| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Vlado Urbanavičiaus ekspozicijos fragmentas. Indrės Mickaitės nuotrauka |
Vladas Urbanavičius jau paliko žymę Lietuvos kultūros istorijoje, ne kiekvienas šiuolaikinis menininkas galėtų pasigirti, kad yra išleidęs leidinį savo kūriniui. Vienas skandalingiausių jo kūrinių yra įkurdintas Neries krantinėje, kuris panašiai kaip ir Valdovų rūmai savo pastatymo metu susilaukė kritikos iš visų ir dėl visko. Pati prisimenu aistringai aptarinėjamus pagrindinius aspektus, t. y., finansinį bei estetinį. Klausimas, kuris iki dabar lieka aktualus: „ar kanalizacijos vamzdis gali kainuoti keliasdešimt tūkstančių litų?...“ Tačiau šiuo metu „Krantinės arka“ jau yra išsikovojusi savo vietą vilniečių sąmonėje ir priimama kaip vienas iš kultūros objektų. Pradėjau autoriaus kūrybą aptarinėti nuo jo žinomiausio ir skandalingiausio kūrinio, nes jis tapo tarsi Vlado Urbanavičiaus autorinės kūrybos parašu.
Šiuo metu autorius sugalvojo įgyvendinti naują projektą: Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ I aukšte surengė skulptūrų parodą. Parodos objektai sukonstruoti iš industrinių medžiagų ir atitinka menininko stilistiką, tačiau šį kartą autorius siekia gilesnės „daiktų“, taip autorius vadina savo eksponatus, vertės. Pirmiausia šie darbai unikalūs ir verti dėmesio todėl, kad skirti būtent šiai erdvei. Darbus kuriant, buvo atsižvelgiama į erdvės, kurioje bus eksponuojami, aukštį ir išplanavimą. Taip pat man kiek neįprastai ir jau iš karto metaforiškai nuskambėjo autoriaus siekis savo skulptūromis įgarsinti parodų salės erdvę. Tiesiogiai šį autoriaus sumanymą padėjo įgyvendinti parodos atidarymo dalyviai, mušdami rankomis per kūrinį „Maslausko dėžė“, kas taip pat sukūrė nuotaikingą, jaukią ir šurmulio kupiną atmosferą po oficialios parodos atidarymo dalies.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Vlado Urbanavičiaus ekspozicijos fragmentas. Indrės Mickutės nuotrauka |
Parodos „Sukonstruota „Titanikui“ sudedamoji dalis yra ir du leidiniai, kurių atsiradimą inicijavo pats autorius. Viena iš jų pristato Vlado Urbonavičiaus kūrybą pavadinimu „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius“, leidinį parengė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. Kitas leidinys pristato „Krantinės arkos“ kroniką pavadinimu „Vieno projekto apkalta“, kurią parengė dailėtyrininkė Elona Lubytė. Leidiniai parodos lankytojams buvo dalinami nemokamai.
Grįždama prie parodos objektų arba daiktų, kaip autorius vadina, įgarsinimo sąvoką suvokiau kiek kitaip, labiau metaforine prasme. Įėjusi pirmiausia pastebėjau spalvą, medžiagą ir formą, kurie padėjo įsisupti į minčių disputą: klausti, atsakyti ir ieškoti. Iš pradžių apžiūrėjusi objektus, nieko kito nepastebėjau kaip surūdijusį metalą, kurių spalva taip puikiai oponavo baltoms parodų salės grindims ir sienoms. Mačiau kūrinius, kurie sudaryti daugiausia iš tiesių linijų ir smailių kampų. Mačiau sovietinę šiukšlių dėžę, įterptą tinklinio vamzdžio viduryje. Pagalvojau, gal tai turėtų būti sovietinių laikų retrospektyva?... Vaikščiojau aplinkui salę ir ieškojau, atsakymo, kodėl o kodėl gi ši paroda tokia svarbi?... Nejaugi tai tik dėl „Krantinės arkos“ skandalingumo?... O iš tiesų į Vlado Urbanavičiaus parodą reikia eiti žiūrėti ne daiktų, o erdvės, kurią jie sukuria. Pagaliau suvokiau autoriaus panaudotą įgarsinimo sąvoką.
Pradėjau stebėti lūžtančias linijas, kurios riboja erdvę. Atrodo, kad tiesios linijos ir aštrūs kampai tiesiog įsipjauna į erdvę. Stebėjausi, kad kuriamas erdvių vaizdas keičiasi, pakeitus savo žiūros tašką. Kuriamų erdvių dinamika skatina smalsumą, kuris verčia ieškoti harmoningiausio taško salėje, t. y., vietos, iš kurios galėtum pamatyti visus „daiktus“ kaip visumą. Mintis, kad žiūrovas yra užbaigiantis veiksnys autoriaus kūrybos procese, yra žavi. Raginčiau kiekvieną, apsilankiusį Titanike, surasti salėje vietą, iš kurios visa skulptūrų sukurta kompozicija, tiek daiktai, tiek erdvės, pačiam lankytojui atrodytų harmoningiausiai.
Vlado Urbanavičiaus pavardę gan konservatyviai lietuvių visuomenei padėjo įsiminti „Krantinės arka“, tačiau paroda „Sukurta „Titanikui“ padės sieti menininką su kiek kitokiu įvaizdžiu. Šiuo metu autorius siekia „suregistruoti ir sutvarkyti“ savo kūrybinį palikimą bei įgyvendinti konceptualias idėjas. Jos gal ir nesukelia didelio atgarsio spaudoje, tačiau daug malonesnės lankytojo akiai ir intelektui. Rekomenduoju parodoje apsilankyti tiems, kurie tikisi įžvelgti naują ir netikėtą perspektyvą. Paroda veiks iki 2013 balandžio 6 dienos.