Antroji pokalbio su buvusia Lietuvos užsienio reikalų viceministre, dabartine Lietuvos ambasadore Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgiryte-Liauškiene dalis. Ambasadorę kalbina Giedrė Pranaitytė. PIrmosios dalies tekstas - čia.
Kokie iššūkiai iškildavo rengiant pirmuosius užsienio valstybių vadovų vizitus ar palaikant diplomatinius ryšius ? Kokios diplomatinės tendencijos pastebimos šiuo metu?
Aš dar dirbau Seime, kai Prancūzijos prezidentas F. Miteranas, išreiškė pageidavimą atvykti į Lietuvą. Jis buvo vienas pirmųjų užsienio valstybių vadovų, atvykusių į mūsų kraštą su oficialiu vizitu. Prancūzijos prezidentas atvažiavo drauge su savo žmona Daniele ir praleido Lietuvoje dvi dienas. Tuomet buvau atsakinga už diplomatinį protokolą. Protokolo požiūriu, tai mums buvo didžiulis iššūkis, nes nebuvome įpratę priimti užsienio valstybių vadovų ir prezidentų.
Kilo įvairūs klausimai: kaip deramai pasisveikinti ir kur reikia nusilenkti? Visi šitie paprasti dalykai tada atrodė probleminiai, nes nežinojome, ką reikia daryti. Niekas niekada nemokė, kaip tai reikia atlikti, o sovietinis protokolas buvo orientuotas į kitus dalykus.
F. Miterano susitikimas su V. Landsbergiu buvo labai ilgas. Vėliau V. Landsbergio iniciatyva buvo išleista dar ankstesniam jų susirašinėjimui skirta knyga. Laiškuose V. Landsbergis bandė įtikinti F. Miteraną, kad Lietuvos siekis atgauti nepriklausomybę nelinki blogo M.Gorbačiovui. F. Miterano požiūriu, Lietuvos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos galėjo pakenkti M. Gorbačiovo reformoms ir jam sutrukdyti. Vis dėlto, istorija parodė, kad Landsbergis buvo teisus.
Britai mūsų atžvilgiu buvo dar šiek tiek šaltesni. Pirmasis kontaktas su Didžiaja Britanija įvyko 1990-ųjų metų pirmoje pusėje, kai tuometinė Ministrė Pirmininkė Kazimiera Prunskienė atliko diplomatinį turą Europoje, pristatydama Lietuvos reikalą visiems to meto galingiesiems. Pokalbis su M. Tečer buvo gana įtemptas, nes ji neskubėjo suprasti, ko mes norime. Buvo laikytasi panašios pozicijos kaip ir Prancūzijoje, tvirtinant: „Jūs tik pakenksite M. Gorbačiovui, todėl sumažinkite savo ambicijų lygį.“ Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, reikia pripažinti, kad Vakarų šalys Lietuvos nepriklausomybę priėmė atsargiai. Tik kai kurios ir tikrai ne visos valstybės, penkių dešimtmečių laikotarpį nepripažinusios Lietuvos okupacijos, apsidžiaugė dėl mūsų laisvės. Buvo siūloma neskubėti, dar palaukti ir pakentėti, pasižiūrėti, kaip viskas klostysis toliau. Trumpalaikė politinė konjunktūra dirbo savo juodą darbą, todėl reikėjo įtikinti tas valstybes, jog mūsų siekis yra teisėtas ir norime tapti šiuolaikine demokratine rinkos ekonomikos šalimi. Vėliau, Lietuvai oficialiai pareiškus norą įstoti į Europos Sąjungą ir NATO, reikėjo dar sykį įrodyti partneriams, kad į minėtas organizacijas ateisime su pozityviu įnašu.
1990 metais bendraujant su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis taip pat nepavyko išvengti sunkumų. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Džeimsas Beikeris laikėsi panašios nuomonės kaip ir kiti užsienio valstybių vadovai. Būdavo klausiama: „Ko tie Baltijos valstybių atstovai siekia? Ar jūs ne per daug norite? Ar nepriklausomybės siekis nėra pernelyg ankstyvas? Lietuviai, elkitės ramiai.“ Pirmoji reakcija buvo labai atsargi.
Vis dėl to, Jungtinėse Amerikos Valstijose turėjome savo ambasadą, kuri buvo sėkmingai išlaikyta per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Amerikiečių pareigūnai pripažino S. Lozoraitį kaip diplomatinį atstovą su visa derama pagarba jam. Maskvos pučui pasibaigus, JAV buvo viena pirmųjų didžiųjų valstybių pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę. Labai greitai į Lietuvą atvyko pirmasis JAV ambasadorius Lietuvoje Darelas Džonsonas, kuris įkūrė JAV ambasadą Vilniuje. Mes dažnai atsimename, kad JAV labai ilgai nepripažino Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą ir tam tikru mastu skatino rezistencinį partizanų judėjimą. Aišku, oponentai gali teigti, jog lietuviai buvo skatinami kovoti miškuose, tačiau amerikiečių ginkluotosios pareigos taip niekada ir neatėjo į Lietuvą. Tačiau vadovaujantis vertybinėmis orientacijomis, esame strateginiai Jungtinių Amerikos Valstijų partneriai ir labai didžiuojuosi, kad tokiais galime būti.
Šiuo metu, būdami Europos Sąjungos ir NATO nariais, grynai dvišalių santykių gana nedaug. Visi sprendimai priimami vadovaujantis europine dabotvarke. Santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis palaikomi pasitelkiant NATO darbotvarkę. Pavyzdžiui, 2012 metų gegužės mėnesį Čikagoje įvyko NATO vadovų susitikimas, o jo darbotvarkė teigiamai paveikė mūsų santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis raidą. Susitikimai su Europos partneriais paprastai rengiami Briuselyje. Bendraujama įvairiais klausimais, susijusiais su ekonomika ir finansais. Darbotvarkę diktuoja aktualijos: sudėtinga padėtis eurozonoje, finansinis eurozonos reguliavimas, augimo sulėtėjimas.
Koks vaidmuo Lietuvos diplomatijos atkūrimo pradžioje teko Lietuvos Respublikos ambasadorei UNESCO Ugnei Karvelis?
Amžinybėn iškeliavusi Ugnė Karvelis buvo labai bendringas ir įvairia skultūras gerai pažįstantis žmogus. Ji - lietuvė itin tampriai susijusi su Prancūzijos kultūra, palaikiusi gražius ryšius Lotynų Amerikoje. Jos puoselėjamas įvairių kultūrų pažinimas buvo be galo platus. Ji kalbėjo gražia taisyklinga lietuvių kalba, o taip pat puikiai – prancūziškai ir ispaniškai. Kai U. Karvelis buvo paskirta ambasadore UNESCO, pavyko daug objektų įtraukti į saugotinų paveldo objektų sąrašą. Jos dėka buvo imta žvelgti į Lietuvą kaip į pilnateisę UNESCO narę, atrasti, kas mūsų šalyje įdomu ir unikalu. Anksčiau apie Lietuvą beveik nieko nebuvo žinoma. U.Karvelis teko misija parodyti, kad turime gražius senamiesčius, unikalias dainas, nuostabius gamtos kampelius, kuriuos reikia įrašyti į UNESCO saugomo paveldo sąrašą. Ji buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs visus įšalo ledus UNESCO. Iki šiol esame jai už tai labai dėkingi.
Kaip apibūdintumėte Lietuvos – Prancūzijos kultūrinių ryšių vystymąsi, nes anksčiau dirbote Lietuvos ambasadore Prancūzijoje? Kokia kultūrų bendradarbiavimo dinamika buvo pastebima dirbant kitose šalyse?
Lietuvos ambasadore Prancūzijoje tapau 1998 metais ir dirbau šiame poste iki 2003 –ųjų. Darbotvarkėje buvo keli dalykai. Pirmiausia – Lietuvos siekis įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Tuomet jau buvome beveik pasirengę pradėti derybas, bet prancūzus reikėjo įtikinti, kad Lietuva yra verta ir iš tiesų nori būti šių organizacijų nare. Partneriams mūsų įstojimas neatrodė akivaizdus dalykas, todėl reikėjo tam tikrų pastangų, kad jie suvoktų, kad tai mūsų natūrali vieta, todėl anksčiau ar vėliau tapsime ES ir NATO dalimi. Kita darbotvarkės dalis buvo susijusi su prieškaryje įgytu Lietuvos turtu ir buvusios Lietuvos ambasados pastato grąžinimu Lietuvai. Nors iš pažiūros šis klausimas atrodytų praktinis, iš esmės jis tapo politiniu dalyku. Norėjome atgauti mūsų senąjį ambasados pastatą, kurį dabar yra užėmę rusai. Derėdamiesi su prancūzais, radome tam tikrą kompromisą. Kadangi senajame ambasados pastate buvo įsikūrę rusų diplomatai, prancūzai mums kompensavo statinio vertę pinigais, o už tas lėšas buvo nupirktas naujas Lietuvos ambasados pastatas Paryžiuje.
Galime pasimokyti iš Prancūzijos, nes naudodamiesi kultūra, prancūzų kalba ir frankofonija prancūzai pasiekia atokiausius žemės kampelius, o per civilizaciją jie reklamuoja savo tikslus užsienio politikos ir kitose srityse. Tai daug pastangų reikalaujanti ir brangiai kainuojanti politika, bet ji labai pasiteisina. Prancūzų instituto (Institut français) veikla Lietuvoje itin matoma. Jie daro daug dalykų, o per kultūrinę sklaidą žmonės geriau pažįsta Prancūziją. Kiek leidžia finansiniai ištekliai, mes taip pat bandome pristatyti Lietuvą užsienyje.
Kultūriniai ryšiai visada suteikia galimybę laimėti teigiamų dalykų. Kokio intensyvumo jie bebūtų, tai –labai gerai. Miestų lygiu labai gražiai bendradarbiauja, pavyzdžiui, Kaunas ir Grenoblis. Kai 1998 metais atvykau dirbti ambasadore Prancūzijoje, žmonės manęs gatvėje klausdavo kur yra Lietuva, maišydavo mūsų kraštą su Italija ar Latvija. Todėl rankinėje nešiodavausi mažą žemėlapį ir susitikusi paprastus prancūzus parodydavau, kad Lietuva yra aukščiau Lenkijos. Tada jų galvose viskas lyg ir susidėliodavo į vietas. Apie Lenkiją prancūzai žinodavo daugiau, nes abi šalis sieja dinastiniai ryšiai. Be to, Lenkijoje intensyviai veikė Napoleono kariuomenė. Rusija jiems taip pat buvo gerai pažįstamas kraštas, o geografinė atkarpa tarp Lenkijos ir Rusijos atrodydavo beveik neegzistuojanti arba, geriausiu atveju, menkai žinoma. Taigi, jiems reikėdavo aiškinti apie visas tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Juos stebindavo faktas, kad Lietuvoje gyvena tik trys milijonai žmonių, nes Paryžiuje – apie dešimt milijonų gyventojų.
Dabar svetur dažniau pristatomas modernusis lietuvių menas. Esu įsitikinusi, kad turėtume pasiūlyti daugiau lietuvių literatūros vertimų į prancūzų kalbą. Prancūzai – daug skaitanti tauta, todėl jie mėgsta literatūrą, vertina žodį. Kuo daugiau lietuvių autorių kūrinių išversime, tuo geriau mus pažins, o ypač intelektualiniame prancūziškosios visuomenės sluoksnyje.
Mano patirtis dirbant Lietuvos ambasadore Izraelyje buvo visiškai kita. Kai pasisakydavau esanti iš Lietuvos, išgirsdavau susižavėjimo atodūsį – Lita (hebrajiškai Lietuva). Tuoj būdavo prisimenami intelektualai. Lietuvos žydai gyvenantys Izraelyje labai teigiamai išgarsino mūsų Tėvynę. Tai – tiesiog neįkainojama paslauga Lietuvai. Būti Lietuvos žydu Izraelyje dažniausiai reiškia būti išsilavinusiu, racionaliu, išsimokslinusiu žmogumi, elito dalimi. Drįstu reigti, kad Izraelio elitas nemenka dalimi yra lietuviškos kilmės. Ten niekuomet nereikėdavo aiškinti, kur yra Lietuva, nes visi labai gerai tai žinojo. Jiems svarbi ir skaudi Holokausto problema. Domimasi, kaip įamžinamas žuvusių žydų atminimas, kaip auklėjame savo jaunuomenę šiuo sudėtingu klausimu.
Reikia prisiminti, kad kažkada Vilnius garsėjo kaip Šiaurės Jeruzalė ir jidiš kultūros centras, o Kaunas taip pat turi savo žydiškąją istoriją. Šiame mieste daugiau dominavo hebrajiškoji kultūra. Kaune prieš porą metų buvo atidengta atminimo lenta žydų poetei ir rašytojai Lėjai Goldberg, kuri studijavo Kauno žydų gimnazijoje ir Kauno universitete. Izraelyje ji buvo laikoma puikia aukščiausios prabos poete. Tai – svarbus Lietuvos intelektualusis paveldas, kurio negalima užmiršti. Norima pritraukti Izraelyje gyvenančius Lietuvos žydų diasporos narius, kad jie vėl atsigręžtų į Lietuvą, dažniau joje lankytųsi ir praturtintų abiejų šalių ryšius.
Dažnai keliamas jautrus klausimas dėl kompensacijų mokėjimo nacių ir sovietų okupacinių režimų aukoms. Bendraudami su Sovietų Sąjungos teisių paveldėtojos Rusijos Federacijos diplomatais dažnai kalbame apie penkiasdešimt metų trukusios okupacijos žalos atlyginimą, nors tai daryti nėra lengva. Rusijos atstovai dažnai pabrėžia, kad jų tauta taip pat nukentėjo dėl nusikalstamos Josifo Stalino veiklos. Mes tvirtiname, kad Josifas Stalinas buvo tuometinės Sovietų Sąjungos vadovas, o jo valdžia Lietuvai - okupacinė. Mūsų požiūriu, tai – jau visiškai kitoks santykis.
Numatytos kompensacijų išmokos žydams sudaro apie 120 milijonų litų. Žvelgiant preciziškai, tai yra geros valios kompensacija už išnaikintas žydų religines bendruomenes. Šis segmentas – labai aiškus. Lietuvos katalikų religinė bendruomenė okupacijų metais išliko, o Lietuvos žydų religinė bendruomenė – beveik visiškai sunaikinta.
Kaip vertinate Lietuvos turizmo plėtros perspektyvas, specializuotų turizmo centrų veiklą?
Vakarų Europoje Lietuva turėjo aštuonis turizmo centrus, kurie dabar jau uždaryti. Šis žingsnis visuomenėje buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Buvo keliamas minėtų turizmo centrų veiklos efektyvumo ir atsiperkamumo klausimas. Sunku įvertinti skaičiais, ar prancūzų turistai renkasi atvykti į Lietuvą todėl, kad Prancūzijoje egzistuoja Lietuvos turizmo centras, ar todėl, kad patys sužino apie mūsų kraštą. Yra įvairių būdų pritraukti turistus, o turizmo centro egzistavimas konkrečioje valstybėje – tik vienas būdų. Stengiamės Lietuvą pristatyti internete, „Facebook“ tinkle, naudodamiesi „Youtube“ kanalu. Lietuvą labai puikiai reklamuoja krepšinio žaidėjai. Kai Vakarų Europos gyventojo paklausi apie mūsų kraštą, dažniausiai išgirsti du į galvą staiga atėjusius raktinius žodžius – „Žalgiris“ ir Arvydas Sabonis.
Beveik prieš dešimtmetį buvo mėginama kurti „Lietuvos institutą“. Tikėtasi, kad tokiu būdu bus sukurti Lietuvos kultūros sklaidos centrai užsienyje. Deja, ši idėja nepasiteisino praktikoje ir „Lietuvos institutas“ palaipsniui nunyko. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos kultūros sklaidos ir kultūros politikos nebėra. Kiekviena Lietuvos Respublikos ambasada užsienyje, privalo tam tikrą savo veiklos dalį skirti kultūros propagavimui. Tai – kasdieninio ambasadų darbo dalis, todėl atsižvelgiant į finansines galimybes, organizuojami koncertai, parodos, knygų pristatymai. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba buvo ypatingai gražiai pristatyta Maskvoje ir Paryžiuje. Matyti mūsų iškiliausio dailininko kūrybą eksponuojamą Musée d'Orsay salėse – nepakartojamas jausmas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis lydėjo ekspoziciją į Paryžių, vadovavo paveikslų kabinimui, nupirko specialius antirefleksinius stiklus. Buvo nuvežta demonstruoti beveik visa Kaune sukaupta kolekcija ir surengtas gražus parodos atidarymas, kuriame dalyvavo apie tūkstantį žmonių. Tokiu būdu prancūzai iš naujo atrado Čiurlionį, kurio muzika buvo atliekama Paryžiaus Eliziejaus laukų koncertų salėje, diriguojant maestro Mstislavui Rostropovičiui. Klausytojai atlikėjams tuomet plojo atsistoję. Tai jiems buvo pirmasis prisilietimas prie lietuviškosios kultūros.
Kokie svarbiausi Lietuvos diplomatijai tenkantys uždaviniai? Kokie iššūkiai kelia daugiausiai susirūpinimo?
Šiuo metu Lietuvos diplomatai dirba keliomis kryptimis. Pirmoji kryptis – energetinis saugumas. Analizuojama, kaip Lietuvai, o kartu ir visai Europos Sąjungai, užtikrinti reikiamą energetinių išteklių pristatymą iš įvairių šaltinių, kad nebūtume priklausomi tik nuo vieno tiekėjo ar tik nuo vieno šaltinio. Buvo sudėtinga šiuos klausimus pateikti Europos Sąjungai, tačiau viskas pasikeitė susidarius krizei tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos. Prieš keletą metų ukrainiečiams ir rusams nesutarus dėl dujų kainos, žiemos metu dujotekyje nutrūko dujų srautas į Ukrainą, o dėl atsakomųjų Ukrainos veiksmų – ir į kitas Vidurio Europoje esančias ES valstybes. Tuomet ypač Čekijos Respublika, Vengrija ir kitos šalys pajuto ir suprato, ką reiškia būti priklausomiems nuo vieno vamzdžio, kuriuo teka vienos šalies dujos. Po šio įvykio, Europos Sąjungos šalyse atsirado suvokimas, kad kuo daugiau įvairių dujų ir naftos tiekėjų turėsime, tuo saugesni būsime. Tiekimui netikėtai nutrūkus, bus galima pasikliauti kitu tiekėju, o mes patys jausimės kur kas geriau. Todėl ketinama statyti suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Šis projektas labai reikalingas Lietuvai, nes turime tik vieną vamzdį, todėl vienintelė galima alternatyva – dujų plukdymas specialiais laivais iš kitų šalių tiekėjų. Naftos tiekimo problemą esame bent iš dalies išsprendę naudodamiesi Būtingės terminalu, leidžiančiu gauti šią žaliavą ne tik dabar dėl remonto ilgam uždarytu naftotekiu „Družba“. Šiuo metu nafta atplukdoma tanklaiviais, iškraunama, naudojantis Būtingės terminalu, ir galiausiai pasiekia vartotojus. Mums energetinis saugumas yra viena svarbiausių temų dirbant Europos Sąjungos viduje bei palaikant ES ir trečiųjų šalių dialogą.
Kita svarbi vertybinės politikos kryptis – demokratijos plėtra į Rytus. Egzistuoja Europos Sąjungos Rytų partnerystės programa, kurioje dalyvauja šešios šalys: Baltarusija, Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija Azerbaidžanas. Siekiama šias šalis padaryti kiek įmanoma artimesnes Europai, kad jos perimtų kuo daugiau europinės praktikos. Taip pat norima sukurti maksimaliai saugią erdvę apie rytines Europos Sąjungos sienas ir užtikrinti rinkas mūsų prekėms. Šioje srityje Lietuva yra tam tikras forpostas dėl rytinės sienos su Baltarusija, kuri mums labai svarbi. Nuo to, kaip kursime santykius su Baltarusija ir kitomis Rytų partnerystės programoje dalyvaujančiomis šalimis, priklausys įvairūs Lietuvos politiniai ir ekonominiai reikalai. Kaip žinote, Baltarusija nėra labai lengvas partneris. Gana neseniai būta tam tikrų diplomatinių apsišaudymų, kai ES valstybės, įskaitant Lietuvą, atšaukė savo ambasadorius iš Minsko. Baltarusija, savo ruožtu, kurį laiką mėgino tai ignoruoti. Diplomatinėje praktikoje toks atvejis labai retas, todėl esu tikra, jog kada nors jis bus aprašytas istorijos vadovėliuose. Labai svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynais, kurie mus supa, bet tai reikia daryti neišduodant savo principų.
Kariniu požiūriu, Lietuva nėra branduolinė valstybė, nes braduolinių ginklų mes neturime, bet ji – taikaus atomo šalis. Ignalinos atominė elektrinė uždaryta, todėl Visagine ketinama statyti naują tobulesnę atominę elektrinę. Japonų korporacija „Hitachi“ yra būsimos elektrinės statytoja. Tai – ilgalaikis uždavinys, kurio įgyvendinimo sieksime apie dešimt metų. Projektas - regioninis, nes mus remia Latvija ir Estija. Elektros jungtimis per„Nord Pool“ jungiamės su Švedija. Tikimės, kad 2016 metais šis tiltas jau bus pajėgus funkcionuoti, o pagamintą energiją dalinsimės ne tik su Latvija, Estija, bet ir su Švedija, Suomija, Norvegija, kitomis Šiaurės Europos regiono valstybėmis. Kontraargumentų visada galima rasti, nes branduolinė energetika nėra laikoma pačia saugiausia. Fukušimos ir Černobylio pavyzdžiai suteikia galimybę žaliesiems kelti saugumo klausimus. Tačiau vienareikšmiško atsakymo pateikti šioje situacijoje negali niekas. Kalbant apie ekologiją, dabar naudojamos elektrinės nėra labai ekologiškos. Jos kūrenamos mazutu, o CO2 emisijos – labai didelės. Tai - lėta tarša, o jeigu atominėje elektrinėje įvyksta sprogimas, problema atsiranda tuoj pat ir iškyla pavojus gyvybei. Kai nuodai ir teršalai į aplinką nuolat patenka po truputį, mes prie to tarsi priprantame ir viskas nebeatrodo taip baisu. Vienintelė energetinė alternatyva – įvairios biokuro rūšys, kurios jau naudojamos ir Lietuvoje. Skandinavijoje yra labai madinga atsinaujinanti saulės ir vėjo energija. Vėjo energetikos pradmenys Lietuvoje jau yra, netoli Klaipėdos galima pamatyti specialius vėjo malūnus. Saulės energija mūsų šalyje naudojama kur kas mažiau, bet perspektyvos ateičiai - įžvelgiamos. Kadangi technologijos saulės energijai išgauti yra labai aukšto lygmens, nebūtina, jog saulė spigintų į akumuliatorių visą dieną. Pakanka paprastos dienos šviesos esant debesuotumui. Bet kol kas šios naujos technologijos yra brangios, todėl jos menkai paplitusios. Santykinai pigiausias variantas – pirkti dujas ir jomis šildytis, bet tendencijos rodo, kad dujų kaina pasaulyje tik didės, todėl reikia skubiai ieškoti išeities. Pasistačius Visagino atominę elektrinę, elektros kaina turėtų sumažėti, o kol jos nėra, elektros energijos kainų mažėjimo tikėtis būtų sudėtinga.
Dar vienas iššūkis su kuriuo dabar susiduria Lietuva yra emigracija. Nors ši problema turi keletą teigiamų bruožų, iš esmės ji – labai skaudi. Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius – mažesnis nei anksčiau. Užsienyje gyvena virš milijono lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų. Ne visi jų turi lietuviškus pasus. Viena vertus, tai nėra blogai, nes lietuviai pažįsta pasaulį, gauna išsimokslinimą užsienyje. Kita vertus, neretai jie nebegrįžta į Lietuvą. Galvojame, kaip juos pritraukti, kaip padaryti, kad žmonės norėtų grįžti į Tėvynę. Yra gražių pavyzdžių, kai Airijoje mokslus baigę jauni žmonės Lietuvoje įkuria ekologinius ūkius, pritaiko savo žinias, bet šiuos pavienius atvejus turime paversti ilgalaike tendencija. Būtų puiku, jei Lietuvos jaunimas laikinai nuvyktų svetur mokslų krimsti, o po to sugrįžę namo patys kurtų savo Tėvynės gerovę.
Mano jaunystėje svajojome apie galimybę išvažiuoti į užsienį. Sovietiniais laikais toks išvykimas atrodydavo itin vertingas dalykas, prieinamas ne kiekvienam. Aš negalėjau niekur vykti, nes mano tėvas buvo tremtyje: patekti į užsienį galimybių neturėjau dėl netinkamos biografijos. Kai užvertos durys pagaliau atsivėrė, daugelis žmonių natūraliai labai norėjo išvažiuoti, pamatyti, patirti. Dabar jaunimas siekia studijuoti kitose šalyse, nes tai jiems įdomu. Svarbu, kad vėliau jie sugrįžtų į Lietuvą, nenutrauktų ryšio su Tėvyne. Ambasados šioje srityje gali nuveikti labai daug: būti tam tikromis antenomis, suburti lietuvius juos palaikyti, kviesti juos dalintis patirtimi, korporatyvine kultūra ir intelektu arba sugrįžtant, arba bent jau internetinio ryšio priemonėmis.
Neseniai minėjome dvidešimt dviejų metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį. Istoriniu požiūriu, ankstesnioji Lietuvos Respublika gyvavo lygiai tiek pat iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios, o po to buvo okupuota. Istorijos spiralė sukasi, bet ji turi naują kokybinį dėmenį – esame nepriklausomi ir turime svarbias saugumo garantijas NATO sudėtyje, todėl neverta pritarti skeptikų abejonėms dėl labai aiškių NATO valstybių susitarimų bendros gynybos klausimais. Beje, pasitelkiant įvairias naujas priemones, šiuo metu intensyviai vyksta ekonominiai, informaciniai, propagandiniai karai, kuriuos laimėti mažoms valstybėms sunku, nes trūksta finansinių išteklių, nėra propagandinės mašinos. Manyčiau, kad Lietuvai vertėtų laikytis ne pragmatinės, o vertybinės politikos. Ilgalaikėje perspektyvoje vertybinė politika pasiteisina. Kartais jos vaisių nesulaukiame labai greitai, bet žinoti kad esame teisūs, nes elgiamės moraliai – labai svarbu. Būtent vykdydami vertybinę politiką, kreipiame dėmesį į Rytus, pavyzdžiui Baltarusiją. Ne visi supranta Antrojo Pasaulinio karo istoriją taip, ją suvokiame mes, todėl atitinkamas istorijos traktavimas yra ideologinių ginčų dalis. Kai kurios valstybės vis dar neigia Lietuvos okupacijos faktą, tvirtindamos, kad lietuviai patys prašėsi priimami į Sovietų Sąjungą. Taip argumentuojant, neretai pateikiamas poeto Liudo Giros pavyzdys, nes jis vyko į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti. Tai parodo, kad dalyvauti ideologiniame kare nėra lengva, o susidūrimai vyksta nuolatos. Kokiai nors vienai suinteresuotai pusei visiškai laimėti ideologinį karą ir nugalėti oponentus – sunku.
Bendraujant su Rusijos Federacija, vyksta ilgi istorikų pokalbiai, siekiama rašyti bendrus veikalus apie 1939-1940 metų įvykius Lietuvoje. Svarbu, kad Rusijos ir Lietuvos istorikai sutartų dėl istorijos traktavimo, tačiau to pasiekti nėra paprasta. Esminiai dokumentai ir faktai surenkami, tačiau jų interpretavimas - itin skirtingas. Nors ideologinį karą dar kurį laiką teks kariauti, bet takoskyra tampa gana aiški: esame vakarietiškosios civilizacijos ir Europos Sąjungos dalis.
Ar mūsų valstybė – vis dar nepažinta žemė, ar jau lengviau atrandama užsieniečių? Koks Lietuvos įvaizdis užsienyje?
Juokaudama galiu pasakyti: būkime realistai, o ne bambocentristai. Lietuva yra nedidelė šalis, turinti tris milijonus gyventojų. Paryžiuje, Londone ar Niujorke panašus skaičius žmonių gyvena viename miesto rajone. Reikia adekvačiai vertinti save. Lietuva būtų geriau atpažįstama, jei joje įvyktų daugiau ypatingų nusikaltimų, jei būtume tarptautiniai teroristai ir rengtume sprogdinimus. Blogosios žinios sklinda kur kas greičiau ir plačiau. Jei Lietuvos vardas neskamba neigiamame kontekste, reiškia, jog tampame gražia auksine Europos provincija ir tai nėra blogai.
Neseniai buvo sukurta strategija Lietuva 2030, tačiau šio dokumento mintis ne populiarinti Lietuvą, bet pasakyti sau patiems, kokia kryptimi eina mūsų kraštas. Svarbu užsibrėžti tikslus ateičiai, kad artimiausius du dešimtmečius žinotume, kokią Lietuvą norime kurti. Strategija skirta mąstantiems Lietuvos žmonėms. Pasiūlytos svarbios veiklos kryptys: naujosios technologijos, kompiuterizacija, ekonomikos prioritetai, reikšmingos pramonės šakos, žmogiškųjų išteklių ypatybės. Tai – intelektualinis pratimas Lietuvai, kad susivoktume kur eiti. Kryptis jau yra nubrėžta, ir duok Dieve, kad pavyktų jos laikytis, kad būtume šiuolaikinės visuomenės kūrimo kelyje.
Kalbant apie kitas Lietuvos populiarinimo ir įvaizdžio kūrimo strategijas, reikia pripažinti, kad mes vis dar nesame tvirtai apsisprendę ir tai mūsų silpnoji vieta. Pavyzdžiui, estai yra pasakę, kad jų šalies įvaizdis neatsiejamas nuo modernių elektroninių e-valstybės ir internetinių paslaugų. Šis skiriamasis ženklas jiems prilipo. Na, o mes dar nežinome, kas esame: gintaro, krepšinio ar alaus šalis? Regioninė priklausomybė taip pat gana neapibrėžta: nesame tikri, ar norime save priskirti Šiaurės Europai, o gal Vidurio Europos regionui? Mėtymasis ir neapsisprendimas rodo, kad mūsų visuomenė dar stokoja brandumo.
Akademiniame diskurse išskiriamos įvairios galios rūšys: kietoji, švelnioji, kibernetinė, socialinė. Kaip vertinate galios demonstravimą ir jos panaudojimą šiuolaikiniame pasaulyje?
Anksčiau galia būdavo įvertinama paprasčiau: turi kariuomenę arba jos neturi. Būdavo apskaičiuojamas raitininkų, ietininkų ir lankininkų skaičius. Lietuva buvo didelė imperija, nes pajėgėme daug žemių užkariauti. Kietoji arba karinė galia vis dar egzistuoja ir šiandien, bet jos svarba – mažesnė. Energetinė galia tampa vis svarbesniu instrumentu. Turintysis energetinių resursų yra galingas, o jų neturintysis atsiduria silpnojo padėtyje. Paminėjote kibernetinę galią. Vykdyti diversijas elektroninėje erdvėje dabar tikrai nesunku net individams. Talentingas hakeris, paleidęs kenksmingą brukalą ar virusą, gali smarkiai pakenkti valstybių vyriausybėms, sutrikdyti jų darbą. Atsiranda ir naujų istorijoje niekada nenaudotų galios formų, pavyzdžiui, vandens galia. Ateityje bus šalių, kurios turtingos geriamojo vandens, ir jo labai stokojančių valstybių. Šiuo metu itin svarbi nafta, o ateityje – geriamasis vanduo. Daug šalių jau dabar susiduria su šia problema, o kintant klimatui ji dar labiau aštrės. Svarbi ir informacinė galia, nes interneto erdvėse ir televizijoje vyksta informaciniai karai. Todėl neretai prireikia naujų ir neįprastų sprendimų. Reaguoti privalu labai greitai, nes prarasdamas laiką paprastai jau pralaimi.
Neretai kalbama apie demokratijos sklaidos sunkumus dėl skirtingų religijų egzistavimo ir civilizacijų konflikto. Ar jaučiame civilizacijų įtampos įtaką Lietuvai? O gal kylančios diskusijos tėra intelektualinės mąstysenos vaisius?
Lietuvoje civilizacijų konflikto nejaučiame. Mes esame nedidelė homogeniška visuomenė, nes 80 proc. gyventojų yra lietuviai, o apie 10 proc. – rusai ir lenkai. Visi mes priklausome tai pačiai krikščioniškai erdvei, todėl mentalitetas ir mąstymas panašūs. Pasaulyje puoselėjamos vertybės ne visada sutampa. Nagrinėjant šiuos klausimus, dažnai remiamasi religiniais samprotavimais, nes įvairios religijos skirtingai interpretuoja vertybines skales.
Didieji klausimai yra tokie: Ar civilizacijų konfliktas reiškia civilizacijų karą? O gal tik kito žmogaus skirtumų pripažinimą? Ar gali pasaulis gyventi taikiai? Lydėdama Prezidentę Dalią Grybauskaitę vizito Katare metu, lankiausi šioje musulmoniškoje arabų valstybėje, bet daugelis ten palaikomų vertybių – universalios. Galbūt skiriasi ultra-religingų žmonių požiūris į pasaulį, bet kasdieniniame gyvenime skirtumų matau ne itin daug.
Civilizacijų konflikto terminas dirbtinis, juo siekiama populiarumo. Reikėtų daugiau pabrėžti visuomenių radikalėjimą. Radikalų galima aptikti ir mūsų visuomenėje. Kai kas gal šauktų: „Juodaodžiai, lauk iš Lietuvos!” Tai – radikalizmo apraiška. Kokioje nors arabų šalyje radikalizmas, tai – džihadas. Viliamasi, kad susisprogdinus galima patekti į rojų ir gauti septyniasdešimt aplink šokančių mergelių. Radikalizmo apraiškos yra bjaurios, kur jos bebūtų, bet negalima šio reiškinio sieti su konkrečia civilizacija. Tai būtų neteisinga. Iš esmės, nėra nei vienos religijos, kuri mokytų blogio. Visos religijos aukština gėrį, tik interpretuojant kai kurias nuostatas, galima smarkiai suklysti. Žinoma, to nereikia sieti su kokia nors konkrečia tauta.
Dėkoju už pokalbį.