„Jie nekentė manęs be priežasties“ (Šv. Raštas apie Dievo Siųstąjį)
Algirdas Patackas, savo metafiziniuose esė žmogaus ir gyvenimo sprendinių ieškantis lietuvių kalbos slėpiningoje archaikoje, yra atkreipęs dėmesį į vadinamuosius „veidrodinius atspindžius“. Vienas jų – „Dievas – veidas“. Mūsų protėvių sąmonėje aukščiausios Būties ir asmens individualybės, sielos, vidinės būsenos išraiškos, to atpažinimo, skirtybės ir bendrystės kodo, kuris žmogiškuoju lygmeniu yra tavo paties arba kito veidas, vardai, taigi ir esmės, nors ne tapačios, aiškiai buvo laikomos artimomis ir susijusiomis. Veidas = Asmuo.
Šių metų spalio mėnesį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, italo režisieriaus R. Castellucci spektaklio scenoje, Kristaus veido ikona tepliojama ekskrementais (kilus krikščionių bei etinėms normoms jautresnės visuomenės protestams, kultūros ir teatro valdininkai paaiškino, kad tikintieji klysta, jausdamiesi šitaip įžeidžiami – į Jėzaus veido atvaizdą vaikai (!) – toks kūrybingos režisūros sumanymas – svaidys ne mėšlo gniutulus, o ... granatas).
To Veido šviesoje buvo kuriama Lietuvos valstybė. Okupacijų košmaruose tas Veidas ant kryžiaus reiškė viltį ir prasmę sukilėliams, partizanams, tremtiniams. Jis įkvėpė teisingumo siekį pogrindžio spaudos leidėjams ir Kryžių kalno statytojams. Į to Žmogaus, nesmurtavusio, bet ir nenusilenkusio smurtui, Veidą žvelgėme Sausio 13-osios naktį – Jis žiūrėjo į mus iš vėliavų prie tuomečio Parlamento.
Kada, kaip įvyko ši metamorfozė – nuo Kristaus Veido vėliavų ant barikadų, juosiančių apgultą parlamentą 1991 m. iki kažkokių daiktų svaidymo į Kristaus Veido atvaizdą 2012 m. Vilniaus dramos teatre?
Ir kokia šio simbolinio veiksmo reikšmė mūsų tautos dabarčiai bei ateities perspektyvai?
„Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!” (Didžiojo Penktadienio liturgijos giedojimas).
Kaip mus informuoja
Vis dažniau tenka stebėti, kaip lietuviškųjų televizijų, spaudos ir interneto portalų viešai skelbiama informacija ne bešališkai pateikia žinias apie įvykius (kaip esame linkę iš jos tikėtis), o formuoja tam tikrą nuomonę, nesavanaudiškai (?) padėdama informacijos vartotojui suprasti, kas yra geriečiai, o kas – juodos avys; kam pažangioji žmonija (naudojantis neužmirštamu sovietų žargonu) turi entuziastingai pritarti, o ką vieningai pasmerkti, išjuokti ir atmesti. Su negausiomis išimtimis tai ryškiai atsiskleidė Garliavos mergaitės dramoje.
Kitaip tariant, vyraujanti žiniasklaida ne informuoja, o indoktrinuoja. Kad įsitikintumėte mano vertinimo pagrįstumu, paklausykite savaitėmis kartojamos A. Čekuolio reklamos atominės elektrinės statybai – vienpusiškos ir kategoriškos, primenančios vinies kalimą į tautiečių galvas.
Pasklidus žiniai apie ketinimus kontroversišką spektaklį atsigabenti į Vilniaus sceną, jauni katalikai, studentai pakvietė visuomenę taikiai protestuoti teatro prieigose vaidinimo dienomis. Buvau tenai. Katalikų ir jų išugdyto jaunimo garbei reikia pasakyti, kad jų protestas buvo mažas stebuklas iki kraštutinumo sudirgusioje, konfliktiškoje mūsų visuomenėje, negebančioje laikytis elementarių pagarbaus bendravimo normų. Draugiški, besišypsantys vaikinai ir merginos, nepabūgę visą laiką merkiančio lietaus, laikė iškėlę trispalvius plakatus su Jėzaus ir šeimos – vyro, moters, kūdikio – atvaizdais bei užrašu ”Yra dalykų, kurių niekam nevalia dergti”. Ramiai diskutavo su praeiviais ir einančiais į teatrą, paaiškindavo, kad jie nei spektaklį uždrausti, nei cenzūrą įvesti siekia, tik nenori, kad būtų nepagarbiai elgiamasi su Kristaus paveikslu.
Būrelis vyresnių žmonių su mons. Alfonsu Svarinsku nuošaliau meldėsi ir giedojo. Atskyrę įėjimą į teatrą metalinėmis užtvaromis, aplinkui budriai vaikštinėjo gal dešimt policininkų, tačiau protestuotojai jokių rūpesčių jiems nesukėlė (skirtingai nei “pažangaus renginio” šalininkai – spektaklio žiūrovams skirstantis, pagyvenęs vyriškis, piktai šaukdamas, puolė link plakatus laikančių jaunuolių – ir buvo policininkų už parankių tylomis pavėdėtas tolėliau.
Pašaipias frazes laidė ir kiti išeinantieji. Taigi masinis atsivertimas, kaip dabar mėgina įtikinti kai kurie spektaklio apologetai, matyt, neįvyko…). Nemažame piketuojančių būryje, gal apie 200 žmonių, per tris valandas negirdėjau jokio užgaulaus žodžio nė agresijos proveržio. Krikščionys, piketavę spektaklį, stebėtinai tiksliai įvykdė savo ganytojų, Vilniaus vyskupų, prašymą, išsakytą 2012 09 29 d. kreipimesi: “ /…/ parodykite susitelkimą ir aiškią poziciją, tačiau nuoširdžiai venkite į pyktį atsakyti pykčiu, į panieką – panieka, į orumo pažeidimus – kitų orumo nepaisymu”.
Kaip protesto vyksmą atspindėjo žiniasklaida, ypač televizijos?
Tiek prieš renginį, tiek po jo visos kaip susitarę kartojo – “grupelės jaunimo” protestavę dėl spektaklyje “neva” ir “tariamai” niekinamo Kristaus atvaizdo… Tokiu pateikimu vienareikšmiškai įtaigojama pačių informavimo priemonių pozicija – jos tai žino, kad niekinama nebuvo, tiktai tas primityvus bažnytinis jaunimas aukštojo meno pilotažo nesupranta… Dalyvavusiems pirmuose viešuose mitinguose prieš sovietinę okupaciją toksai vieningas žiniasklaidos angažuotumas “į teisingąją pusę” nėra naujas dalykas.
Tuomet irgi iš daugiatiražių leidinių sužinodavome, kad “grupelė tarybinei lietuvių liaudžiai absoliučiai svetimų nacionalistų” piktinosi 1940 m. “neva” įvykdyta sovietų agresija, o “LKB kronika” skelbė apie “tariamai” pažeidžiamas tikinčiųjų teises. Atitinkamu stiliumi TV informacijos vartotojams pateikiami ir protestuotojų dialogai su spektaklio organizatoriais.
Štai drąsi mergina Santa Kančytė bando paaiškinti dramos teatro vadovui M. Budraičiui, kas spektaklyje užgauna Kristų mylinčiųjų jausmus – ir sutrikusi nutyla, priplota “geležiniu” Budraičio argumentu – negalite kritikuoti nepamatę. Tikrovėje tai ji nesutrinka ir nenutyla, nes katalikų jaunimas netgi internete jau paskleidė kontrargumentus, ir dalija juos išspausdintus praeiviams, ir spektaklio “vinis” – Veido dergliojimas – niekam ne paslaptis. Bet negi studentei ateitininkei leisime lygiosiomis ginčytis su LNDT direktoriumi?! Palikime ją žiūrovų akivaizdoje nugalėtą, nes pažangioji žmonija žengia į priekį, trindama visokias ten moralės ribas ir griaudama atgyvenusius tabu.
Taip LTSR televizija parodė 1987 08 23 d. mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir kelias nerišlias dalyvių kalbų nuotrupas, bet trumpo sesers Nijolės Sadūnaitės sakinio – “Susirinkome čia pasmerkti dviejų plėšikų, Stalino ir Hitlerio, suokalbio, kurio pasekmė - Lietuvos okupacija ir genocidas” – žiūrovams taip ir nebuvo leista išgirsti.
Juk nekeista, kai tokia dozuota informacija maitinami piliečiai, gatvėje žurnalistų klausiami nuomonės, atsako ministro A. Gelūno ar direktoriaus M. Budraičio mintimis: “Nesutinku su jaunimo protestu! Ar mes kokia Baltarusija?!” (Leisdami apsvaidyti Kristaus atvaizdą, iškart tampame apsišvietusia Europa, ne Baltarusija, ne Iranu…) “Ko jie čia nepatenkinti - ar Lietuvoje gyvena tik krikščionys?!” (Kadangi Lietuvoje gyvena ne vien krikščionys, aišku, kad Kristaus atvaizdą spektakliuose būtina kažkuo apsvaidyti…)
Visuotinai dejuojant dėl daugumos jaunimo apolitiškumo ir nepilietiškumo, atrodytų, kultūros šulams ir žurnalistams reikėtų tik džiaugtis, kad štai atsiranda neabejingų jaunuolių, kurie turi savo požiūrį, drįsta jį viešai ir kultūringai ginti, randa laiko ir energijos surengti taikiai akcijai (o nelengva taip stovėti Kristaus Veido pusėje priešais atsainią, pašaipią ir skeptišką minią – tai ne kokį triskart apsivogusį politiką reklamuoti, kuris vėl ateina “gelbėti Lietuvos”…)
Tarytum natūralu būtų žiniasklaidai, nuo vertinimų atsiribojus, papasakoti – štai jaunieji katalikai atstovauja tokiai nuomonei ir štai taip ją pagrindžia. Bet ne – teatro vadovui taikus jaunuolių požiūrio reiškimas – “isterija” (kaip čia neprisiminsi, kad taikiausią ir meniškiausią mūsų išsivadavimo žingsnį, Baltijos kelią, Maskvos diktoriai apšaukė “nacionalistine isterija”). O LRT žurnalistė tratina: “…Nuo visiško tamsumo iki sveiko proto balso…” Visiškas tamsumas – kuomet tau skaudu, kai profanuojami tau egzistenciškai svarbūs simboliai; sveiko proto balsas – be abejo, kai tame apsvaidyme įžvelgi didį meną.
Stebėtina, kaip tam tikri ideologinių lobistų sluoksniai suskumba atsistoti į “triumfuojančiųjų pusę”. Tai paprastai nebūna mažųjų, silpnųjų, paniekintųjų pusė – taigi, ne Kristaus pusė. Žiniasklaidos veidrodyje viskas gana ryškiai atsispindi.
Darželių programa, kur vaikai mokomi pakeisti lytį (tokį socialinį konstruktą, ne brangią prigimtinę duotybę…) – skandinaviška, moderni, vadinasi, Lietuvai vos ne už AE būtinesnė. Jeigu vaikų tėvai nesutinka – tai čia veikia žalingi lyčių stereotipai (ką ateityje darys su tokiais atsilikusiais tėvais?)
Skatinti santuoka pagrįstą šeimų gyvenimą – labai nešiuolaikiška, tai viduramžiai ir beveik Iranas. O štai kontracepcijos plėtra beviltiškai senstančioje ir išmirštančioje tautoje, kuo didesnis abortų prieinamumas ir patraukli įvairių sugyvenimo formų įvairovė, teisiškai prilyginta santuokai – štai kas nušvies liberalią ir klestinčią mūsų ateitį.
Riboti visas lietuvių kartas skandinantį alkoholio srautą, jo bent nereklamuoti? – taigi “draudimais nieko nepasieksime”, be to, pakenksime nacionaliniam verslui, mažiau surinksime mokesčių, iš ko gerovės valstybę kursime?! O tie fanatikai blaivybės šalininkai tokie juokingi, ir jų argumentai tokie humanitariniai, pinigu nepatepti... ( Ir daugybę balsavimų iš eilės Seime laimi didžiausia tautos draugė Degtinėlė).
Rusijoje nūnai populiarus bardas Timūras Šaovas, parodijuodamas jų šalyje valdžios remiamą mainstreamą, dainuoja: „Pugačiova – tai gerai, / Ekstremistai – blogis“ (čia – žinant, kad ekstremistais pagal naujus rusų įstatymus galima laikyti visus, kurie sapnuoja kitokius sapnus, nei nustatyta Kremliuje).
Perfrazuojant posmelį, katalikų jaunimo akcijos pateikimu vyraujančiose medijose visuomenė įtaigojama: „Castellucci – tai gerai, / O protestas – blogis“.
Stribai, mūsų pokario kaimuose šaudydami į Nukryžiuotojo ir Motinos atvaizdus, nežinojo, kad tai gali būti pavadinta ir neliečiama saviraiškos laisve. Tokiu performansu, meno kūryba.
Ribų neigimo vajus
Ruošiant Lietuvos viešąją nuomonę Kastelučio kūriniui ir jo teisinimuose po spektaklio įsivėlė keistų prieštarų. Jeigu pradžioje organizatoriai žiūrovų viliojimo sumetimais skelbė, kad tai esąs “spektaklis-šventvagystė”, tai vėlesnėse dalies teatralų ir žiūrovų apologijose jis jau virto kone pamaldžiu reginiu, kurį reikėtų vietoje pamokslų demonstruoti bažnyčiose (Vidurio ir Rytų Europai idėja ne itin nauja, šio regiono bažnyčios ne sykį patyrė svaidytojų ir terliotojų antplūdžius – skaityti Jevgenijaus Jevtušenkos “Restauratoriaus monologą”, kurio vertimas buvo publikuotas ir lietuvių pogrindžio kultūros žurnale “Rūpintojėlis” 1978 m., nr. 4).
Pats režisierius, komentuodamas dalies Lietuvos piliečių nepritarimą jo spektaklyje naudojamoms meninėms priemonėms (?), pasakė, kad tai jam kelia “pyktį ir liūdesį”, nes esą “jokia vyriausybė anei organizacija negali riboti menininko laisvės”. Bukiems lietuviams svečias iš Italijos paaiškino, kad “virškinamąjį traktą taip pat sukūrė Dievas”, todėl ekskrementai irgi nereiškia nieko blogo ir yra savo vietoje (bet kažkodėl jie moderniu besivadinančiame mene vis atsiranda kaip tik greta krikščionims brangių simbolių – prie šio dėsningumo dar sugrįšime).
Antrindami p. Catelluchi, vietiniai jo pasirodymo rengėjai taip pat tvirtino, kad nepritarimas elgesiui su Kristaus atvaizdu scenoje reiškia cenzūros ilgesį, kad menininkams – nei ribos, nei normos negalioja. Viena meno žinovė paskelbė teiginį, kad tikri ir dideli menininkai būtinai turį “peržengti ribas”, jų paisą tik vidutinybės.
Nejaugi?? Mintimis perbėkime kūrinius, pripažįstamus pasaulio literatūros, muzikos, dailės, kino klasika. Kažkaip didžiojoje jų dalyje nesismaginama, perženginėjant ribas to pasaulio, kuris vadinamas bendražmogiškąja etika. Lietuvių menas? Čiurlionis, Maironis, Brazdžionis? Vaižgantas? Drįsčiau pastebėti atvirkštinę taisyklę – tikrai didžiam menui ir talentingiems menininkams nėra reikalo “peržengti ribas”, taškantis ekskrementais ir šokiruojant žiūrovus. Būtent vidutinybėms reikia scenoje nusimauti kelnes ir pasidalinti su publika virškinamojo trakto turiniu (tiesiogine arba perkeltine prasme), nes kas tau, žmogau, belieka, jei negimei nei H. Ibsenu, nei V. Šekspyru?.. Tiesa, genijai “peržengia ribas” – tačiau dažniausiai ne pigių išorinių efektų pagalba; peržengia – į didesnės moralinės harmonijos, pagarbos gėriui, į dar neatskleistų aukštųjų prasmių sritis.
Studentė ateitininkė Santa Kančytė, stovėjusi prie dramos teatro su plakatu “Esama dalykų, kurių nevalia dergti”, išreiškė tęstinumą tos – Maironio, Šimonio, Marcinkevičiaus – lietuvių kultūrinės tradicijos, kuriai pastanga nepaniekinti tautą gaivinančių versmių buvo esminė. O kultūros ministras, teatro vadovas, deja, egzamino neišlaikė.
Šia proga norėtųsi kiek giliau grybštelėti apribojimų ir draudimų visuotinio anuliavimo tendenciją, pateikiamą tarsi būtina žmonijos laimės sąlyga. Įvairių perversijų emblema “be tabu”, garbinama kaip šaunumo viršūnė - neatsitiktinė. Tai – krypties nuoroda. Tačiau gyvenimo “be draudimų” aukštinimas tėra smarkiai paplitusi mūsų gyvenamojo laiko mitologija. Populiarus, bet žalingas prietaras. Nes žmonių civilizacija, kokią pažįstame ir kokia dar vis jungia mus į bendruomenes, tveria, be kita ko, ir apribojimų dėka. Neminint valstybių įstatymų, kurie labai kategoriškai “nustato ribas”, išskirčiau kaip itin svarbius taikiam ir konstruktyviam mūsų tarpusavio sambūviui savanoriškus įsipareigojimus vieni kitų atžvilgiu. Jie kyla iš tradicijos, intuityvaus suvokimo, iš sveiko proto diktuojamos auksinės taisyklės “nedaryk kitam to, ko sau nelinkėtum”. Aleksandras Solženicynas, žvelgdamas į Vakarų ekonominės sistemos besaikio gaminimo ir vartojimo bakchanaliją (ir joje užprogramuotus krizių sukrėtimus), teigė, kad vienintelė išeitis iš šio užkeikto ciklo galėtų būti sąmoningas, savanoriškas žmonijos savęs (savo poreikių, apetitų) ribojimas (rus. “samoograničenije”). “Gulago archipelago” autorius turėjo omeny pirmiausia ekonominių katastrofų prevenciją, negailestingai eikvojamų resursų ir gamtos išsaugojimą. Tačiau galbūt dar labiau ši Nobelio laureato įžvalga taikytina žmonių tarpusavio santykiams, jei norime išlikti kaip tautos, kaip visuomenės ir `nesubyrėti į “atomus” – izoliuotas ir tarpusavyje besikaunančias grupeles, klanus.
Kai atsisakoma civilizacinių, religinių ir etinių draudimų, ribojimų, prasideda kanibalizmas. Provokatoriai mene, kultūroje ir politikoje manosi esą progreso šaukliai – o realiai “tabu atsisakymo” karštligė reiškia “atgal į akmens amžių!”
Elementarus žmogiškas mandagumas ir etiketas - sudėtinga gera valia prisiimamų ribų sistema. Žmonių seksualinis, santuokinis gyvenimas yra daugybės kartų psichofizinės patirties, tikėjimo ir etikos diegiamo atsižvelgimo į kitą asmenį, instinktų ir egoizmų ribojimo išdava. Tiesa, įtakingos ideologinės srovės eilę dešimtmečių veikia tokių senamadiškų su(si)varžymų likvidavimo linkme, gana sėkmingai grąžindamos į pirmykštėse bendruomenėse esą vyravusius promiskuiteto santykius (bet kur, bet kaip, su bet kuo ir be psichiką slegiančių įsipareigojimų…) Tiktai bėda - su ribomis susidorota, o žadėtos išsilaisvinimo iš “prietarų ir kompleksų” palaimos nematyti. Gerai matyti nekompleksuoto gyvenimo pasekmės – beribės kultūros regionų bevaikystė, aids ir depresijų epidemijos. Tačiau nenusiminkime – seksologai ir chirologai (girdėjote tokią naują profesiją?) padės.
Savanoriško ir geranoriško ribų laikymosi svarba vieni kitų vertybių atžvilgiu padėtų kiek kitu aspektu pažvelgti ir į Kristaus atvaizdo nepagarbų naudojimą spektaklyje. Esmę užgriebė Vytauto Landsbergio atliepas į skandalą: “Tikinčiųjų protestai neturėtų apsiriboti katalikais. Krikščionys yra ir Lietuvos piliečiai stačiatikiai su sentikiais ir protestantai, o ir žydų su musulmonais niekas neturėtų įtarti, kad jie stovėjo abejingi, gal net patenkinti. Tikrai to nėra, negali būti, tad visi kartu su padorumo nepraradusiais netikinčiaisiais, turi išeiti prieš. /…/ Todėl vienykimės, kam nesvetima paprasčiausias padorumas ir sveikas protas” (“Kieno veidą apsidrabstome?”, alfa.lt ,2012 10 02).
Tolygią brandą pademonstravo ir protesto organizatoriai, plakatuose su išdarkytu Kristaus paveikslu – kaip jis atrodo po spektaklio – įspėję: “Kita bus Tavo motina”. Kvietimo protestuoti tekstas priminė: “Tyčiotis negalima iš nieko. Net iš tų, kuriais netiki. Kviečiame ateiti ne tik krikščionis, bet visus, kuriems svarbu /…/ pagarba šv. Simboliams, pagarba asmeniui. Tai ne tik tikėjimo klausimas. Gink tai, kas šventa. Net jeigu ne tau” (“Kvietimas laisviems Lietuvos piliečiams”).
Prieš Kastelučio spektaklį savo šalyje demonstravę prancūzai, jauni ir gražūs, kaip ir vilniečiai jų kolegos, laikė iškalbingą šūkį: “La republique est laique, / la France est catholique!” (“Respublika yra pasaulietinė, / Prancūzija yra katalikiška!”) Ar tai galiotų ir Lietuvoje? Žmonės pradeda suvokti, kad santvarka, valdžia su jos korupcija – nebūtinai yra tas pats, kas tautos ir jos kuriamos valstybės siela. Nes argi ne dabar visaip niekinami katalikai didžiąją dalimi kovėsi už Lietuvos, kaip tokios, išlikimą – giriose, pogrindyje ir 1991 m. agresijos akivaizdoje?
Man būtų savaime suprantama išeiti protestuoti prieš musulmonams brangaus Mahometo, ar žydų tikėjimo, ar agnostikams svarbių asmenų viešą niekinimą. Tikiu, ir daugumai lietuvių katalikų. Tad jeigu norime išlikti broliškai veikiančia visuomene – turime atmesti pagundą vartoti “saviraiškos formas”, kurios skaudina kitus, nejautriai ir nepagarbiai paliečia nors ir neskaitlingai bendruomenės grupei šventus dalykus.
“Objektyvumo salė”
Lietuvos katalikams bene labiausiai žinomas (ir mylimas!) anglikonų rašytojas, puikus teologas ir fantasy literatūros vaikams autorius (jo „Narnijos kronikos“ jau kelintą kartą ekranizuojamos) Clive S. Lewis vienoje savo “kosminės trilogijos“ knygų kone pranašiškai vaizduoja tai, kas dabar vyksta Europos ir Lietuvos tikrovėje. (Neveltui Antanas Maceina teigė, kad tikrai talentingi filosofai ir menininkai yra pranašai, atlieka tą funkciją, kuri Senajame Testamente buvo patikėta Dievo įkvėptiesiems).
Lewiso analogija tokia įtaigi, kad leisiu sau šiek tiek pacituoti. Siužetas: liberalus mokslininkas siekia karjeros perspektyviame institute, kurio elitas puoselėja „pasaulio pertvarkymo taip, kaip reikia“ planus. Sąlyga tapti vienu iš perkurtos žmonijos lyderių – atsisakyti visokių sąžinės kompleksų, emocinių įtakų, - visko, kas prieštarautų racionalaus proto veikimui. Viename iš jaunojo Marko Studoko perauklėjimo seansų NKEI (Nacionalinio koordinuotųjų eksperimentų instituto) direktorius Frostas atveda ugdytinį į objektyvumo salę ir liepia jam trypti ant grindų gulintį „atgrasiai realistinį ispanų mokyklos darbo“ Nukryžiuotąjį. Nors Markas krikščionybe „išvis niekuomet netikėjo /.../, dabar jam pirmąkart atėjo į galvą mintis, kad joje visdėlto gali šis tas būti. /.../ -Tai...-Jis nenoriai mostelėjo ranka link baisios baltos figūros ant kryžiaus. –Juk tai tik prietaras. –Ir ką? –Na, jeigu taip, kas čia objektyvaus trypti jam veidą? Argi spjaudyti į jį ne lygiai taip subjektyvu kaip ir garbinti? /.../ juk tai tik medžio gabalas /.../“. Verčiamas atlikti “objektyvumo veiksmą ypatingam prietarui pašalinti“, Markas analizuoja savo būseną: „Tiesa, kryžius ant grindų jam visiškai nekėlė maldingų jausmų. Tačiau paklusti /.../ reikalavimui nesinorėjo. Išniekinti kad ir medinį tokios agonijos atvaizdą būtų šlykštus ir nežmoniškas aktas. Bet tai buvo ne vienintelė priežastis. Atsiradus šiam krikščionybės simboliui pasikeitė visa situacija. Viskas sumišo. Nustatydamas tą paprastutę Tiesaus ir Iškreipto priešpriešą jis, matyt, bus kažką pražiopsojęs. Kodėl čia tas kryžius? Kodėl dauguma nuodingųjų paveikslų – religiniai? Markas jautė, kad mūšio lauke netikėtai atsirado daugiau veikėjų – ir galimų sąjungininkų, ir galimų priešų. /.../ Jau rengėsi daryti kaip liepiamas, greičiau baigti šį nemalonų reikalą, bet jį sulaikė figūros ant grindų bejėgiškumas. Jausmas buvo nesuprantamas. Jį sulaikė ne tai, kad tos rankos bejėgiškai prikaltos, bet tai, kad jos tiktai medinės, todėl dar labiau bejėgės, kad tas daiktas, nors ir tikroviškas, yra negyvas ir tikrai nesmogs atgal. /.../ Markas puikiai suprato, kad delsiant pavojus tik auga. /.../ Jautėsi bejėgis tarsi tas medinis Kristus. Kai atėjo ši mintis, visai kitaip pažvelgė į gulintį ant grindų Nukryžiuotąjį – ne kaip į medžio gabalą ir ne kaip į seną prietarą, bet tarsi į trupinėlį istorijos. Krikščionybė, aišku, nesąmonė, tačiau tas žmogus, be abejo, gyveno ir buvo šiuo būdu nužudytas tų dienų Belberio (NKEI miestelio pavadinimas – aut. past.). Ir staiga suprato, kodėl šis įvaizdis, pats tiesiogiai nepriklausydamas tai tikrumo ir sveikumo idėjai, vis dėlto yra iškreiptojo Belberio priešingybė. Tai įrodymas, kas nutinka, kai Tiesus susiduria su Iškreiptu, paveikslas to, ką Iškreiptasis padaro Tiesiajam – ir padarys jam, jei jis liks tiesus. Tai buvo kryžius pačia tikriausia to žodžio prasme. – Tai Jūs rengiatės atlikti užduotį ar ne? - paklausė Frostas. /.../ Markas /.../ įtemptai galvojo, nes žinojo, kad jeigu liausis, visą apsisprendimą jam iš rankų išplėš paprasta mirties baimė. Krikščionybė tėra pasaka. Būtų kvaila mirti už religiją, kuria jis net netiki. Ir tas Žmogus ant šito kryžiaus bylojo, kad tai tik pasaka, ir mirė skųsdamasis, kad Dievas, kurį garbino, jį apleido – kad visata yra apgavikė. Bet tada iškilo klausimas, apie kurį Markas dar niekad nebuvo pagalvojęs. Ar tai ir buvo posūkis prieš Žmogų? Jei visata yra apgavikė, kokia prasmė kovoti jos pusėje? O jei tai, kas tikra, yra bejėgiška, visur ir visada pasmerkta pajuokai, kankinimams ir galų gale mirčiai, kas tuomet? Kodėl nepasileidus pasroviui? Markas taip išsigando, kad visos jo baimės tarsi ir dingo. Jos buvo tarsi apsauga... visą gyvenimą saugojo jį nuo beprotiškų sprendimų, tokių kaip tas, kurį jis padarė dabar pasisukdamas į Frostą ir tardamas: - Tai tikras absurdas, ir tebūsiu aš prakeiktas, jei padarysiu ką nors panašaus“ (C.S. Lewis, „Klaikioji galybė“, leidykla “Alma littera“, Vilnius, 2008. Vertė Vilma Rinkevičiūtė).
C.S. Lewis‘o herojus išsivaduoja iš „pagerintos žmonijos“ inkubatoriaus nelaisvės, išdrįsdamas pasipriešinti Nekaltojo niekintojų ir tabu laužytojų absurdo teatrui.
... O ar nepastebi bešališkas Skaitytojas mano jau užsiminto dėsningumo – kad nei mūsuose, nei post-postmoderniuose Vakaruose kažkodėl niekas nepuola, neterlioja nei Budos, nei Krišnos, nei neseniai pasimirusio korėjiečio Muno ar induizmo dievybių panteono? O Kristų – vis iš naujo ir nuolatos. Tai – neatsitiktinis simptomas. Tai viltinga nuoroda krikščionims: Jėzus iš Nazareto yra Gyvas ir Tikras. Jis, kaip ir pora tūkstančių metų atgal, kelia didelių rūpesčių „šio pasaulio galingiesiems“; yra nepatogi kliūtis minkantiems iš žmogaus, iš vyro ir moters, iš šeimos tiktai socialinį ar ekonominį konstruktą, kuo patogesnį pelno siekimui ar makabriškų eksperimentų įgyvendinimui. Kristus su savo sąžinės, gailestingumo, prigimtinės asmens vertės ir orumo sąvokomis realiai stoja skersai kelio „naujųjų žmonių fabrikui“. Todėl būtent Jį reikia suniekinti, subanalinti, o pageidautina – įpratinti visuomenę prie viešo Jo apdrabstymo kuo nors... Daugelis kitų filosofinių, ezoterinių ir t.t. nūdienos mokymų tėra tolimos užuominos ar religinės dekoracijos. Nepajėgios įpareigoti, neįgalios reikalauti atsakomybės už esminius gyvenimo pasirinkimus. Tad ir kryptingų meno koncepcijų, ir agresyvaus sekuliarizmo politikos paliekamos ramybėje. Skirtingai negu Kristus, Kuris yra Veikiantis Asmuo nūdienos idėjų kovos laukuose. Todėl ir susilaukia granatų į veidą...
Tikrasis Dievo veidas
Šio skausmingo pasidalijimo pradžioje klausiau, kaip ateita nuo lietuvių tautodailės Rūpintojėlio koncepcijos iki Kastelučio spektaklio koncepcijos Vilniuje. Matyt, tektų pripažinti, kad tai yra savotiškai nuosekli nemažos dalies mūsų valdžios ir visuomenės nueito kelio tarpustotė. Nesureikšminu ikonos – kad ir kokia brangi, ji tėra atvaizdas. Žmogiškas bandymas simboliu išreikšti tai, kas Neišreiškiama ir aukščiau bei giliau bet kokio daikto. Materialus paveikslas nėra jo vaizduojamas asmuo. Tikrasis, gyvasis Dievo paveikslas yra žmogus. Kiekvieno žmogaus veidas. Todėl kai mūsų šalies struktūros beširdiškai elgiasi su čionai prieglobsčio ir broliškumo ieškoti atbėgusiais, karo dešimtmečių išvargintais čečėnais; kai ruošiamasi susidorojimui išduoti tą baltarusių vaikiną, tikėjusį, kad Lietuva yra laisvės ir žmogaus teisių žemė; kai bedvasis valstybinių tarnybų mechanizmas traiško bejėgio vaiko, Deimantės Kedytės, psichiką ir gyvenimą – tuomet tampa įmanoma drabstyti ir Kristaus atvaizdą.
Nes Kristaus Veidas ir tų žmonių veidai – tai tas pat.
Pagarbą Jo Veidui sugrąžinsime tiktai atrasdami ir apgindami Jį paniekintųjų veiduose.