maldos gyvenimas. Tai laikas, paskirtas Dievui, kai pavedu Jam savo valią, protą. Vidinė malda padaro mus neturtingus, skurdžius vidujai, nes turime gyventi tik tikėjimu, visa kita palikti, neieškoti priemonių. Galima sakyti, kad tai „numelioravimo“ metodas, kur paliekama meditacija, mąstymas, žodžiai, bet kokio rezultato siekimas, stengiesi tiktai būti su Viešpačiu, gyveni tikėjimu, Jo darbu tavyje, Jo mylinčiu buvimu su tavimi.
Dvasinis vadovavimas yra tam tikra pažanga: dorybių, tikėjimo pažinimo atžvilgiu lipama laipteliais per meditaciją, mąstymą. Tuo tarpu vidinės maldos kelias yra leidimasis žemyn laipteliais. Dvasinis vadovavimas labiau susijęs su mūsų samprotavimu, mąstomuoju protu. Mūsų protas turi dvi galias – viena mąstomoji, racionali, kita – fundamentali, egzistencinis sprendimas, prisilietimas prie esančios tikrovės. Tai galima padaryti dviem būdais: per penkias jusles – jos kaip langai į tikrovę – ir per tikėjimą. Liesdamas stalą galiu užsimerkti, bet žinau, kad jis egzistuoja. Lygiai taip pat tikėjime aš prisiliečiu prie Dievo buvimo mano sielos gelmėje, kuris su meile man atsiduoda. Jeigu nėra vidinės maldos gyvenimo, nėra ir esminio pagrindo, kuriame žmogus galėtų girdėti, suprasti ir dvasios tėvas vadovauti. Žmogus, ateinantis pas dvasios tėvą, atsineša savo ryšį su Viešpačiu. Jeigu negyvenu tikėjimu, viltimi ir meile, ateinu tuščias, nieko dvasios tėvui neatnešu.
Vadinasi, kai kuriems esate atsisakęs būti dvasios tėvu?
Taip, pirmiausia pamatai, kai tau žmogus neduotas, kad tu jam nepadėsi arba matai, kad tam žmogui reikia dvasinio vadovavimo, o ne tėvystės. Tai priklauso ir nuo žmogaus tipo, tie, kurie racionalesni, verslininko tipo, norintys matyti pažangą – jiems reikia dvasinio vadovavimo, mat bus sunku priimti dvasinės tėvystės neturtą, ėjimą į tamsą šv. Kryžiaus Jono keliu. Susitikęs su žmogumi matai, kad jam nepadėsi, nes tai nėra darymas, iš savęs to negali „išspausti“, tai – malonė, Dievo vedimas. Greičiausiai daugumai žmonių visų pirma reikia dvasinio vadovavimo, augimo, krikščioniško gyvenimo elgsenos ir mąstymo savo konkrečiame gyvenime įkūnijimo.
Kaip atsakytumėte jaunam žmogui, kodėl geriau turėti dvasios vadovą ar tėvą negu neturėti?
Tai labai sena praktika, jau pirmuose amžiuose pas dykumos tėvus žmonės ateidavo klausti gyvenimo patarimo, kelio, išminties. Taip pat ir Senajame Testamente, Išminties, Siracido knygose, labai gražiai rašoma apie tėvo ir sūnaus santykį žydų tautoje. Tėvas – tas, kuris perduoda praktinę gyvenimo išmintį su Viešpačiu savo sūnui, kad jis perduotų toliau. Mums visada reikia, kad kas nors padėtų, gimstame silpni, nemokame net valgyti su šaukštu, kažkas mus to išmoko. Lygiai taip pat kaip ir materialiuose dalykuose yra kas mus išmoko, pataria, tikėjimo srityje irgi nereikia išradinėti dviračio, reikia atrasti tai, kas dvasiniame kelyje padėtų eiti greičiau. Tas vedimas reikalingas tam, kad neprarastum laiko – gyvenimas trumpas.
Vis dėlto poreikis dvasios tėvui/vadovui turi būti vidinis, nereikia ieškoti materialiai, žmogus viduje turi tam pribręsti. Kartais sakoma „man reikia dvasios tėvo“, nors visai nežinoma, su kuo jis „valgomas“. Poreikis turi būti tikras, o ne kylantis iš to, kad kažkas man pasakė, jog reikėtų. Būtinybė ateina kartu su dvasiniu gyvenimu, kai atrandi, jog yra tuštuma tavo ryšyje su Viešpačiu, kurios vienas pats neužpildysi, kai supranti, kad kitas žmogus gali būti Dievo įrankiu. Didžiausias dvasinės tėvystės turtas yra tai, kad per ją žmogus praktiškai prisiliečia prie gilesnio žvilgsnio į save, atranda savyje tai, ko dar nepažinęs. Dvasios tėvui be baimės galiu viską atverti, nes žinau, jog jis niekada manęs nevertins išoriškai. Tarp draugų ne visada surasi tą žvilgsnį, kuris būtų gilesnis. Dvasinė tėvystė iš dalies yra Dievo tėvystės atspindys, ji mane veda į sūnaus ir tėvo arba dukters ir tėvo santykį. Jos rezultatas nėra kokie nors pasiekimai, o Dievo meilės ir gerumo atpažinimas, prisilietimas prie Jo.
Parengė Rosita Garškaitė