 |
| J. Bulhakas (1876-1950). Vilnius. Nuotrauka iš www.miestai.net |
Šį kartą Bernardinų dienraščio skaitytojams norėčiau pasiūlyti paieškoti baltarusiškų pėdsakų XX amžiaus pradžios Vilniuje. Juolab čia 1906 m. rugsėjo 1 d. išėjo pirmasis legalus baltarusiškas laikraštis „Naša dolia“ (Mūsų dalia). Šis įvykis svarbus ir baltarusių, ir lietuvių žurnalistikos istorijai.
Abi mūsų tautos nuo 1864 m. kentėjo dėl caro valdžios draudimo spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus ir baltarusiškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Tik 1904 m., pažangiajai visuomenei spaudžiant, caras Nikolajus II šį draudimą atšaukė. Spaudos draudimo panaikinimas žadino abi kaimynines tautas, jų savivoką, kilo ir idealistinių vertybių poreikis. Rašyti reikėjo paprastai ir aiškiai, lietuviškai, baltarusiškai, rašyti sava kalba. Tuo netruko pasinaudoti tautiškai nusiteikę šviesuoliai. 1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodė pirmasis dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“. Kiek vėliau – ir baltarusiška „Naša dolia“.
Vilniuje tuo metu, pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus prasidėjo ir baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo laikraštis einantis savąja kalba.
„Laikraščio „Naša dolia" pasirodymą galima laikyti baltarusių kultūrinio gyvenimo Vilniuje istorijoje persilaužimo momentu, pirmaisiais žingsniais pradedant nacionalinį įsiteisinimą (...).Tai baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimo pradininkas“ – rašė baltarusių kultūrologas Liavonas Luckevičius.
„Naša dolia" pasirodymą galima laikyti baltarusių kultūrinio gyvenimo Vilniuje istorijoje persilaužimo momentu, pirmaisiais žingsniais pradedant nacionalinį įsiteisinimą“ (Baltarusių kultūrologas Liavonas Luckevičius).
Čia reikėtų truputį L. Luckevičių papildyti. Baltarusiai, kaip ir lietuviai, buvo taip pat caro valdininkų engiami, rusinami. Jų kalbos oficialiai rusų valdžia nepripažino, laikė ją tik rusų kalbos tarme. Be to, baltarusius, kaip ir lietuvius, spaudė sulenkėjusi šlėkta, dvarininkai ir didikai. Jie, niekindami tautines baltarusių inspiracijas, bruko jiems lenkų kalbą, kultūrą, spaudą. Todėl tik XIX amžiaus pabaigoje prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, atsirado sava inteligentija, raštas.
Nors su raštu būta didelių problemų. Vakariniuose Baltarusijos rajonuose, kur vyravo katalikai, kunigai siekė įteisinti lotynišką raidyną, o Rytų ir Pietų Baltarusijoje, kur buvo pravoslavų dauguma, popai skleidė kirilicą. Todėl ir baltarusiški raštai tuo metu buvo spausdinami arba lotyniškomis, arba rusiškomis raidėmis. Tuo metu buvo neaišku, kuris raidynas nugalės, taps pagrindinis.
Todėl ir „Naša dolia“ leidėjai pasielgė apdairiai. Jie pradėjo leisti laikraštį lygiagrečiai lotynų ir rusišku raidynu. Pirmasis numeris pasirodė tuo metu labai dideliu tiražu – net 10 tūkstančių. Iš jų 6 tūkst. išėjo kirilica, o 4 tūkst. – lotynų raidėmis.
„Iš memuarinės literatūros matyti, kad pirmąją „Naša dolia" išėjimo dieną Vilniaus gatvėse buvo parduota daugiau kaip du tūkstančiai laikraščio egzempliorių.(…) Žmonėms atsivėrė akys, kai jie pamatė išspausdintą savo gimtąjį žodį, kurį vartojo kasdien, vadindami šią kalbą prastoj movai " – rašo literatūrologas L.Luckevičius.
Laikraštį leido broliai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, Alaiza Paškevič (Ciotka) ir Ivanas Lucevičius (Janka Kupala). Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais.
 |
| „Naša Dolia“ lotynišku raidynu. |
Archeologas, etnografas ir publicistas Ivanas Luckevičius (1881-1919) buvo vienas iš aktyviausių XX amžiaus pradžios baltarusių kultūros ir švietimo judėjimo, tautinio atgimimo idėjinių vadovų. Jis įsteigė Baltarusių socialistinę gramadą, laikraščius „Naša dolia“, „Naša niva“ (Mūsų arimai), Vilniaus baltarusių leidyklą „Naša chata“ (Mūsų namas), Baltarusių leidėjų bendriją, Baltarusių liaudies komitetą, pirmąsias baltarusiškas mokyklas Vilniuje, Baltarusių mokslo draugiją. Jis aktyviai tyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, rinko ir kaupė kultūrinę ir istorinę vertę turinčias senienas. Jo asmeninė kolekcija tapo Baltarusių muziejaus Vilniuje pagrindu. Kartu su jaunesniu broliu Antonu, V. Lastouskiu, kitais sukūrė Baltarusijos valstybingumo teorinius pagrindus, pasisakė už lygiateisius Baltarusijos santykius su kaimyninėmis Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos valstybėmis.
Žinomas baltarusių politinis ir visuomeninis veikėjas, istorikas, publicistas ir literatūros kritikas Antonas Luckevičius (1884-1946?) buvo vienas iš Baltarusių socialdemokratų judėjimo įkūrėjų, vadovavo Baltarusių liaudies komitetui, Vilniaus baltarusių radai, Baltarusių nacionaliniam komitetui Vilniuje, įkūrė Baltarusių mokyklų sąjungą. Jo pastangų dėka prie Vilniuje veikusios Baltarusių mokslo draugijos buvo įsteigtas Baltarusių muziejus. Jam buvo suteiktas Antono brolio Ivano Luckevičiaus vardas. Išleido nemažai knygų, brošiūrų ir straipsnių apie baltarusių istoriją, raštą, tautinį atgimimą, literatūros kritiką. Pasirašinėjo Anton Navina.
1939 metais, į Vilnių įžengus sovietams, buvo represuotas. Tolimesnis jo likimas nežinomas. Mirties metai Baltarusijos enciklopedijose nurodomi su klaustuku -1946 ?m. Neaišku, ar jis buvo sušaudytas, ar mirė nukankintas.
 |
| „Naša Dolia“ kirilica. |
Deja, lietuviškoje visuomenėje šie du iškilūs broliai, Šiauliuose gimę ir Vilniuje gilų pėdsaką palikę politikos, visuomenės, kultūros ir spaudos veikėjai, praktiškai yra nežinomi.
Garsi baltarusių poetė ir publicistė Alaiza Paškevič (1876-1916), pasirašinėjusi slapyvardžiu Ciotka, Vilniuje buvo garsi moteris. Čia išleido keletą savo poezijos ir prozos rinkinių. Redagavo vaikų žurnalą „Lučynka“ (Balandėlė), Vilniuje įkūrė liaudies teatrą, rūpinosi baltarusių mokyklomis, parašė vadovėlių, knygų baltarusių vaikams. Beje, ji ištekėjo už Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjo ir lyderio, Vasario 16-osios akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio.
„Ciotka - talentinga, neeilinė moteris. Jos pasaulėžiūra formavosi veikiama priešingybių, iš pradžių šeimoje, skirstantis į lenkus ir baltarusius, o vėliau - ir į lietuvius, paskui „didžiajame pasaulyje", stengiantis atsilaikyti prieš „rusų masę", nuolat priešinantis baltarusių susiskaldymui"- rašo baltarusių rašytoja Valiancina Koutun.
Ivanas Lucevičius (1882-1942) pasirašinėjo slapyvardžiu Janka Kupala. Vilniuje dar redagavo laikraštį „Naša niva“, dirbo Vilniaus B.Danilovičiaus bibliotekoje. Buvo Vilniaus baltarusių leidybos draugijos sekretorius. Išleido dešimtis knygų. Baltarusių klasikas. 1942 metais tragiškai žuvo Maskvoje, „Maskvos“ viešbutyje. Urna su jo palaikais į Minską buvo atvežta 1962 metais.
„Janka Kupala ir jo bendražygis, bičiulis Jakubas Kolasas visiškai teisėtai laikomi naujosios baltarusių literatūros pradininkais. Ypač daug jie nuveikė formuodami ir vystydami literatūrinę gimtąją kalbą, dėdami pagrindus baltarusių literatūrai, kultūrai“ – rašė lietuvių poetas Eugenijus Matuzevičius.
 |
| Ivanas Lucevičius – Janka Kupala Vilniuje. |
Taigi laikraštį „Naša dolia“ susirinko leisti tikrai ne eilinės asmenybės. Pirmojo baltarusiško laikraščio steigėjai ir leidėjai gerai suprato jų pradėto darbo svarbą. Vienas iš jų, Franukas Umiastouskis (slapyvardis - Dziadzka Pranuk) vėliau taip prisiminė pirmąją laikraščio išleidimo dieną:
„Kai apie 12 valandą su naujais „Naša dolia" numeriais išėjau iš spaustuvės, širdis mano plakė iš džiaugsmo ir laimės dėl mūsų brangaus vaiko ateities. Atėjęs į redakciją Vilniaus gatvėje čia radau visą kompaniją. Buvo čia Janas Tukerkesas, Antonas ir Janas Luckevičiai, ir Ciotka, ir Stanislovas - laikraščio ekspeditorius. Visi su nekantrumu laukė manęs, ir laikraštį vos nesuplėšė, griebdami vieni kitiems iš rankų. Nežinau iš kur atsirado degtinė ir užkanda, ir pakilo taurės, nežiūrint į kreivus Ciotkos žvilgsnius, kuri nekentė geriančių kompanijų. Mes jas ištuštinom už Tėvynės ateitį".
Pirmasis redakcijos adresas – Vilniaus g. 32 (dabar 21), Vėliau adresas pasikeitė – Katedros aikštė 4. Nurodomas ir telefonas - 591.
Laikraštį spausdino lietuviška Martyno Kuktos spaustuvė. Martynas Kukta (1875-1941) buvo pažangus ir drąsus spaustuvininkas, leidęs lietuviškus ir baltarusiškus raštus. Jo spaustuvė išleido ir „Lietuvos aidą“ su Lietuvos Tarybos nutarimu dėl Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo. M.Kuktą persekiojo visos svetimos valdžios. Caro laikais jo spaustuvė buvo uždaryta dėl „antivalstybinės veiklos“, vokiečių okupantai, įsiutę dėl Vasario 16-osios akto pagarsinimo, spaustuvę nusiaubė, o jį areštavo, lenkų okupantai dėl lietuviškos veiklos areštavo, kitaip persekiojo. Todėl 1924 m. jis buvo priverstas persikelti į Kauną su visa spaustuvės įranga. Kai spaustuvė spausdino „Naša dolia“, jos adresas buvo Totorių g. 20. (12)
„Naša dolia“ prenumerata ir prekyba, kaip ir vėlesniais baltarusiškais laikraščiais irgi vyko lietuvių dėka. Tuo užsiėmė Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės knygynas, veikęs Dominikonų g. 13. Ten buvo prekiaujama ir baltarusiškomis knygomis, atvirlaiškiais, kalendoriais.
 |
| Alaiza Paškevič – Ciotka. |
Buvo sumanyta laikraštį „Naša dolia“ leisti kartą per savaitę. 1-4 numerius redagavo Ivanas Tukerkesas, 5-6 numeriuose jis jau leidėjas. Keičiasi ir jo vardas - pasirašo ne Ivanu, o Januku Tukerkesu. Vardo subaltarusinimas – ne smulkmena, nes taip elgėsi dauguma baltarusių inteligentų. Tai rodo tuometines baltarusių nuotaikas: bėgti nuo rusų tradicijų, ieškoti savų tautinių šaknų. 5 ir 6 numerius redagavo Adamas Gedvila.
Be jau minėtų autorių „Naša dolia“ išleido ir pirmuosius vėliau pagarsėjusio baltarusių poeto Jakubo Kolaso kūrinius. Pirmame numeryje pirmąją jo publikaciją – eilėraštį „Mūsų gimtasis kraštas“, vėliau – pirmąjį apsakymą „Slaboda“
Laikraštis, dabartine terminologija šnekant, buvo labai radikalus. Pasisakė prieš carinę tautinę ir socialinę priespaudą, žadino baltarusių tautinę sąmonę. Be politinių straipsnių, ūkinių patarimų, skelbė ir grožinę baltarusių kūrybą. Rusų valdžia labai neigiamai reagavo į baltarusišką laikraštį, kabinėjosi prie jo, visaip kenkė. Keturis numerius caro cenzūra konfiskavo. Jie paplito tik tiek, kiek būdavo slapta išnešama iš spaustuvės.
Septintas „Naša dolia“ numeris buvo lemtingas, perpildęs rusų valdininkų kantrybės taurę. Jis buvo išbarstytas dar spaustuvėje. 1907 metų sausio 11 dieną teismas uždarė šį laikraštį, o „Naša dolia“ leidėją Januką Tukerkesą nuteisė metams kalėti Lukiškių kalėjime.
„Naša dolia“ pažadino baltarusišką dvasią ir jos jau nebuvo galima užgesinti. Tie patys žmonės iš karto Vilniuje pradėjo leisti antrąjį baltarusišką laikraštį „Naša niva“. Vėliau, iki 1944 metų, Vilniuje dar pasirodė kelios dešimtys baltarusiškų laikraščių. Bet tai jau temos kitiems rašiniams.
Straipsnio autorius yra Baltarusijos rašytojų sąjungos narys