 |
| Palanga: Maironio žolynai. Regimanto Tamošaičio nuotrauka |
Maironis – kaip aksioma. Privalomas, nebesvarstytinas, kanoninis. Nutolęs nuo mūsų ir telkiantysis, – ir šiandien, kam nors užtraukus „Lietuva brangi“, salė, pasigavusi dainos žodžius, spontaniškai atsistoja. Maironis – jautrus ir asmeniškas lyrikas. Katalikas ortodoksas ir „Rigvedos“ vertėjas. Kaip šiandienos mokiniams kalbame apie literatūros klasiką? Kas jis jiems? Kuo jis aktualus ir nebe?
Rasti atsakymus į šiuos klausimus ir kelti dar daugiau jų bandė mokslininkai, literatai ir istorikai, ir apie 300 mokytojų lituanistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Seinų, Punsko, Pelesos, Rygos, paskutinį rugsėjo savaitgalį susirinkusių į dar saulėtą Palangą, vieną mėgiamiausių poeto vietų. Palangos senojoje gimnazijoje vykusi konferencija, arba „intelektualinė puota“, kaip pabaigoje apibendrindamas ištarė Darius Kuolys, vadinosi „Maironio palikimas: tapatumo klausimai šiandienos mokykloje“.
Kaip mokykloje sutinkamas Maironis?
 |
| Palangos gimnazijoje. Kalbėtojai. Regimanto Tamošaičio nuotrauka |
Kuo Maironis (ne tik kaip programinis autorius) gali būti svarbus mokiniui, kaip mokytojas kalba, turėtų apie jį kalbėti šiandienos mokykloje?
Pasak prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, mokyklinei lituanistikai svarbi aktualumo sąvoka. O jei norime pasakyti, kas yra Maironio aktualumas, turime leistis į ten, kur jis yra vienas: eilėraščiuose „Užmigo žemė“ ar „Nuo Birutės kalno“. Jis liudija mūsų lietuviškumą, tą ypatingą lietuvio kosmoso, būties jutimą, dažnai nerimastingą. „Aktualu tai, kas neapibrėžiama, kas kyla į viršūnę“, – sako literatūrologė.
Uteniškis mokytojas Stepas Eitminavičius savo mokinius bando patraukti irgi atkreipdamas dėmesį į egzistencinius klausimus Maironio eilėraščiuose. „Man regis, panašiai elgiasi ir jie patys; priimtini emociniai, gal maištingumą atspindintys šauktukai“, – sako mokytojas, kartu su mokiniais apsistojantis ties poeto eilėraščiais „Pasitikėjimas savimi“, „Jei kada pančiai nukris“. O namų darbai kad ir tokie: tėvų, senelių apklausa, kuriuos poeto eilėraščius ar kurias eilutes atsimena; kokią eilėraščio strofą paskaitytų prie sunkiai sergančio ligonio, kad jis įgautų daugiau vilties?
Netikėtą aspektą, kalbant apie Maironį ir jo kūrybą, paliudija vilnietės mokytojos Dainoros Eigminienės mokiniai sakydami, kad poetas jiems svarbus kaip autoritetas, kaip tvirtas žmogus, turintis aiškias vertybes. „Jo kūryba yra Žinia, kad žmogus stipresnis už aplinkybes ir laiką“, „Jis suvokia idealo nepasiekiamumą, bet jo neišduoda“, „Dabar mes turime pasirūpinti, nes tauta dvasiškai taip ir nepriaugo iki tautos klasiko – pasklido eilės, bet neliko pagarboje“, – tai citatos iš dvyliktokų rašinių.
„Jie išsiilgę stipraus žmogaus, autoriteto. Pabrėžiau individualiuosius žmogaus išgyvenimus, manydama, kad tai jiems aktualiausia, kalbėjau apie kūrybos, kūrėjo temą, romantinę pasaulėjautą, poeto pranašo misiją, daug laiko skyriau, kad jie suprastų, kodėl jis, anot literatūrologų, didysis poetinės formos reformatorius, kanoninio lietuvių eilėraščio meistras... Tačiau mokiniai pasirenka kalbėt apie jį kaip apie veiklią, konstruktyvią asmenybę, sugebėjusią suvaldyt vidinę įtampą“, – D. Eigminienė sako buvusi nustebinta mokinių požiūrio, jų prasmingos veiklos ilgėjimosi „šiais anemiškais laikais“.
Niekaip kitaip, tik kaip solidų Maironį įsivaizdavo ir lituanisto Mariaus Mikalajūno mokyti gimnazistai, būsimieji skulptoriai iš M. K. Čiurlionio meno mokyklos. Pastangos „įpiršti“ žaismingesnį įsivaizduotino paminklo variantą liko bevaisės.
Kiek toks liudijimas tikras, kiek – tik įtikimas mokytojo autoritetui, sakymas taip, „kaip reikia“? Turbūt kiekvienas lituanistas iš savo patirties į tai atsakytų skirtingai.
„Mes esame Maironio sukurti. Jis lietuvių kalba perteikė senųjų mūsų tekstų, parašytų lotynų, lenkų, gudų kalbomis, istorinę dvasią, tautos didybę, – sakė Darius Kuolys. – Jis tiki Cicerono posakiu, kad viešas žodis sukuria tautą. Maironis poetiniu žodžiu kuria modernią lietuvių tautą, turinčią istorinę vaizduotę, istorinę sąmonę. O įvardyti save kaip „istorinę tautą“ buvo labai svarbu. Reikia mokiniams pateikti jį kaip valingą asmenybę, kuri sutelkia į bendriją, numato ateitį. Tai Maironio didybė. Mums, sklindantiems po pasaulį, labai svarbu turėti sutelkiančią asmenybę“.
Nepaskelbti tekstai
Nors tokių rankraščių likę nedaug, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė dar šį rudenį žada siurprizą: paskelbti nežinomą Maironio tekstą. Ištrauktas iš archyvų, nebuvo niekieno tyrinėtas. Parašytas ant sąsiuvinio vidinės pusės. Tame sąsiuvinyje Maironis, patyręs sodininkas, rašydavęs su sodininkyste susijusius ar šiaip visokius užrašus. Kodėl tokios poetiškos, asmeniškos nuotrupos, atveriančios gal kiek ir netikėtą poeto asmenybės bruožą („Mane slegia mano supiltas kalnas“) atsirado šalia receptų, kaip nuo kenkėjų apsaugoti kriaušes ar slyvas? Anot muziejaus direktorės, arba poetą staiga užklupo rašymo polėkis, bet jis nieko kito neturėjo po ranka, arba tiesiog taupė popierių, ką patvirtintų ir kiti rankraščiai. „Tai tekstas – mįslė. Labai poetiškas. Kai aptikau, nežinojau, kas tai, prie nieko nelipo tie užrašai, – pasakojo A. Ruseckaitė. – Datuotinas maždaug 1915–1923 m., kadangi poeto rašysena dar įskaitoma“.
Neskelbta ir į gyvenimo pabaigą pradėta rašyti drama „Barbora Radvilaitė“ (arba kitur pavadinta „Barbora Karalienė“). A. Ruseckaitė sako, kad veikalo išlikę nedaug, bet Maironis buvo įdėjęs nemažai darbo pasiruošdamas: ištyrinėjęs ir aprašęs istorinę šešioliktojo amžiaus situaciją, taip pat vienuolika istorinių veikėjų, sukūręs kelias charakteristikas: „Barbora Radvilaitė, 18 metų ištekėjusi už seno, bet labai turtingo Stanislovo Goštauto, Trakų vaivados, kuris neužilgo mirė, palikęs viską jaunai našlei. Buvo labai graži, nepaprastai jautrios geros širdies ir aukštesnių pažiūrų. Iš pradžių vengė karalaičio, bet dažni pasimatymai ir motinos patarimai, redex-vous sode ant Vilijos krantų paveikia ir susimyli...“. Įdomus ir jos motinos apibūdinimas: „Radvilienė, Jurgio Radvilos žmona, našlė dar nesena, linksmo būdo, gyveno Vilniuje, puikiuose rūmuose ant Neries kranto ties Augusto rūmais, sodas skyrė, ištaigingai ir plačiai gyveno, mėgo puotas ir flirtą. Stengės Augustą pirmajai žmonai mirus paguosti ir pati pasidžiaugti...“
Dar neskelbti metaforiški Maironio pamokslai, puikūs sutinkantieji ar palydintieji tekstai, skirti klierikams, įvairios kalbos, kurias jis sakydavo šventindamas paminklus ar pastatus. Kaip sako A. Ruseckaitė, Maironis nebuvo geras oratorius ir pats tą žinojo, tad prieš kiekvieną viešą kalbą kruopščiai pasiruošdavo, – todėl ir išliko rankraščių. Net ir sakydamas tokias kalbas jis išlikdavo poetas. „...pinigas valstybės gyvenime, tai priminsiu visiems žinomą aksiomatą, kad tai valstybės gyvenimo nervas. Be sveikų nervų nėra žmogui gyvenimo. Valstybė irgi negali be to sveiko nervo gyventi“, – žodžiai, tarti 1925 m., šventinant Lietuvos banką.
Bet kas galėtų imtis nelengvo ir intriguojančio darbo – iš rankraščių išgvildenti, išversti ir paskelbti jo pamokslus?
Ir jau po Maironio
 |
| Palanga: naktį prie jūros. Regimanto Tamošaičio nuotrauka |
Kaip atsitiko, kad netrukus Maironio iškelti kilnūs idealai ir priesakas „neleiskit pažemint Lietuvos“ „išnyko kaip dūmas“? Kodėl prieškariu dalis Lietuvos rašytojų ir poetų ėmė kairėti ir pasirinko (ar neapsirinko?) tarnauti sovietams? Ar jie buvo politinių aplinkybių prispirti?
Ne, sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas: „Man regis, aiškinti rašytojų kairėjimą politinėmis aplinkybėmis – neteisinga. Juk tai tas pats, kas laikyti juos marionetėmis, patenkančiomis į teatrą ir atliekančiomis skirtus vaidmenis. Žinojimas, kokie mūsų pasirinkimai teisingi, mums nėra duotas“. M. Kvietkauskas remiasi lenkų intelektualo, rašytojo, poeto Aleksandro Vato (Aleksander Wat) istorija. 3–4 dešimtmečių sandūroje buvęs kairysis, rašęs komunistiniams žurnalams, kalėjęs, vėliau nutolo nuo šių pažiūrų. Dar vėliau pateko į garsiąją sovietų Lubianką, kalėjęs vienuolikoje kalėjimų, emigravo į Prancūziją. Visą savo gyvenimą kentęs baisius galvos skausmus, išpažino „skausmo filosofiją“. Savo atsiminimų knygoje jis atsako į klausimą: kodėl? Kodėl taip pasirinkau? Tai kultūros krizės jausmas visoje tuometinėje Europoje, viską persmelkiantis socialinės neteisybės jausmas, – rašo A. Vatas. Tos jausenos jis nesiejo su komunizmu, tai buvo apskritai jautrumas neteisybei. Komunizmas kurį laiką buvo pasirodęs kaip perspektyva, bet ideologiniai spąstai sugavo ir sunaikino vidinį žmogų (iš kurio kyla ir kūryba). Stalinizmo esmė buvo vidinio žmogaus nuodijimas pačiame žmoguje tol, kol jis subyrės į dulkes, – apmąstydamas savo karčią patirtį rašė A. Vatas. Su liūdna ironija prisipažins, kad jis išliko tik todėl, jog tam nužudymui buvo prasta medžiaga...
Pabaigoje
Neįmanoma atpasakojant perteikt, apibendrint visos konferencijoje skaitytų temų platybės ir originalumo, ši santraukėlė – tai tik menkas švebeldžiavimas. Per konferenciją tekstai vienas su kitu „kalbėjosi“, be piktumų prieštaravo vienas kitam, – ir visa konferencija išėjo taip gražiai nuausta.
Paguodai: visi tekstai bus skelbiami „Literatūroje ir mene“.