Mūsų miestelis yra vienas iš mažiausių miestelių visame pasaulyje. Tiesa, net būdamas pats mažiausias, jis turi gana nemažai gyventojų, kurie yra tokie įdomūs, kad kiekvieno iš jų gyvenimo istorija yra verta mažų mažiausiai atskiros knygos, detektyvinės istorijos, monumentalios apybraižos ar kino filmo.
Visa tai supratau dar būdamas mažas berniukas, kuomet skubėdamas namo, nepamačiau didžiulio akmens ir nugriuvau. Baisaus skausmo parverstas ant žemės, iškart sulaukiau pagalbos iš netoliese gyvenančios moters, kuri turėjo du katinus. Vienas buvo labai negražus, rainas, su didele nosimi, slankiojantis po visų miestelėnų kiemus ir, matyt, nerandantis sau vietos. Tikra miestelio gėda, kaip pasakė vienas miestelėnas. Kitas katinas buvo tikras gražuolis, juodas su balta nosimi ir pūkuotais dideliais žandais. Kažkada yra tekę girdėti, kad jį moteriškė gavusi dovanų iš savo vyriausio anūko. Tiesa, kai buvau sukaustytas skausmo, katinai man mažų mažiausiai rūpėjo, apie juos galiu prisiminti tik dabar, kai į viską žvelgiu iš neskausmingos ateities. Tuomet, kai nugriuvau, atrodė, kad pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Visgi kojos skausmas, kurį man teko patirti, buvo niekingai mažas, palyginus su tuo, ką tuo metu išgyveno atsistoti man padėjusi katinų šeimininkė.
Po poros dienų sužinojau miestelyje sklindančius gandus. Pasak jų, moteris buvo išgyvenanti baisias skyrybas su savo vyru, kurį prieš porą metų buvo susiradusi bei įsileidusi į savo namus. Vyras buvo labai jaunas, daugeliui miestelėnų atrodė nepatikimas, nekalbus ir įtartinas. Vieno baisaus ir kito gražaus katino šeimininkė į jokias miestelėnų kalbas niekada nekreipė nė mažiausio dėmesio. Tačiau buvo neįmanoma nepastebėti, kad abiems šios istorijos gyventojams draugystė buvo itin reikalinga. Man padėjusi moteris buvo labai gera šeimininkė ir puiki valgio ruošėja, jokia miestelio šventė nebuvo įsivaizduojama be šios miestelėnės paruoštų patiekalų bei gėrimų. Jaunasis vyriškis, kaip jau minėta, nebuvo kalbus ar draugiškas, bet, matyt, kažkokiu kitiems miestelėnams nesuprantamu būdu, pavergė didžios moters širdį. Tiesą sakant, tai buvo akivaizdu – moteris pasidarė tokia šneki ir maloni, kokia dar nėra buvusi jokia kita moteris per visą mažojo miestelio istoriją.
Tačiau akimirkai palikime įsimylėjėlius vienus – būtų pats laikas pakalbėti apie tą vieną mažiausių miestelių visame pasaulyje, kuriame gimiau ir dabar esu priverstas sulaukti senatvės. Nuo mano gyvenimo pradžios šis miesteliūkštis itin dažnai keitėsi ir sulig kiekvienais metais prisipildydavo įvairiausiais daiktais, kurių atliekamos funkcijos, tiesą sakant, nevisuomet būdavo aiškios ir suprantamos net itin protingiems ir apsukriems miesto gyventojams, tų gyventojų broliams, seserims, tėvams, motinoms, vaikams, pusbroliams ir pusseserėms. Nenukreipiant kalbos nuo keistųjų daiktų, pradėsiu apie juos pasakoti, pačioje pradžioje primindamas pačią gražiausią miestelio vietą – senąjį ąžuolą, kuris, kad ir kaip stipriai puoselėjamas miestelio gyventojų, niekada taip ir neišdygo. Seniesiems miestelėnams tai tapo tikra mįsle, o man, žmogui, sulaukusiam garbaus amžiaus, toks gamtos pokštas netgi šiandien atrodo visai nesuprantamas. Tiesą sakant, šiuo metu įžvelgiu daug daugiau miestelio trūkumų negu kada anksčiau.
Anksčiau maniau, kad viskas šiame miesteliūkštyje yra gana tvirtai pastatyta, turiu omenyje, miesto grindinys, neįžengiamos tvoros, namai, langai, baseinai. Maniau, kad miesto transporto sistema pakankamai gerai išplėtota, kad žmonės puikiausiai sugebės aprūpinti savo šeimą maistu. Maniau, kad šis miestas bus vienas geresnių visoje visatoje, sukurtoje per ilgus ilgus metus. Taip pat anksčiau įsivaizdavau, kad viskas čia kone tobula, nekalbant jau apie ekologiškai pasodintus obuolių laukus, žaliuojančias ganyklas. Įsivaizdavau, kad ir žmonės čia bus laimingi. Dabar tai atrodo nesuvokiama mano senyvo žmogaus nebe itin blaiviu protu, o gal vertėtų sakyti, neblaivia sąmone, kuri iš nežinia kur traukia praeities įsitikinimus apie tikro vyro priedermes, apie kažkokius ąžuolus, žmonas, vaikus, pastatytus namus ir minėtuosius netikėlius, paliekančius moteris, nuostabias šeimininkes.
Vėl mintimis prisimenu tą jauną vyriškį, kuris, manyčiau, nekvaršino sau galvos apie vaikus, apie šeimai pastatytus namus, ar užaugintus ąžuolus. Taigi iš dalies turiu sutikti su vieno miestelėno nuomone – ne vyras jis, o kažkoks netikėlis. Kiek prisimenu, po poros savaičių nuo gandų prasidėjimo, sužinojau, kad vadinamosios paskalos, teršusios gryną miestelio orą, buvo gryniausia tiesa. Nieko nepaaiškinęs, net neatsisveikinęs, jaunasis vyras paliko laikinuosius namus ir išėjo laimės ieškoti kitur. Tiesa, negana viso to, tasai netikėlis pasiėmė ir gražųjį miestelio katiną. Skausmo būta ne tik moteriškei, bet ir visiems miestelėnams, kurie buvo itin jautrūs žmonės, padedantys kiekvienam likimo nuskriaustam žmogui, koks, matyt, ir buvo tasai jaunas vyriškis, net neatsisveikinęs su jį priėmusiais ir maitinusiais.
Tokių ir panašių įvykių miestelyje netrūksta. Trūksta gal tik tikrų vyrų, o nuo šio skaudaus įvykio ir katinų. Tikiuosi, kad nepritrūks tikrų rašytojų, kurie ims ir parašys knygą apie visus kitus miestelėnus, nes visai užsimiršęs, paminėjau tik šiuos du nelaiminguosius.