Autorius yra Seimo narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Štai ir sulaukėme naujojo politinio sezono antrosios dalies pradžios – su iškilmėm ir ditirambais, kilniais šūkiais ir optimistiniais paraginimais! Visiškai kaip teatre ar koncertinėje įstaigoje... Skirtumas tik tas, kad teatrinis-koncertinis sezonas prasideda nuo rugsėjo-spalio mėnesio ir tęsiasi iki pat vidurvasario. Be jokių pertraukų. Tiesa, yra dar vienas skirtumas: pastarasis sezonas yra prognozuojamas ir suplanuotas gerokai iš anksto , nes kitaip jis tiesiog negalėtų įvykti. Na, o politinio sezono dalyvių ir stebėtojų iš šalies laukia nesibaigiančios staigmenos. Ir, deja, ne visada malonios...
Vėl gi skonis, grožis bei malonumai priklauso subjektyvių sąvokų kategorijai. Juk visiškai nebūtinai tai, kas patinka vienam, patinka kitam. Žiūrėk, vienas mėgaujasi gurmanišku mėsiniu patiekalu, o kitam nuo jo riečia nosį ir renkasi kokią natūralią daržovę. Arba dažnas melomanas, išgirdęs prasto dirigento diriguojamo simfoninio orkestro nesklandžius garsus, užsikemša ausis, o muzikinės klausos stokojantis diletantas, pasikliaudamas kaimyno skoniu ir bijodamas išsiskirti iš minios, pilnais plaučiais rėkia „bravo“... Ir kiekvienas iš jų yra visiškai teisus, nes kol kas, ačiū Dievui, Lietuvoje teisė į skonį ir savo nuomonę yra nepanaikinta. Nors...
Šiuo atveju, vėl gi pasinaudodamas ta pačia teise į savo nuomonę, drįstu teigti, kad vis dėlto teatre, muzikoje ir apskritai mene egzistuoja šimtmečiais susiklosčiusios taisyklės ir tradicijos, kurių nepaisymas ir skiria harmonijos bei gėrio trokštančiuosius nuo primityvumo ir ciniško chamizmo, kurio apraiškos lyg piktžolės apraizgė absoliučiai visas visuomeninio gyvenimo sritis. Esu tikras, kad ir politiniame gyvenime tokių taisyklių esama, arba bent jų tikisi didžioji mūsų valstybės gyventojų dalis.
Kad ir tokia sąvoka, kaip padorumas. O, beje, ar ji apskritai taikytina politinės realybės kontekste? Neabejoju, kad kiekvienas šia tema pakalbintas kolega nė nemirktelėjęs patvirtintų esąs garbingas, sąžiningas ir padorus. Ir, ko gero, jis būtų teisus! Nes kiekvieno civilizuotai visuomenei ir teisinei valstybei save priskiriančio piliečio padorumo suvokimas yra labai individualus. Kaip ir skonio, grožio ar malonumo. Ar ne?
Kaip kitaip paaiškinti faktą, kai antrasis valstybės asmuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimo Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo posėdžio metu valstybės vardu nusilenkia tą valstybę išdavusiam ir priesaiką sulaužiusiam asmeniui, kurio kaltės nepaneigė nė viena teisminė instancija, įskaitant ir nepriklausomą europinę instituciją?.. Bet dar įdomiau ir juokingiau, kai vienas po kito pareigūnai dėl šio incidento kratosi atsakomybės, kurią „nuleidžia“ patarėjų grandžiai, subtiliai sugebėjusiai pritaikyti įstatyminius aktus ir nuspręsti, kad toks precedento sukūrimas turėtų tapti norma… Žinoma, tas juokas – per kruvinas ašaras…
Bet juk padorumas ir garbė yra labai subtilios jausminės kategorijos, kurioms suvokti reikia ne tik išsilavinimo, bet ir labai aukštų moralės standartų. Beje, netgi formaliai privalomų aukščiausiems valstybės pareigūnams. Čia kaip čepsėjimas prie stalo: niekas nedraudžia, bet visi supranta, kad to daryti nedera. Tad ne visada galioja taisyklė „kas nedraudžiama – leidžiama“, o jei to nesupranta iškilmių rengėjai ir organizatoriai, tai bent į svečius pretenduojantieji turėtų suvokti tokio elgesio pasekmes…
Ir vėl… Politinės pasekmės, neabejoju, netruks pasirodyti, o iš anksto kruopščiai planuota ir prognozuota akcija, atneš rezultatų. Nes, ko gero, tai buvo paprasčiausias politinio budrumo testas, nuo kurio rezultato priklausys ir tolimesnis valdančiųjų apetito užvaldyti šalį būdais, nebūtinai atitinkančiais Konstitucijos dvasią, mastas… Tiesiog pasitikslino politikų ir visuomenės reakciją. Na, o nesulaukus atgarsio ir panašų veiksmą pakartojus du tris kartus, ketvirtą ir penktą tai jau niekam nebekels jokių emocijų… Čia kaip toj patarlėj – ir šuo kariamas pripranta. O paskui ilgainiui apskritai visi pamirš, kas ką kaltino, už ką ir iš viso – teisėjus „į muilą“! Juk taip paprasta ir taip populiaru…
Kita vertus, mano paminėtas pavyzdys rodo, kad lyg ir savaime suprantama padorumo sąvoka tampa kiekvieno asmens apsisprendimo ir atsakomybės reikalu. O prisiminus bręstančių politinių „vedybų iš reikalo“ kontekstą, darosi baugu ir neramu, kad tokie teisinio ir politinės moralės nihilizmo pavyzdžiai ilgainiui taps savaime suprantamomis taisyklėmis, kuomet sąžiningi ir dori, įstatymų bei priesaikos besilaikantys piliečiai taps visuomenės atmatomis ir pajuokos objektais.
Tačiau manęs tokia perspektyva nevilioja. Ir labai viliuosi, kad tokia baigtis yra sunkiai tikėtina. Bet tai priklausys tik nuo kiekvieno i6 mūsų! Kur bebūtume, ar sėdami laukus, ar mokydami vaikus, ar grieždami smuiku, ar kurdami įstatymus, privalome tai daryti sąžiningai, padoriai ir su begaline meile artimam savo. Juk tik brandi sėkla ir meilė žemei atneš mums laukiamą derlių, tik jautrūs ir nesumeluotą meilę Tėvynei ir pagarbą jos istorijai išpažįstantys žmonės paruoš gyvenimui mūsų atžalas, tik savo gyvenimą pašventęs ir nuoširdžiu darbu pasiekęs meistrystės savo muzikavimu teiks mūsų sieloms palaimą. Na, o įstatymų kūrėjo ir tautos atstovo neįsivaizduoju ignoruojančio valstybės interesų ir nesilaikančio duoto žodžio visomis išgalėmis saugoti Lietuvos Nepriklausomybę.
Nesitikiu, kad politinių oponentų tarpe rasiu viešą palaikymą, tačiau esu tikras, kad kai kurie žmonės, ramiai pergalvoję pastarųjų mėnesių įvykius, permąstys ir savo prioritetus, ar bent atsikvošės supratę, kad be moralinių vertybių ir ideologinio pagrindo toli nenuvažiuos: kuomet susiburia grupės žmonių vieno ar dviejų vadų interesams tenkinti, apie valstybę kalbėti nebetenka.
Pabaigai noriu atsiliepti į Seimo pirmininko kreipimąsi politinio sezono atidarymo proga kovo 10 dieną, kuomet nelabai subtiliai Seimo nariai buvo paraginti rodyti kuo mažesnį aktyvumą Seimo salėje, nesistengti registruoti kuo daugiau įstatymų projektų ir rodyti kuo mažiau iniciatyvos, nes tokių „išsišokėlių“ fone pasyvieji gali atrodyti nepalankiai. Žodžiu, daryti viską, kad kiti už tave tai padarytų geriau, nes tik jie žino, kaip turi būti valdoma valstybė ir kuriami kokybiški įstatymai. Pasirodo, kad iki šiol Parlamente vykusios demokratinės diskusijos, išsakomos replikos buvo tik tuščias laiko leidimas… Atvirai pasakius, toks Seimo vadovo išsakytas kalambūras mane nuoširdžiai nustebino: negi jis pamiršo, kad kreipiasi ne į savo klusnių pavaldinių būrį (nors esama ir tokių), o į Tautos atstovus, kurių teisių netgi žodinis suvaržymas tarptautinės bendruomenės gali būti traktuotinas kaip parlamentarų demokratinės laisvės suvaržymas, ypač kalbant apie opoziciją.
Antra vertus, būdamas politinės demagogijos priešininkas, esu už produktyvų darbą ir konkretumą. Bet kažkieno sukurtos politinio žaidimo taisyklės, kurios, beje, yra užfiksuotos pagrindiniame darbo reglamente – LR Seimo Statute, suteikia teisę laisvą mandatą turintiems Seimo nariams veikti taip, kaip jie mato reikalinga. Svarbiausia – tinkamai atstovauti valstybės ir rinkėjų interesams. O va tai jau nuspręs ne Seimo pirmininkas, ar kokio struktūrinio padalinio vadovas, o tie patys rinkėjai, kurių įgaliojimus šiandien turime.
Na, o kaip buvęs, bet dar savo pirminės profesijos nepamiršęs muzikas, puikiai žinau, kad kiekviename orkestre ar muzikiniame kolektyve komandinis darbas yra labiausiai vertinamas, nes kokie bebūtų pajėgūs ir stiprūs orkestrantai ar solistai, visi privalo dirbti vardan harmonijos ir bendro tikslo – aukščiausiai įmanomo meninio lygio. Tačiau yra viena privaloma sąlyga – neginčijamas dirigento – stipraus vadovo autoritetas, kuris pelnomas tik savo asmeniniu pavyzdžiu, o ne teorinių žinių formaliu perteikimu. Tik savo asmeninio gyvenimo pasiekimų ir nepriekaištingos profesinės reputacijos dėka dirigentas gali tikėtis palaikymo orkestro, kurio atliekamos muzikos kokybė tiesiogiai atspindi dirigento viešą pripažinimą ir jo nuopelnus.
Tad tokios taisyklės yra profesionaliosios akademinės muzikos pasaulyje. Žinoma, kartais ir čia jos yra sulaužomos, kai dirigento batuta patenka į to nevertas rankas. Tačiau didžiajai daliai visuomenės didelės žalos tai nepadaro. Kas kita – politinė scena, kuomet solistus mėginama suburti į politinį chorą, tikintis tik dirigentui ir jo draugams pageidaujamo rezultato… Toks eksperimentas ne tik neduos jokio rezultato, nes solistų choro iš principo būti negali, bet ir gali padaryti nepataisomos žalos valstybei, kur demokratijos supratimas ir taip nėra iki galo įskiepytas.
Savo trumpo rašinėlio pabaigai pacituosiu gerbiamą Seimo pirmininką, kuris politinio sezono pradžiai skirtą kalbą baigia taip: „Noriu palinkėti sau ir jums atsigręžti į žmones, būti atviresniems, suprasti kiekvieno besikreipiančio į mus visuomenės nario rūpesčius, problemas, padėti kaip galima geriau ir operatyviau jas spręsti, dirbti vardan Lietuvos, jos žmonių, o ne dėl siaurų bei kartais abejotinų interesų“.
Tebūnie taip!