Žurnalas Ateitis, 2013 Nr. 2
Kas yra Caritas, žino turbūt kiekvienas. Tačiau retas turbūt žino, kad esama ir Caritas mokslo, kurį galima studijuoti universitete. Vokietijoje yra du universitetai, kuriuose galima pasirinkti Caritas mokslo magistrantūrą. Kodėl būtent Vokietijoje? Nes Caritas buvo įkurtas būtent čia. Vienas iš šių universitetų yra Bavarijoje, Passau mieste, kitas – Freiburge, Baden-Viurtembergo žemėje. Būtent apie studijas Freiburgo universitete ir norėčiau trumpai papasakoti.
Magistrantūros programa, kurios visas pavadinimas skamba taip: „Caritas mokslas ir krikščioniška visuomenės teorija“, yra visai nauja, pradėta 2006-aisiais, studijų programa, tačiau Caritas mokslo institutas Freiburgo universitete veikia jau seniai, nuo 1925-ųjų. Caritas, kuris pradžioje vadinosi „Caritas sąjunga katalikiškajai Vokietijai“, buvo įkurtas 1897 m. Pats žodis, kaip žinoma, reiškia „meilė“, artimo meilė. „Meilės tarnyba“, arba diakonia, yra vienas iš trijų esminių Bažnyčios elementų. Jos dėmesio centre – kenčiantis žmogus, o antrame plane – padedantis žmogus. Diakonia buvo įgyvendinama nuo pat krikščionybės pradžios, tačiau naujaisiais laikais, iš esmės keičiantis visuomenei ir pasaulėžiūrai, gerai organizuotos pagalbos poreikis pasidarė kritinis. 1891 metais popiežius Leonas XIII parašė pirmąją socialinę encikliką Rerum novarum, kurioje gvildeno vyraujančią to meto aktualiją – darbininkų klausimą. Kaip tuometinių visuomenės ir ekonomikos santvarkos socialinių problemų sprendimą popiežius įvardijo tris komponentus: profsąjungas, valstybinių darbininkų gynimo įstatymų leidimą bei socialinio draudimo sistemą ir galiausiai – bažnyčios rūpinimąsi meile.
Laikui bėgant Vokietijoje buvo pradėta kurti nuolatinį socialinį aprūpinimą ir socialinę gerovę. Be tikta ko, valstybė šia užduotimi mielai pasidalijo su bažnytinėmis organizacijomis, kurios turėjo ilgametes tradicijas. Tačiau svarbu ne tik padėti esamame varge, bet ir siekti tokios visuomenės ir ekonomikos santvarkos, kurioje kiek įmanoma būtų užkirstas kelias tokiam vargui, kad iki jo nebūtų prieinama.
Šiandien Vokiečių Caritas sąjungos (VCS) rezidencija yra būtent Freiburge. VCS yra vienas didžiausių Vokietijos darbdavių, jai priklauso daugiau nei dvidešimt keturi tūkstančiai įstaigų ir tarnybų, kuriose dirba daugiau nei pusė milijono darbuotojų; dar pusė milijono – savanoriai. Šie žmonės slaugo, prižiūri, padeda maždaug trylikai milijonų klientų, iš kurių apie pusšešto milijono žmonių slaugomi stacionariose ir dienos įstaigose, turinčiose per milijoną lovų arba vietų. Caritas įstaigos apima sveikatos priežiūrą, pagalbą vaikams ir jaunimui, šeimoms, senyviems žmonėms, žmonėms su fizine arba protine negalia ir panašiai. Caritas taip pat turi tarptautinį tinklą.
Be Caritas mokslo ir krikščioniškosios visuomenės teorijos, į studijų programą įeina moralės teologija, komunikacija, socialinis darbas, teisė ir vadyba bei empirinių tyrimų metodika. Visko po truputį.
Štai toks mano studijų objektas. O kaip atrodo pačios studijos Freiburge?
Čia yra net penkios aukštosios mokyklos, tad miestas yra labai jaunatviškas, daug studentų, kurių nemaža dalis – užsieniečiai. Tad nieko nuostabaus, kad studentams tenka gerokai pavargti, kol susiranda kur gyventi. Atvykau gerokai prieš studijų pradžią, kad susirasčiau kambarį. Iš pradžių teko ir studentų atstovybės organizuojamoje laikinojoje prieglaudoje nakvoti; tai tokia įstaiga, kuri kiekvienais metais organizuojama nelaimėliams, negavusiems kambario bendrabutyje ir nesusiradusiems būsto prieš studijas. Susirasti kambarį prieš atvykstant ne taip ir paprasta, nes daugelis skelbimų autorių nesiteikia net atsakyti, kai ne iš Vokietijos rašai. Beje, turbūt dėl didelės paklausos nuomos kainos nemenkos, be to, nereikia užmiršti, kad Baden-Viurtembergas – brangiausia Vokietijos žemė.
Susitvarkius su pastoge ir keliais formalumais, galiausiai galima įsimatrikuliuoti. Pirmos pora savaičių padeda išplaukti iš informacijos jūros, į kurią naujokas yra tiesiog nubloškiamas. Ypač naujokas iš užsienio...
Po kelių savaičių ir universiteto pastatas, primenantis labirintą, tampa nebe toks painus. Virš pagrindinio įėjimo į universitetą, saugomo Homero ir Aristotelio, ant sienos iškalti žodžiai: „dem ewigen Deutschtum“ („amžinajam vokiškumui“). Taip, šis užrašas atsirado tarpukariu. Nepaisydami visų istorinių peripetijų, vokiečiai priima savo istoriją kaip nedalomą visumą, su visais skausmingais ir laimingais laikotarpiais. Todėl visiškai natūraliai ir suprantamai atrodo pastato viduje išgraviruotas universiteto atsiprašymas už kai kurių tuometinių universiteto darbuotojų bendradarbiavimą su naciais. Kaip žinoma, nacizmo laikais, rektoriaujant filosofui M. Heideggeriui, visi žydų kilmės darbuotojai buvo priversti palikti Freiburgo universitetą...
Dominuoja čia, be abejo, jaunimas, tačiau nemenką studijuojančiųjų dalį sudaro ir vyresnio amžiaus žmonės, ir netgi senyvi – tiesą pasakius, kai kurie tiktų man į senelius. Panašią tendenciją buvau pastebėjusi ir Fribūro (Fribourg)universitete Šveicarijoje, kuriame teko studijuoti pagal Erasmus programą. Vakariečiai laikosi požiūrio, kad tobulintis galima ir būtina visą gyvenimą, todėl neretai būna taip, kad, atlikę vieną darbą, nusprendžia pastudijuoti ir po to užsiima visai kita veikla, nei prieš tai.
Tačiau smagiausia, kad čia iš tokių garbaus amžiaus studentų niekas nesišaipo, kaip, greičiausiai, būtų galima tikėtis pas mus. Profesoriai, kalbėdami apie kai kuriuos praeityje vykusius dalykus, pasako: „Vyresnieji prisimena/patys dar patyrė, kai...“ – o pastarieji išdidžiai pritardami linkteli.
Dar vienas dalykas, kurio pas mus beveik nėra, – palyginti daug studentų su negalia. Greičiausiai tai priklauso nuo skirtingo visuomenės požiūrio į šiuos žmones ir iš to atsirandančio ar neatsirandančio atitinkamų sąlygų sukūrimo.
Paskaitų nėra daug, tačiau reikia labai daug darbuotis savarankiškai, ypač jei esi ne vietinis. Neužtenka vien tik ateiti į paskaitas ir paklausyti – studijų programoje daug seminarų, rašto darbų. Kalbant apie sesiją, čia ganėtinai paplitęs egzaminas žodžiu arba, kaip kai kurie profesoriai sako, „dalykinis pokalbis“. Viena vertus, per penkiolika minučių turi pakankamai konkrečiai ir ,, į temą“ pakalbėti, žaibiškai orientuotis, be to, akistata su dėstytoju kartais gali pakirsti kojas. Kita vertus, matau daug daugiau pranašumų nei trūkumų: nereikia atmintinai mokytis daug nereikalingų dalykų, svarbu, ar esminius dalykus supranti ir sugebi susieti su aktualijomis. Visada galidar kartą paklausti, performuluoti klausimą, o jei kas neaišku ar nežinai, gali truputį pokalbį pakreipti sau naudinga linkme. Galų gale daugelis profesorių truputį ir padeda, jei nuo įtampos pameti mintį. Per egzaminą atsižvelgiama ir į tai, ką papildomo ruošeisi per semestrą. Yra profesorių, kurie sako: „Aš visą semestrą savo teorijas dėsčiau, per egzaminą norėčiau išgirsti ir kitų autorių minčių, ne tik savo.“ Ne paskutinėj vietoj ir tai, kad nereikia savaitę laukti egzamino pažymio – jį sužinai iš karto. Be kita ko, visi Freiburgo universiteto profesoriai turi asistentus, kurie prieš paskaitą paruošia darbo vietą, prijungia kompiuterį prie projektoriaus, patikrina, ar skaidrės veikia. Profesoriui belieka tik dirbti pagrindinį savo darbą – paskaityti studentams paskaitą. Po to tie patys asistentai sutvarko darbo vietą. Kartais, reikalui esant, jie surengia kokį papildomą užsiėmimą tiems, kurie paskaitoje kažko nesuprato, nes čia įprasta vieni kitiems padėti.
Štai tokie įspūdžiai baigiantis pirmajam semestrui Freiburgo universitete.
