Prieš 90 metų įvykęs Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos turi milžinišką reikšmę: geopolitinę ir politinę, ekonominę ir kultūrinę, netgi civilizacinę. Populiariai kalbant, Klaipėdos atgavimas, o tariant tiksliau – prisijungimas (po pusės tūkstantmečio pertraukos toks terminas adekvatesnis ir sąžiningesnis) buvo itin reikšmingas ir Lietuvos Respublikai, ir pačiai Klaipėdai. Tai reiškė ir Lietuvos atgręžimą į Vakarus, plačiu žingsniu realizuojant teritorinę programą, ir jūrinės valstybės statuso įgijimą, ir nacionalinio uosto – vartų į jūrą – iškovojimą, ir tiesioginį bei gyvą sąlytį su autentiška vakarietiškai vokiška civilizacija. 1923 m. sausį Lietuva ir lietuviai padarė tai, ko nei jėga, nei politiškai ar diplomatiškai kunigaikštis Vytautas neįstengė 1422 m. sudarydamas Melno taiką su Vokiečių
Ordinu. Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui reiškė Vokietijos susivienijimas ir Bavarijos įjungimas į Vokietijos valstybę arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt Peterburgo įkūrimas. Taigi pervertinti Klaipėdos prijungimo beveik neįmanoma.
Visos kalbos, kad Klaipėda nuo amžių buvusi nelietuviška, nes pilį ten pastatę kryžiuočiai, istorizmo požiūriu lieka profaniškos. Ordinas Lietuvoje buvo prisistatęs nemažai pilių, ir kas iš to? Prisiminkime, kas įkūrė Rygą arba Taliną, kas ten statė pilis ir valdė vietines tautas šimtus metų? Kokiomis aplinkybėmis iškilo Maskva? Pagaliau, XX a. pradžioje Klaipėda (Mėmelis) nebuvo vokiškesnė nei Gdanskas (Dancigas), dėl kurio lenkai šiandien nejaučia jokių skrupulų. Tad ko lietuviams provincialiai kompleksuoti dėl nacionalinio uosto, jei esama valstybių, kurioms svetimieji net sostines „pastatė“? Yra netgi tautų, kurias „sukūrė“ svetimi: prisiminkime kada, kieno dėka, kaip ir iš kur atsirado ukrain(ieči)ai bei gudai (baltarusiai)?
Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui reiškė Vokietijos susivienijimas (...) arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt Peterburgo įkūrimas.
Jokio teisinio pagrindo neturi ir samprotavimai, esą Lietuva 1923 m. Klaipėdą „okupavo“. Tokios kalbos terodo tik kalbėtojų neprofesionalumą, tarptautinės teisės neišmanymą, nesigaudymą sąvokose, istoriografijoje, pagaliau tendencingumą. Apie lietuvių „okupaciją“ Klaipėdoje 1923–1938 m. nekalba joks tarptautinės teisės dokumentas. Apie tai nieko nerasite ir Tautų Sąjungos sesijų protokoluose, nes nebuvo nei valstybės, nei autoriteto, kuris būtų taip formulavęs problemą. Lietuvai dirbtinai primetama „okupacijos“ Klaipėdoje doktrina juridiškai iš esmės kertasi ir su 1919 m. Versalio taikos sutarties 99 str. turiniu, ir su 1924 m. gegužės 8 d. Konvencija, kurią oficialiai pasirašė Ambasadorių konferencija ir Lietuvos Respublika. Būtent šie dokumentai pagrindė „Territoire de Memel“ juridinę paradigmą, o ne šio šimtmečio pradžios retrospektyvūs svaičiojimai. Tai suprato netgi Adolfas Hitleris. Todėl termino „okupacija“ nerasite net 1939 m. kovo 22 d. Joachimo von Ribentroppo Juozui Urbšiui padiktuotoje sutartyje. Interpretacijos taip pat turi savo ribas.
Kita vertus, Klaipėdos įjungimas į Lietuvos valstybę radikaliai pakeitė ir uostamiesčio, ir viso krašto statusą bei raidą. Nuskambės nemaloniai, tačiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Mažosios Lietuvos dalis, kuri šiandien žinoma kaip Klaipėdos kraštas, iš tiesų tebuvo skurdus Vokietijos imperijos užkampis. Klaipėda buvo ryčiausias Vokietijos imperijos uostas ir neturėjo jokio ekonominio užnugario. Kada po susivienijimo XIX a. viduryje Vokietija pergyveno socialinį pakilimą, demografinį sprogimą ir ekonominį perversmą, Klaipėda stagnavo. Miesto augimas sustojo, o uostas merdėjo, nes pagrindinės vokiečių investicijos ir technologijos plaukė į Karaliaučių. Dar labiau Klaipėda marginalizavosi, kai XIX a. pabaigoje Rusija pasistatė modernų uostą Liepojoje, sujungė jį su savo
geležinkelių sistema ir pradėjo metodišką, monotonišką Klaipėdos ir viso krašto dusinimą.
Vos už keliolikos kilometrų jau buvo Rusijos imperija ir jos aneksuotoji Didžioji Lietuva. Rusijai ir Vokietijai įnirtingai politiškai ir ekonomiškai konkuruojant, Klaipėda ligi pat Pirmojo pasaulinio karo liko tos konkurencijos įkaitu, savita našlaite Vokietijos imperijoje. Tik 1875 m. į Klaipėdą nutiestas vokiškas geležinkelis miesto ir uosto negelbėjo, nes Klaipėda liko nesujungta su Rusijos geležinkelių sistema. Klaipėdoje vokiški bėgiai baigėsi, o rusiški tyčia nebuvo nutiesti. Taigi toliau važiuoti tiesiog nebebuvo kur. O tai reiškė, kad ir būti tranzito centru uostas negalėjo. Klaipėda duso dėl tokios savo geopolitinės padėties ir Rusijos imperijos politikos, bet miesto elitas čia nieko pakeisti negalėjo. O štai įjungta į Lietuvą Klaipėda greitai pakėlė galvą. Ji iškart tapo antru miestu valstybėje ir svarbiausiu šalies uostu. Per 15 metų užsienio laivyba Klaipėdoje išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 700 laivų 1923 m. iki 1550 1938 m., o krovinių apyvarta uoste išaugo net keturis kartus. 1938 m. per Klaipėdą ėjo jau netoli 80% visos Lietuvos užsienio prekybos. Lietuvių nutiesta geležinkelio linija Kretinga–Telšiai–Šiauliai davė Klaipėdai komunikacinį užnugarį ir atvėrė duris į rytus. Į uostą pasipylė lietuviškos investicijos: Klaipėda tuomet nusiurbė
per 60% visų laisvų lietuviškų pinigų. Kartu prasidėjo Lietuvos ekonominė ir kultūrinė ekspansija: čia savo filialus atidarė „Pienocentras“, „Maistas“, Žemės bankas, „Lietūkis“. 1935 m. buvo įkurtas Pedagoginis institutas, susiformavo tekstilės pramonė. Taigi galima reziumuoti, kad 1923–1938 m. dėl prijungimo prie Lietuvos klaipėdiečiai išlošė, o lietuviai į Klaipėdą savo ruožtu sudėjo didžiąją dalį savo energijos, pinigų ir vilčių.
1923–1938 m. dėl prijungimo prie Lietuvos klaipėdiečiai išlošė, o lietuviai į Klaipėdą savo ruožtu sudėjo didžiąją dalį savo energijos, pinigų ir vilčių.
Klaipėdos sukilimo inscenizacija 1923 m. sausį turėjo ir savo tarptautinį diskursą, ir herojus bei diplomatines potekstes. Šiandien jokia paslaptis, kad 1923 m. sausio „Klaipėdos sukilimas“ iš tiesų buvo parengtas Kaune, kad per 70% sukilėlių buvo šauliai, studentai, savanoriai, ar tiesiog perrengti kadriniai kariškiai iš Didžiosios Lietuvos, kad šis lietuvių žygis į Klaipėdą iš anksto diplomatiniais kanalais slaptai buvo suderintas su Berlynu ir Maskva. Liberalių pažiūrų bedievis premjeras ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas per vokiečių diplomatus užsitikrino, kad vietos vokiečiai lietuvių „sukilimui“ nesipriešins, o iš Maskvos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas Galvanauskui įsipareigojo „paspausiąs“ Lenkiją, kad ji „sukilimo“ dienomis nekištų nosies
į Klaipėdą ir netrukdytų lietuviams. Tuo tikslu sovietų ir lenkų pasienyje buvo įvykdyti Raudonosios armijos demonstratyvūs pergrupavimai.
Suprantama, visa situacija buvo siūta baltais siūlais ir Europos politiniams lyderiams aiški: „Klaipėdos sukilimo“ legenda niekas netikėjo. Tačiau diplomatinių protestų tebūta menkų, labiau formalių ir dekoracinio pobūdžio. Stipriau protestavo ir norą veikti prieš sukilėlius parodė tik Lenkija. Tačiau ją varžė Kremliaus veiksnys ir Vakarų sąjungininkų baimė išprovokuoti Europoje dar vieną karą. Visi kiti tarptautiniai subjektai daugmaž bendrai ir kiekvienas atskirai žaidė savo geopolitinius žaidimus: Lietuvai reikėjo Klaipėdos, ir ji rizikavo ją gauti eidama panašiu keliu, kokiu Lenkija 1920 m. rudenį jau buvo „sėkmingai“ pasisavinusi Vilnių. Berlynas buvo įsitikinęs, kad keliolika tūkstančių lietuvių Klaipėdoje geriau nei keli šimtai tūkstančių lenkų ir Rytprūsių patekimas į lenkiškas reples, todėl, vokiečių generolo Hanso von Seeckto žodžiais tariant, Vokietija nebuvo linkusi trukdyti lietuviams kurį laiką „pasidžiaugti Mėmeliu“. Maskva lietuvių žygį į Klaipėdą interpretavo ne tik kaip Lenkijos pastūmimą nuo
Klaipėdos ir regiono reikalų, bet ir kaip savo pirmą geopolitinį žingsnį į Rytprūsius. Tuo tarpu britai ir prancūzai (iš dalies ir italai), kurie Klaipėdą traktavo kaip tam tikrą jauką Lietuvos suvienijimui su Lenkija, lietuvių išsišokimą Klaipėdoje nusprendė atgręžti prieš pačią Lietuvą – britams pasiūlius, tų pačių metų kovo 15 d. Ambasadorių konferencija oficialiai pripažino Lenkijos valstybės rytinę sieną, o kartu ir jos jurisdikciją Vilniuje ir visame Vilniaus krašte. Tai buvo smūgis žemiau juostos, kurio Galvanausko vyriausybė nesitikėjo ir nelaukė.
Lietuvai reikėjo Klaipėdos, ir ji rizikavo ją gauti eidama panašiu keliu, kokiu Lenkija 1920 m. rudenį jau buvo „sėkmingai“ pasisavinusi Vilnių.
Žvelgiant geopolitiškai ir juridiškai, situacija po „sukilimo“ kurį laiką buvo bjauri: Lenkijos suverenitetas Vilniuje buvo pripažintas gerokai anksčiau nei Lietuvos – Klaipėdoje. Taigi Lietuva smarkiai rizikavo. Tačiau po dvejų metų permainingų derybų ši rizika pasiteisino: Lietuvos ribotą suverenitetą (autonomijos teisėmis) Klaipėdoje ta pati Ambasadorių konferencija – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija – pripažino 1924 m. gegužės 8 d. Tokį Vakarų sąjungininkų sprendimą daugiausia lėmė keli motyvai: 1) gerėjantys santykiai su Berlynu ir noras kaip galima greičiau grąžinti Vokietiją į Europos didžiąją politiką; 2) Lenkijos nuraminimas ir jos ambicijų patenkinimas rytiniuose kresuose su Vilniumi ir Gardinu; 3) tam tikras politinis reveransas Lietuvai ir viltis, kad gavusi Klaipėdą, ji lengviau užmirš Vilnių. Tačiau, kaip žinome, išėjo, priešingai. Lietuviškai. Lietuvių istorinis, emocinis ir psichologinis ryšys su Vilniumi pasirodė gilesnis ir tvirtesnis, nei daug kas tikėjosi ar galėjo įsivaizduoti Vakaruose. Todėl ir gavusi Klaipėdą Lietuva Vilniaus nepamiršo, o tik sustiprino ir išplėtė kovą dėl sostinės. Taigi žaidimas tęsėsi. Žinia, savo partiją tęsė ir Kremlius. Nors 1923 m. sausį rusų užnugaris politiškai užtikrino lietuvių sėkmę Klaipėdoje, tačiau de jure Lietuvos Respublikos suvereniteto Klaipėdoje SSRS nepripažino niekada. Neturint Klaipėdos, prieškario Lietuvos ekonominis progresas būtų buvęs neįmanomas. Be Klaipėdos ir lietuvių politinė bei diplomatinė kova dėl Vilniaus praktiškai būtų likusi pasmerkta. O be Vilniaus ir Klaipėdos lietuviškas valstybingumas būtų likęs tik ideologine chimera. Be to, savanorių žygis į Klaipėdą lietuviams buvo svarbus
psichologiškai: jis parodė, kad tam tikrose srityse Lietuva gali politiškai konkuruoti su Lenkija, o tai įkvėpė ilgalaikei kovai dėl Vilniaus.
Kitas dalykas: ar galima ir ar teisinga Klaipėdos prisijungimą 1923–1924 m. vadinti, kaip dažnai girdime šiais jubiliejiniais metais, „drąsiausiu“ žingsniu prieškario Lietuvos užsienio politikoje. Aš asmeniškai su tokia interpretacija nenorėčiau sutikti, nes kaip rodo gausūs istoriniai šaltiniai, lietuvių kova dėl Vilniaus 1920–1938 m. ir sostinės susigrąžinimas 1939 m. rudenį buvo kur kas drąsesnis, ilgesnis, pavojingesnis ir sunkesnis žygis. Ir pareikalavęs nepalyginti daugiau aukų, rizikos, energijos, kantrybės, intelekto. Kovoti dėl Vilniaus iki galo, ko gero, iš tiesų buvo drąsiausias lietuvių sprendimas to meto Lietuvos užsienio politikoje. O Klaipėdos laimėjimas 1923 m. buvo ne tiek lietuviškos drąsos, kiek susiklosčiusios tarptautinės konjunktūros rezultatas. Žygiuodami į Klaipėdą
lietuviai tuomet apsisprendė veikti ne tik prieš Vakarų demokratijų valią, bet ir ranka rankon su didžiausiomis revanšistinėmis galiomis. Nežinau, kiek čia būta drąsos, bet neabejotina, kad tai buvo reikalingas, būtinas ir pragmatiškas žygis.
Lietuvių ir vokiečių santykiai Klaipėdoje 1923–1938 m. klostėsi pagal 1923-ųjų Sausio sukilimo padiktuotą logiką: vokiečiai netikėjo lietuviško suvereniteto Klaipėdoje ilgaamžiškumu. Tuo tarpu didlietuviai visus penkiolika metų Klaipėdoje liko ir jautėsi svetimi.
Jei žvelgsime apibendrintai, tai galima sakyti, kad lietuvių ir vokiečių santykiai Klaipėdoje 1923–1938 m. klostėsi pagal 1923-ųjų Sausio sukilimo padiktuotą logiką: vokiečiai (įkandin jiems gana greitai mėmelianderiai ir net šišioniškiai vietos lietuviai) netikėjo lietuviško suvereniteto Klaipėdoje ilgaamžiškumu. Tuo tarpu didlietuviai, nežiūrint visų investicijų ir ūkinių laimėjimų, visus penkiolika metų Klaipėdoje liko ir jautėsi svetimi. Turbūt geriausiai lietuvių ir vokiečių santykius Klaipėdoje atspindi rinkimų į Seimelius rezultatai: vokiškos partijos laimėjo visus 6 rinkimus, o lietuviai Seimeliuose dažniausiai tenkinosi vos 3–4 mandatais iš 29. Kultūriniai, konfesiniai, ekonominiai, etiniai ir net estetiniai skirtumai tarp didlietuvių ir vokiečių, netgi tarp didlietuvių ir mažlietuvių
buvo tokio masto ir tokie ryškūs, kad jų užtušuoti buvo tiesiog neįmanoma. Didlietuviai kitaip rengėsi, kitaip kinkė arklius, tvarkė sodybas, auklėjo vaikus, kitaip netgi mylėjo moteris ir Dievą. Tie skirtumai ilgainiui tik stiprėjo,
juolab kad Klaipėdos miesto ir krašto vokiškasis identitetas per savivaldą, Bažnyčią ir mokyklas ekonomiškai, ideologiškai, kultūriškai buvo nuolat stipriai remiamas Berlyno, o lietuviškos centrinės valdžios galimybės konkuruoti su tokia parama buvo menkos.
Jau 1925–1926 m. ėmė ryškėti gana banali etnopolitinė situacija: Klaipėdos vokiečiai, o dažnai ir vietos lietuviai, į atvykėlius didlietuvius žvelgė iš aukšto ar net su neslepiama savita panieka, o į kraštą atsikėlę didlietuviai, pirmiausia valdininkija, į vietinius – su nepasitikėjimu ar net pykčiu. Tokiomis aplinkybėmis dirva krašto separatizmui nuolat minkštėjo. Situaciją dar labiau sukomplikavo tiesiog žaibiška Klaipėdos nacifikacija 1933– 1934 m., kartais entuziazmu net aplenkianti Didįjį Reichą. Šio proceso pasekmės buvo liūdnos. Jau 1938–1939
m. sandūroje lietuvių politinis ir diplomatinis elitas liūdnai konstatavo, kad į uostą ir kraštą sudėtos investicijos nepasiteisino. Pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas tuomet konstatavo, kad Klaipėda Lietuvai jau yra tik nudžiūvusi šaka, kurios „prigydyti“ nepavyks. Jam pritarė ir didžioji dalis kitų diplomatų bei politikų. Po Klaipėdos praradimo premjeru tapęs Jonas Černius jau 1939 m. vasarą samprotavo, kad ateityje būtų geriausia, jeigu Klaipėda Gdansko
pavyzdžiu tiesiog taptų „laisvu miestu“.
Tačiau nežiūrint valdančiojo elito pesimizmo ar netgi desperacijos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, lietuvių visuomenė, ypač jaunesnioji pokario inteligentijos karta laikėsi optimistiškai ir „už Klaipėdą“ buvo pasiryžusi
kovoti net ginklu. Tokios patriotinės nuotaikos itin pasireiškė 1939 m. kovą, kada, nepaisant milžiniško jėgų skirtumo, visuomenė, ypač jaunesnioji karininkija, mokytojai ir vyresnių klasių gimnazistai spaudė Lietuvos vyriausybę bei karinę vadovybę nepasiduoti Trečiajam Reichui. Tačiau premjeras Vladas Mironas ir kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis jau mąstė ir veikė nebe tiek savo galva, kiek pagal svetimųjų rekomendacijas: pirmiausia britų ir lenkų, kurie, žinia, pirmiausia galvojo apie savo interesus.
