Autorius yra Oksfordo universiteto Jungtinėje Karalystėje studentas, Oksfordo lietuvių bendrijos pirmininkas.
Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo minėjimo dieną, Gedimino prospektu pražygiavo keletas tūkstančių žmonių. Jų tarpe, žinoma, buvo ir liūdnai pagarsėjusių fašistuojančių ir komunistuojančių veikėjų. Tačiau, pasak eitynių dalyvių, tokių tebuvo vienetai; dauguma dalyvių buvo savo Tėvynę mylintys skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir įsitikinimų žmonės. Nepaisant to, būtent radikaliems veikėjams po eisenos skirtas didžiausias dėmesys, lengva ranka skelbiant apie „nacionalsocialistų eitynes“, nukreiptas prieš kitataučius.
Per pastaruosius keletą metų įvyko keista metamorfozė, kai žurnalistai, net nesigilindami į eitynių siekius ar jų dalyvius, jas įvardijo neonacistų renginiu ir šią klišę perėmė įvairūs apžvalgininkai, pastarosiomis savaitėmis daug prakaito išlieję, kritikuodami ne tiek realias eitynes, kiek susikurtą jų vaizdinį. Kitas žingnis - skustagalviams ir politikos marginalams suteikiama matomiausia vieta žiniasklaidos priemonėse, o žurnalistai rengia akivaizdžiai tendencingas apklausas. Natūralu, kad paskui stebime vis augančią neigiamą nuostatą, net nesigilinant, kiek ji adekvati tam, kas vyksta.
Pradėkime nuo pradžių. Mano įsitikinimu, diskutuoti apie nacionalsocializmo grėsmę, istorinį kontekstą ir sąsajas su dabartimi, fašizmo „kilimą“ Lietuvoje ir panašiai yra iš esmės beprasmiška, nes tokios diskusijos paremtos klaidinga prielaida, kad Lietuvoje šios pažiūros susilaukia bent kiek reikšmingesnės visuomenės paramos. Taip nėra. Galime nebent kalbėti apie žiniasklaidos selektyviai konstruojamą fašizmo ir nacionalsocializmo vaizdinį, kuriuo siekiama tiesiogiai su šiomis ideologijomis nesusijusių tikslų, ir desperatišką bandymas jį susieti su eitynėmis.
Ar tokie žiniasklaidos veiksmai yra pateisinami? Analizuokime, kokius motyvus žiniasklaida turi vadinti eitynes „nacionalistinėmis“ ir kokios yra galimos ilgalaikės to pasekmės.
Pirma, ne taip ir aišku, ar bent pusė eitynių dalyvių paklausti pripažintų, kad jie – nacionalistai (nacionalistai ne pozityviąja prasme – kaip žmogus, tiesiog norintis likti savo šalies bei gyvenimo aktyviu kūrėju ir šeimininku, bet ta prasme, kurią bando įdiegti žiniasklaida, nuolat tapatindama nacionalistus su politikos marginalų judėjimais, skustagalviais ir pan.). Ar pripažintų tai žmonės, dainuojantys liaudies dainas, arba kartu traukiantys „viens du trys, graži Lietuva...“? Arba šeimomis atėję į Lukiškių aikštę su Lietuvos vėliavomis? Abejoju tuo – nors gali būti visko. Bet kuriuo atveju, prieš naudojant klišines frazes ir stengiantis suniveliuoti įvairiausių pažiūrų, motyvų ir vertybių žmones, reikėtų bent pabandyti jų atsiklausti. Tačiau atsakymas turbūt būtų (žurnalistams) netikėtas, tektų taisyti daug straipsnių – tad kam vargintis..?
Antra, net jei paaiškėtų, kad didžioji dalis dalyvių prijaučia radikaliam nacionalizmui, tai nesuteiktų teisės vadinti visų eitynių nacionalistų eitynėmis. Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės šventė, yra visų lietuvių šventė pagal savo prigimtį ir istoriją – ir jokia grupė ar ideologija negali to pakeisti. Tokią dieną kiekvienas, prisijungęs prie spontaniškų eitynių (net neturinčių oficialių organizatorių!), negali būti apšaukiamas nacionalistu ar fašistu – su visa derama panieka. Net jei tai būtų iš tiesų radikali, fašistuojanti, agresyvi minia, ir į ją įsimaišytų vienut vienutėlis vaikas su nedidele Lietuvos vėliavėle (ir didele kuprine ant pečių), dalyvauti šioje šventėje ir nebūti dėl to apšauktam fašistu yra jo, kaip lietuvio, absoliuti moralinė teisė, į kurią jokios žiniasklaidos priemonės su savo milijoninėmis auditorijomis ir visagalystės sindromu neturi teisės kėsintis.
Trečia, organizatorių šiais metais nėra, o kitais, mano įsitikinimu – jau nebegalės būti. Eitynėse jau dalyvauja tūkstančiai žmonių; daugeliui jų nerūpi politiniai eitynių „lyderių“ tikslai ar jų ideologijos. Aš ir mano draugai einame (ar eisime), nes norime atšvęsti Lietuvos laisvės šventę. Būtent tokia motyvacija, būdinga daugeliui dalyvių, lėmė, kad kūrinys peraugo savo kūrėjus. Politinių organizacijų lyderių indėlis jau nebėra būtinas tam, kad renginys įvyktų, ir kasmetinės kovo 11-osios eitynės tapo visų ir niekieno – nacionaline šventės išraiška, kurios nusisavinti nebegali niekas. Todėl vadinti jas nacionalistų eitynėmis yra taip pat absurdiška, kaip ir vadinti Sąjūdį Kaušpėdo Sąjūdžiu, nes jis buvo vienas jo lyderių judėjimo pradžioje.
Vis susimąstau, ką galvoja ir jaučia žmonės, atėję atšvęsti lietuviams brangią šventę liaudies dainomis ir taikiu bendru pasibuvimu viešumoje, kai visa žiniasklaida be atsakomybės ir realybės pojūčio vadina juos „neva tautiniu jaunimu“. Nuoskaudą, galbūt nerimą, pyktį. Toks etikečių kabinimas primena ostrakizmą (išstūmimas, išskyrimas iš savo socialinės aplinkos ar grupės), kuris, pasak šiuolaikinių sociologų bei psichologų, sukelia jausmus savo fiziologiniu pagrindu panašius į fizinį skausmą. Būtent dėl to patyčios mokykloje yra toks skaudus ir probleminis dalykas; tačiau labai panašiai, manau, veikia ir patyčios viešumoje grupės ar asmeninių vertybių pagrindu. Liūdna ir skaudu matyti, kaip sąžiningi, dori, tvirtas vertybes turintys žmonės, tarp jų ir mano draugai, susirinkę atšvęsti Lietuvos laisvės šventės ar bendrai padainuoti liaudies dainų, yra maišomi su purvu.
Galbūt pasakysite: jei nenori būti linksniuojamas su nacionalistais ir fašistais, tai daryk savo atskiras eitynes, kas trukdo? Tačiau tai, mano manymu, būtų būtent tai, ko ir tikimasi ir ko nederėtų daryti. Galvojama, kad lietuviai eilinį kartą nesugebės sutarti, pradės skaldytis ir burtis į atskiras grupeles, atsiras jau ne tik virtualūs „mes“ ir „jie“, tačiau ir fiziškai skirtingos grupės, o galbūt – ir nauji konfliktai. Kuriant aiškią grupių skirtį „mes-jie“, taikoma (sąmoningai ar ne) klasikinėmis socialinės psichologijos teorijomis pagrįsta manipuliacija. Pateikiant „juos“ kaip buką, paklusnią, atgrasią ir vienalytę minią, nesusitapatinusiam ir aiškios nuomonės neturinčiam skaitytojui (t.y. didžiajai daugumai jų) siunčiama aiški žinutė – verčiau būk su „mumis“, ne su „jais“.
Į priešingus argumentus įsigilinti neskatinama, visur pateikiant tai kaip „nacionalistinį“ judėjimą ir iš anksto sumažinant motyvaciją racionaliai išklausyti kitokią poziciją. Atsispirti žiniasklaidos interpretacijomis kuriamoms socialinėms skirtims yra ne mažiau svarbu nei ateiti į mitingą, kuomet susireikšminęs miesto meras nusprendžia jas uždrausti, ignoruodamas konstitucinę piliečių teisę į laisvus susirinkimus.
Kalbėjau apie moralinius ir idėjinius masinio „nacionalizavimo“ aspektus, apie įskaudinimo ir susiskaldymo galimybę; tačiau kur slypi šio reikalo pavojus? Pavojus slypi tame, kad minėtu būdu niekinant ir stigmatizuojant tautiškumo, patriotiškumo simbolį – kovo 11-ąją – kartu yra stigmatizuojamos ir kitos tautiškumo apraiškos. Ir tai vyksta ne idėjų lygmenyje, kur dar veikia racionalūs argumentai ir galima tikėtis, kad galų gale triumfuos teisieji, tačiau psichologiniame, žmogaus suvokimo ir emocinių reakcijų į aplinką, lygmenyje. Viešumoje kuriamos stiprios ir neužginčijamos asociacijos tarp tautiškumo ir nacionalizmo ar fašizmo persikelia į žmogaus bendrą suvokimą apie pasaulį. Taigi kiekvieną kartą susidūrus su bet kuo, kas asocijuojasi su tautiškumu ir patriotiškumu, naujienų prisiskaičiusiam žmogui nejučia vaizduotėje iškils agresyvių skustagalvių nuotraukos ir kils tos pačios emocijos, kurias jis patyrė skaitydamas – gėda, baimė, pyktis, neapykanta.
Ir nors tai pasireikš kur kas silpniau, automatiškai ir dažniausiai pasąmoningai, šios asociacijos kurs emocinę atmetimo reakciją, kuri neišvengiamai veiks žmogaus kasdieninius sprendimus ir elgesį. Pavyzdžiui, folkloro koncertą reklamuojantį plakatą su Lietuvos vėliava fone pamatęs žmogus galimai pajus nepaaiškinamą nemalonų pojūtį ir praeis pro šalį nestabtelėjęs. Tokiu būdu metai iš metų tendencingoje viešojoje erdvėje gyvenančiam lietuviui tautiškumas – Lietuvos liaudies kultūra, šventės, muzika, šokiai, Lietuvos vėliava, viešai tariamas žodis „Lietuva“, jos istorija ir jos pasakojimai gali tapti vis mažiau emociškai brangūs ir vis labiau sukeliantys nejaukumo, baimės jausmus, jam pačiam net nesuvokiant, kas vyksta. Nors kalbame apie konkretų tautiškumo-nacionalizmo asocijavimo pavyzdį, panašiu principu gali veikti ir kiti stigmatizacijos pavyzdžiai – emigrantai (išdavikai), bedarbiai (tinginiai), verslininkai (grobuonys) ar politikai (vagys).
Tai, mano manymu, yra daugelio nepastebima, nesuvokiama, neįvertinama ir todėl itin pavojinga klasikinio sąlygojimo žiniasklaidoje apraiška, prisidedanti prie ilgalaikio ir giluminio visuomenės mentaliteto formavimo. Nors atsakinga žiniasklaida nuo tokių grėsmių išlaisvintų visą visuomenę, išsilaisvinimas galimas ir individualiame lygyje – pažįstant tokių manipuliacijų prigimtį.
D. Skarolskis savo straipsnyje teigia prieš dalyvaudamas tokiose eitynėse nusprendęs palaukti, kol jose nebeliks radikalių fašistuojančių elementų. Tačiau manau, kad reikia klausti, ar, būdamas patriotiškas jaunuolis, D. Skarolskis (ir panašūs į jį) turėtų laukti, kol viskas savaime pasitaisys? Radikalių veikėjų eitynėse jau yra mažai – tikroji problema yra ne tai. Būtent tokių žmonių pastangos, siekiant parodyti, kad patriotizmas ir meilė tėvynei nėra lygūs radikaliam nacionalizmui, o visų lietuvių renginys negali tapti nedidelės interesų grupės įkaitu, ir yra tai, kas galėtų pakeisti šios šventės prasmę ir sugrąžinti ją tautai. Tikiu, jog tereikia pasiekti, kad viešojoje erdvėje visuomenei diegiamas eitynių vaizdas atspindėtų objektyvią, o ne selektyviai konstruojamą realybę, ir šventė bei tautiškumas vėl bus visų – gatvėse, laikraščių puslapiuose ir žmonių širdyse.