Gimiau Šiauliuose, Antano ir Genovaitės šeimoje, augau, lankiau mokyklą ir per daug neišsiskyriau iš kitų vaikų. Tik tiek, kad nuo pat mažens su tėvais keliaudavome, nes mano mama buvo aktyvi etnografė. Pirmą kartą išvažiavome su palapinėmis į gamtą, kai man buvo tik trys savaitės. Nuo to laiko ir nesustojome: visus savaitgalius kur nors važiuodavome susitikti su įdomiais žmonėmis, lankėme bažnyčias. Išvažinėjome praktiškai visą Lietuvą ir dar aplink, kiek buvo įmanoma.
Kai Lietuvoje prasidėjo sąjūdžio judėjimas ir atgimimas, buvau vyresniųjų klasių moksleivis, tad bandžiau kiek įmanoma įsijungti, stengiausi dalyvauti visuose mitinguose. Dalyvavau ir ugnies, ir taikos kelyje, daugelyje renginių, stovyklose. Sausio 13 dieną leidome Seimo aikštėje prie laužų. Tuo metu įsijungiau ir į skautų judėjimą. Visame tame Dievo per daug ir nebuvo, tik į kaimą nuvažiavę, su visa gimine dalyvaudavome atlaiduose. Močiutė šiek tiek bandė pasakoti Šventojo Rašto istorijas, bet mums, vaikams, jos skambėdavo labai juokingai, ypač, kur mana krito iš dangaus ar per jūrą reikėjo eiti.
Kai dar būdamas moksleivis tapau skautu, o jų šūkis yra „Dievui, Tėvynei, artimui“, mokykloje visi nusprendė, kad turiu viską žinoti apie Dievą. Jie prašė paaiškinti, nes tikėjimas daugeliui buvo naujas dalykas. Pamenu, keletą kartų mokytoja mane net prieš klasę pastatė ir prašė papasakoti apie Dievą. Man buvo truputį gėda, nes nieko per daug nežinojau. Tada pradėjau domėtis, ir lūžis bei susitikimas su tikinčiais žmonėmis įvyko po to, kai vienoje skautų stovykloje susižeidžiau akį. Patekau į ligoninę, o vėliau į sanatoriją Palangoje, kur buvo daug įdomių žmonių, pasakojusių man apie Dievą ir tikėjimą. Tada jie suorganizavo pirmąją išvyką į Viliaus Orvido sodybą. Nuo to laiko, kai nuvykau ten pirmą kartą ir sutikau dar daugiau įdomių žmonių, porą metų važinėjau ir praleisdavau daug laiko Viliaus Orvido sodyboje. Išmokau melstis, jutau alkį kuo labiau pažinti Dievą, daugiau sužinoti. Baigus mokyklą nekilo net klausimas, kur stoti, ir stojau studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos ir filosofijos fakultetą, kur galėjo mokytis ir pasauliečiai.
Įstojęs toliau aktyviai dalyvavau skautų veikloje, organizuodavau daug veiklų ir fakultete, ir žygiuose. Pamenu, universiteto bendrabutyje įsteigėme ir koplyčią. Antro kurso pabaigoje apie pavasarį mano kambario draugas, kuris taip pat buvo iš Šiaulių, tos pačios mokyklos ir klasės, kaip ir aš, netikėtai kartu su manimi įstojęs į teologiją, pasakė, kad išeina į seminariją. Man tai sukėlė šoką ir kartu pagarbą draugui, kad jis sugeba priimti rimtus gyvenimo sprendimus, kai aš taip po visur blaškausi nežinodamas, ko iš tikrųjų noriu. Todėl pasiryžau ir nuo pavasario iki Kalėdų daviau sau laiko rimtai tirti pašaukimą. Kaip tik per Kalėdas nuėjau į Kauno Vytauto bažnyčią, kurioje tarnavo pranciškonai, ir pasakiau, kad noriu prie jų prisijungti.
Pradžioje galvojau, kodėl būtent pas pranciškonus. Per pažintį su Viliumi Orvidu ir skautų stovyklas, kuriuose dalyvaudavo pranciškonai, buvau susipažinęs su broliais, ir atrodė, kad man su jais pakeliui. Taip ir prasidėjo mano pranciškoniškas kelias.
Užbaigiau trečią kursą, ir su grupe iš Lietuvos išvažiavome į Italiją, kur Pizoje vienerius metus atlikome postulantatą, o tada dar metus praleidome La Vernos vienuolyne, atlikdami noviciatą. Toje mūsų grupėje dar buvo brolis Evaldas Darulis ir brolis Kazimieras Kasparavičius.
Baigęs noviciatą, grįžau į Lietuvą, kad pabaigčiau likusius dvejus studijų metus. Baigiau teologijos bakalaurą ir tada mane, laikinųjų įžadų brolį, išsiuntė pagelbėti broliams iš pradžių į JAV, Kennebunkportą, o tada į Torontą, kur praleidau dar vienerius metus. Po tų metų per vieną savaitę tris kartus bažnyčioje gulėjau kryžiumi – daviau amžinuosius įžadus, po poros dienų buvau įšventintas į diakonus, o dar po dviejų – į kunigus. Tai vyko 2000 metų rugsėjo mėnesį. Pradėjau darbuotis Toronte. Tuo metu parapijos bažnyčia kėlėsi į naują vietą, tai praktiškai iškart po to, kai mane įšventino, tą bažnyčią iš karto ir nugriovė. Persikėlėme į naują bažnyčią, bet ilgai ten neužsibuvau, nes prieš šv. Velykas broliai paprašė padėti senam kunigui Hamiltone. Ten likau trejiems metams, nes kunigas visai suseno, suvargo, ir man teko perimti parapiją.
Po to, kapitulos metu, buvau išrinktas definitoriumi, todėl turėjau grįžti į Lietuvą, buvau paskirtas į Kretingą vienuolyno vyresniuoju, kur vėl prasidarbavau trejus metus. Tada Astijus paprašė būti provincijos sekretoriumi, taigi atvažiavau į Vilnių. Bet ilgai čia negyvenau, nes kaip tik tuo metu steigėme Pranciškonų gimnaziją, ir man tas buvo labai įdomu ir svarbu. Taigi labai įsivėliau į steigimo procesą ir persikėliau į Pakūtą, o vėliau ir į pačią Kretingą ir porą metų dirbau Pranciškonų gimnazijos kapelionu. Po to vėl buvau trejiems metams paskirtas atgal į Torontą klebono pareigoms.
Širdyje visada turėjau stiprų bendruomenės troškimą. Pačioje pradžioje didesnės šeimos ieškojau pas skautus, o vėliau pas brolius. Man svarbu žinoti, kad visose veiklose nesu vienas. Galiu ir pasitarti, ir pasiremti. Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų be brolių gyventi. Žinoma, daug dalykų tenka ir vienam daryti, bet visada žinau, kad broliai yra šalia.
Pagrindinė mano tarnystė dabar yra provincijos sekretoriaus pareigos – stebėti ir koordinuoti brolių veiklą provincijoje, teikti informaciją apie tai, kas vyksta viso Ordino mastu, priminti ar pristatyti svarbius dokumentus ir organizuoti visą pranciškonų kurijos darbą.
Taipogi esu Bernardinų parapijos vikaras, taigi padedu klebonui parapijos darbuose. Manęs paprašė būti atsakingam ir už Bernardinų socialinį centrą, tad bendrausiu su neįgaliaisiais ir vykdysime bendrus projektus su socialiniu centru.
Taip pat būsiu atsakingas už Vilniaus pasauliečių pranciškonų broliją. Nors jie gana stiprūs ir patys, bet manau, kad bus tikrai labai smagu kartu darbuotis, pasisemti iš jų stiprybės ir drauge kažkuo pastiprinti juos. Pasauliečiai pranciškonai buvo mano paties pašaukimo pradžia. Dar būdamas moksleivis įstojau į Pasauliečių pranciškonų ordiną, tuo metu dar vilkėdavome ir abitus, ateidavome patarnauti šv. Mišioms. Dabar Bažnyčia iš naujo atranda pasauliečius, ir aš tikrai tikiuosi, kad pasauliečiai pranciškonai bus varomoji jėga Lietuvoje, kurie parodys, ką reiškia būti pasauliečiu Bažnyčioje. Tikrai tikiu, kad kunigai daug dalykų gali atiduoti į bendruomenės rankas – ir vadovavimą, ir planavimą, ir parapijos vedimą, nes parapija yra šeima, bendruomenė. Kunigas galbūt paskiriamas trumpam laikui ateiti į tą šeimą ir negali tapti tuo, kuris viską organizuoja, nes ta šeima jau buvo prieš kunigui ateinant ir liks, jam išvykus. Jei pati bendruomenė bus stipri – ir kunigui bus lengviau, ir bendruomenė taps ne tokia pažeidžiama.
Mane žavi paprastumas visuose dalykuose – nebijoti leisti veikti Šventajai Dvasiai. Veikti nebijant, kad nepavyks, kad galbūt kažkas ne taip gražiai atrodys, kaip iš pradžių galvojome, gal bus daug paprasčiau, bet veiksmas vyks ir visiems bus gerai. Gal nebus viskas suskaičiuota minučių tikslumu ir pamatuota milimetras iki milimetro, bet bus gyva.
Kalbėjosi Monika Midverytė OFS