Staiga nutyla garsai ir įsivyrauja tyla. Visagalė tyla, kuri sprogdina tiltus, žudo žmones, bet kartais ir kuria šedevrus. Toje tyloje kiekvienas žmogus turi galimybę susikurti pasaulį tokį, kokiame nori gyventi. Vieniems tai bus pinigų ir prabangos kupinas pasaulis, kitiems tai bus vien gamta ir susiliejimas su ja, dar kažkam - dainos ir taika. Kai žmogus subręsta iki tokio amžiaus, kai pradeda mąstyti apie egzistenciją ir globalines problemas (visiems ateina toks laikas, nori to, ar ne), nejučiom prasideda savo asmeninio tobulo pasaulio kūrimas.
Tai labai ilgai procesas, kurio metu kiekvienas žmogus milijonus kartų pakeičia mąstymą, perstato vertybes ir kuria vis naujas moralės normas. Kai kas tai vadina brendimu, o aš tai pavadinčiau žmoniškąja evoliucija.
Tos visagalės tylos akimirkos ne tokios jau ir dažnos. Žinoma, dažniausiai jos aplanko naktį, kai viskas nurimsta, užgesta ir atsiveria begaliniai laukai su juose lakstančiomis mintimis, prisiminimais ir norais.
Tyla yra stebuklinga, visomis prasmėmis. Tyla suteikia galimybę būti su savimi ir iš tiesų save jausti. Suprasti, kas tu esi ir ko tau reikia šiame pasaulyje, suprasti klaidas ir prisiminti laimėjimus. Tyla priverčia užmiršti kasdieninį paviršutinišką pasaulį ir nuneša į tas visatos vietas, kuriose slypi išmintis. Nakties tyla gali būti labai baugi, nes būtent tuomet mumyse pažadinamos baimės ir mintys, kurias visą dieną bandėme ignoruoti.
Bažnyčios tyla - lyg išsivadavimas. Dažnai būna, kad bažnyčios tyloje atsiveria žaizdos; ilgai slėptos, ilgai neišgirstos, bet labai ūmios. Tik tyla priverčia jas išgirsti ir suprasti.
Stebuklinga tyla ir tuo, kad gali būti labai neigiama. Mes tylime, bet darome išvadas, mes nesuprantame, bet tylime, mes bijome, dėl to ir tylime, o visa tai priveda prie vieno - nesupratimo. Suprasti kitą žmogų be žodžių - beprotiškai sunku. Mes juk savęs labai dažnai nesuprantame, gal irgi dėl to, kad tylime?
Tylos vertė nesuskaičiuojama, tylos žala milžiniška, bet ji niekada neišnyks, ir mes jos nesunaikinsime. Gali nueiti į trankios muzikos koncertą ir jausti tylą. Savyje. Rėžiančią ir skaudžią tylą, kuri ten bus tol, kol ją išgirsi. Visa tai įmanoma nugrūsti taip toli, kad panorėjus - neberasi. Man labai įdomu, kodėl žmonės taip bijo tylos, taip pat kaip ir bijo likti vieni. Na taip, vienatvė dažniausiai ir reiškia tylą. O kodėl mes jos taip vengiame? Dėl to, kad teks susidurti akis į akį su savimi, su sąžine, su Dievu?
Vienas labai išmintingas ir visiems žinomas žmogus yra pasakęs: „Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla.“ Tik tyloje, tik vienatvėje, tik būdamas vienas pats su savimi, supranti TAI, supranti, kas yra svarbu, išmoksti įminti visatos paslaptis. Nejaugi mes taip nenorime žinoti tų paslapčių, kad nuolatos nuo to bėgame? Patarčiau nebijoti, nes tų paslapčių užteks visam gyvenimui, o tyla kartais pabėga, ir pabėga būtent tuomet, kai jos labiausiai reikia.