Jonas Ohman (gim. 1965 spalio 8 d. Umeå mieste, Švedijoje ) – švedų vertėjas, žurnalistas, publicistas ir kinematografininkas. 1984 m. baigė Dragonskolan mokyklą. Tarnavo Švedijos karinių pajėgų desantiniuose daliniuose. 1996 m. baigė teologijos studijas Uppsalos universitete, mąstė apie galimybę tapti liuteronų kunigu. Nuo 1993-ųjų epizodiškai gyveno ir dirbo Baltijos šalyse, daugiausia – Lietuvoje. Į švedų kalbą išvertė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus” ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė. 2007 m. už darbus puoselėjant ir populiarinant lietuvių kalbą ir kultūrą Lietuvoje bei už jos ribų Jonui Ohman buvo įteikta Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija. 2009 m. sukūrė pirmąjį savo dokumentinį filmą „Smogikai“ apie pokariu Lietuvoje veikusius smogikų būrius, kurių pagalba buvo slopinamas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai. Domisi Lietuvos partizanų kovomis, Juozo Lukšos-Daumanto veikla. Ištikimas Lietuvos bičiulis.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Kiekvieną dieną abejoju dėl pašaukimo, nebūna taip, jog pabusčiau kurią dieną ir viskas būtų aišku. Klystu kasdien, bet manau, jog darau ir gerų dalykų. Kiekviena diena, šia prasme, man yra iššūkis.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Labai sunkus klausimas. Žinoma, galima ieškoti kažkokių idealų, tačiau visi žmonės klysta. Mokytoju galėčiau pavadinti tą vidinį balsą, kuris nuolat ragina, kuris yra jaučiamas, matomas per kitus žmones, įvykius. Gyvenimas, plačiąja prasme, yra mokytojas. Aš mokausi iš įvairių žmonių, kurie juda teisinga linkme, stengiasi, matau atskiras jų savybes. Kasdien atrandu po mokytoją, nebūtinai žmogų, tačiau kažką, iš ko galima pasimokyti.
Kas jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Kalbant apie knygas, norėčiau duoti lietuvišką pavyzdį: Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“. Šį knyga ypatingai mane įkvėpė – atkeliavo pačiu laiku ir ne tik leido geriau pažinti to meto istorinius kontekstus, bet leido kur kas giliau suvokti pačią Lietuvą. Kita, taip pat lietuviška knyga apie meilę, apie kitokią Lietuvą – Jurgio Kunčino „Tūla“. Kiekvienam lietuviui patarčiau perskaityti abi. Tai – skirtingos knygos, tačiau abi pateikia Lietuvą su didele meile, kančiomis, problemomis, nors ir skirtingo pobūdžio. Kažkas jose velniškai gerai užčiuopta. Filmų yra daug, todėl apie juos sunku kalbėti. Mano mėgstamiausias – The English Patient. Tai filmas apie meilę, visokiomis prasmėmis. Žmogaus pašaukimas, troškimas yra meilė, galbūt skamba banaliai, tačiau mes visi jos norime ir šis filmas tai puikiai atskleidžia. Kalbėdamas apie muziką turbūt turėčiau išskirti grupę Evanescence. Taip pat, kai kada, ne visada, įkvepia lietuvių liaudies muzika - leidžia pajusti žemę, miško kvapą.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Jaunimas yra žmonės. Yra visokių žmonių ir nemanau, kad jaunimas gali būti geras arba blogas. Jaunimas pasitiki savimi, galbūt kartais net per daug. Kartos skiriasi, keičiasi socialinis kontekstas. Galiu duoti pavyzdį: mano rusų kalbos įgudžiai – gerėja, o jaunimo – atvirkščiai, prastėja. Galvodamas apie letuvišką kontekstą, kuriame viskas pakankamai sudėtinga, norėčiau jaunimui duoti patarimą nepasiduoti pagundai atitolti nuo Lietuvos. Nebūtinai turiu galvoje emigraciją, tai gali būti ir tam tikras susvetimėjimas. Reikia stengtis priartėti prie lietuviškos tikrovės, bandyti suprasti kas iš ko kyla, kodėl yra ta baimė, kodėl yra melas, apsimetinėjimas. Galiu pasakyti, jog šita žemė nesiduoda lengvai pažįstama ir santykis su ja gali būti gerokai gilesnis ir stipresnis, nei jaunas žmogus geba suvokti. Taip pat, kalbant apie dabartį, kaip žmogus dirbęs įvairų darbą, norėčiau duoti vakarietišką patarimą: žmogus du metus dirba tik savo reputacijai, niekas nieko jam neduoda, o tik vėliau pati reputacija dirba už žmogų. Negalima visko gauti iš karto.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Kaip ir dauguma žmonių, naudojuosi šiais dalykais, jaučiuosi pakankamai aktyvus šioje srityje. Šie dalykai keičia mus visus ir į gerą, ir i blogą pusę. Neretai į blogą – atsiranda tam tikras paviršutiniškumas, tame nėra tokio gylio, kaip, pavyzdžiui, knygos skaityme, formuojasi savotiška „like“ visuomenė. Tas greitis, informacijos srautas be vertybių, paviršutiniškumas, banalybė traukia į save, kelią tam tikrą pavojų. Visų pirma reikia suvokt save ir to nepadarysi per internetą. Faktas, jog visa tai turi neigiamą pusę, tačiau yra ir šiek tiek privalumų. Tai yra tik įrankis, priemonė kažko siekiant, o žmogaus vertybės, įsitikinimai tikrai neateina iš virtualios erdvės.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Sakyti, jog ištikimybė Lietuvai man reiškia viską nebūtų tikslu, aš esu švedas. Šita žemė yra gilesnė nei atrodo iš pirmo, antro ir net trečio žvilgsnio. Dažnai susiduriu su šiuo klausimu bendraudamas su išeivija. Lietuva – maža erdvė, kuri sugebėjo išlikti šimtmečius, esant įvairioms ir dažnai labai nepalankioms sąlygoms. Remiantis istorine logika, Lietuva turėtų būti kažkurios kitos valstybės provincija, tačiau nėra. Šita žemė savaime ne įkyriai, bet tyliai reikalauja iš savo vaikų ištikimybės. Tas tylus reikalavimas galioja kalbant apie viską. Ši vieta turi savo teisę reikalauti.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Meilė ir tiesa. Jei žmogus tave myli ar gerbia – sako tiesą. Tai reikia vertinti.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Ryškiausi mokyklos metų atsiminimai – smurtas, įtampa, būtinybė pastovėti už save. Tokioje jau mokykloje mokiausi. Dar įsiminė du, gal trys, mokytojai, kurie tikrai buvo savo vietoje: geras mokytojas per pusę metų galėjo duoti tiek, kiek kitas duotų per penkis. Iš vaikystės išliko begalinė, turinti kažkokio savito tirštumo Švedijos gamta: kalnai, ežerai, miškas, jūra, laukai.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Pasirinkimo laisve privalu tikėti. Žinoma, iki tam tikro taško. Mes esame žymiai labiau priklausomi nuo praeities, šeimos, visuomenės, nei mes patys manome. Puikus pavyzdys yra Lietuva, kuri yra smarkiai suformuota tarybinės patirties. Tikiu ir noriu tikėti pasirinkimo laisve – kiekvienas nori tikėti, jog gali pasirinkti, kažką pakeisti. Laisvė iš dalies yra tam tikras atsitiktinumas - kiekvienas laisvas pasirinkimas turi alternatyvą ir tame pasirinkime, kurį nulemia ir aplinkiniai veiksniai, galima įžvelgti šiokį tokį atsitiktinumą. Žmogus visada yra labai priklausomas. Tikiu harmonija gyvenime, vis dėlto žmogus neabejotinai yra stebuklas. Tačiau čia, kaip ir visur, slypi tam tikras prieštaravimas.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Visų pirma, reikia žinoti, ką reiškia likimas. Pačiame žodyje užkoduota kažkas, kas nurodo į tai, jog viskas jau nuspręsta ir pats žmogus negali nieko pakeisti. Mes tikrai formuojame savo likimą ir manyti, jog mes nieko negalime yra neteisinga. Aš tikiu, kad galime. Likimas ateina kaip kažkokia situacija ir aš stengiuosi būti kuo labiau pasiruošęs ją įveikti. Tiek praktiškai, tiek dvasiškai. Žinoma, žmogus turi tam tikras ribas ir egzistuoja kažkokia nežinomybė, erdvė paslapčiai, Dievui. Tikėti, jog žmogus viską gali suprasti būtų infantilu, tačiau sakyti, jog žmogus nieko negali yra neteisinga. Galima vėl pateikti Lietuvą kaip pavyzdį. Ar Lietuva – atsitiktinumas? Istorinės logikos požiūriu – taip, tačiau iš kitos pusės – ne, tai yra žmogaus valios išraiška per šimtmečius.
Į Išganytoją kreiptis, be abejonės, teko.
Parengė Mantas Tamošaitis