Tęsiame pokalbių ciklą „Ištiesti ranką“, kuriame kalbiname žmones, savanoriškai padedančius sunkumus išgyvenantiems ir visuomenės atstumtiems žmonėms – seneliams, ligoniams, kaliniams. Šįkart bendraujame su kunigu dominikonu Marc Antoine Bechetoille, dvejus metus tarnavusiu Paryžiaus kalėjimo kapelionu, o dabar tęsiančiu šią tarnystę Vilniaus Lukiškių kalėjime. Jis lygina abiejose šalyse bausmę atliekančių žmonių gyvenimo sąlygas ir aptaria pagrindinius dabartinius bausmių taikymo sistemos trūkumus.
Esate prancūzas. Kaip atvykote ir pradėjote tarnauti Lietuvoje?
Esu brolis Marco Antuan, dominikonas iš Prancūzijos. Viskas prasidėjo nuo to, kad broliai iš Lietuvos kartu su mumis studijuoja teologiją Prancūzijoje. Ten susipažinome ir pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą savo brolio Mindaugo amžinųjų įžadų proga. Po truputį susidraugavome ir su kitais čia gyvenančiais broliais, su bendruomene. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, nes norėjau su jais bendrauti. Po truputį kilo idėja atvykti čia studijuoti lietuvių kalbos kursuose, skirtuose užsieniečiams, kaip praktiką tarp bakalauro ir magistrantūros studijų. Dabar jau baigiau magistrantūros studijas ir sugrįžau jau ilgesniam laikui, kol kas trejiems metams.
Dvejus metus tarnavote Paryžiaus kalėjimo kapelionu, dabar užsiimate savanoriška veikla Lukiškėse. Kas paskatino jus dirbti būtent su nuteistaisiais?
Per noviciatą buvau nuėjęs į kalėjimą tik vieną kartą, o reguliariai pradėjau lankytis jau Lietuvoje su pranciškonu Arūnu Peškaičiu OFM. Atlikdamas praktiką Lietuvoje savanoriavau jaunimo centre puse etato ir likusiu laiku norėjau tarnauti žmonėms, kurie kenčia. Neturėjau tikslios idėjos: misija galėjo būti ligoninėje, gatvėje, kalėjime ar su narkomanais, svarbiausia, kad su tais, kurių gyvenimas tikrai sunkus ir prie kurių mes privalome būti ir skelbti Evangeliją, o taip pat mokytis iš jų gyvenimo patirčių. Pradėjau skambinti įvairiems žmonėms, ieškodamas konkrečios tarnystės, ir kun. Arūnas labai greitai atsiliepė. Su nuteistaisiais dirbti paskatino ir kiti toje srityje jau aktyviai veikiantys mano broliai dominikonai.
Ar skiriasi Lietuvos ir Prancūzijos kalėjimo struktūrų organizavimas, darbuotojų ir kalinčiųjų santykiai, gyvenimo sąlygos?
Apie santykius su administracija man sunku ką pasakyti, nes Lietuvoje esu dar neilgai. Pirmas įspūdis toks, kad administracija pakankamai sunkiai mus priima ir mes, kapelionai, tarsi trikdome „bendrą tvarką“, sukeliame papildomų rūpesčių: reikia atvesti kalinius, prižiūrėti tvarką. Jaučiu, kad stovime prieš nematomą sieną, ir reikia ištvermės, kad po truputį dalykai judėtų, keistųsi.
Lukiškėse žmonėms, kalintiems iki gyvos galvos, yra labai apribotos bendravimo galimybės. Jiems neleidžiama susitikti ir bendrauti tarpusavyje, per savaitę gali tik kartą penkiolikai minučių paskambinti artimiesiems. Trūksta integracijos grupelių ir ne visi norintys gauna sąlygas dirbti. Ar Paryžiuje šis dalykas geriau subalansuotas ir ar kapelionai turi laisvę bendraudami su nuteistaisiais?
Paryžiuje buvo truputį kitaip. Žmonės galėjo kasdien porą valandų vaikščioti lauke ir visą tą laiką būti kartu, bendrauti. Ten yra skirtingų užimtumo galimybių, pavyzdžiui, sportuoti ar skaityti knygas iš bibliotekos, bet kadangi tai labai didelis kalėjimas, jis teoriškai pasiūlo daug dalykų, bet realiai mažai žmonių gali dalyvauti ir patekti į darbo grupes.
Darbas ir Prancūzijoje sunkus klausimas. Daug žmonių negauna jokių pinigų iš artimųjų, nes yra užsieniečiai ar gyveno gatvėse, neturėjo šeimų. Kadangi kalėjime jiems nebuvo suteiktos sąlygos dirbti, nes per mažai darbo vietų, o vienoje dirbtuvėje kilo gaisras, susiklostė labai sudėtinga situacija, kadangi nuteistiesiems labai trūko pinigų net elementariems dalykams – žmonės neturėjo kaip nusipirkti dantų pastos ir muilo, tų paprastų dalykų, kurie apskritai turėtų būti suteikti.
Sakyčiau, kad ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje nuteistiesiems trūksta bendravimo ir tas labai stipriai jaučiama. Kai kurie kaliniai patys mato, kad po truputį užsidaro, užsisklendžia, pradeda nebeieškoti ryšio su kitais žmonėmis. Tai vėlgi paradoksas – visi kaliniai sako, kad jiems trūksta bendravimo, tačiau tarpusavyje bendrauti nenori. Tai visokių tautybių žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, ir jų požiūris skiriasi, todėl sunku susikalbėti. Labai greitai gali kilti konfliktas dėl kylančios įtampos.
Ar Prancūzijoje yra savanorių, atliekančių tarnystę kalėjime?
Giedoti per šv. Mišias ir bendrauti su kaliniais kiekvieną savaitę ateina grupė savanorių. Tarp jų ir nemažai studentų. Pavyzdžiui, kas sekmadienį aukojamos šv. Mišios kiekviename kalėjimo pastate, šešiose koplyčiose, ir kiekvienose iš jų – po grupę giedančių žmonių.
Ar per dvejus metus tarnystės savoje šalyje įgijote tam tikros patirties, kurią norėtumėte perduoti atvykęs čia?
Galvoju apie vieną dalyką. Daugelis brolių dominikonų aktyviai tarnauja kalėjime, ir mes bendraujame su jais. Jie pasidalino viena įdomia savo patirtimi. Tai buvo malda tyloje. Pasirodo, kaliniams labai trūksta tylos. Žmonės nuolat žiūri televiziją, klausosi muzikos ar žaidžia kompiuterinius žaidimus, kai kurie net naktį triukšmauja. Kunigai įvedė tylos laiką per šv. Mišias. Pradžioje jie nedrįso pasiūlyti ilgo tylos laiko, galvojo, kaip žmonės išbus, kaip reaguos. Tačiau išbandę 20 minučių tylą kaliniai prašė, kad ta tyla būtų dar ilgesnė. Nežinia, kaip konkrečiai tą dalyką galėtume įvesti Lukiškėse, bet tai galėtų būti viena iš naujovių. Galbūt rinktis grupelėje, kur galėtume mokytis melstis, kartu pabūti ir tyloje. Norėčiau išmokyti kalinčius žmones brevijoriaus maldos. Dažniausiai, bent jau Prancūzijoje, jie mėgsta skaityti Bibliją, kai kurios knygos jiems yra labai reikšmingos, ypač psalmynas, Jobo knyga. Būtų įdomu su jais ne tik skaityti, bet ir melstis pagal Bažnyčios tradiciją, kad tai jiems taptų pagalba.
Ar matote savanoriško darbo kalėjimuose vaisių? Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis? Ko pats pasisemiate iš šios veiklos?
Sakyčiau, kad vaisiai matomi, bet reikia ir trupučio kuklumo. Prancūzijoje mes neturime teisės bendrauti su kaliniais jiems išėjus į laisvę. Tokios administracijos taisyklės, tad mes negalime palaikyti ryšių. Dėl to negalime žinoti, kas vyksta toliau. Tai – kaip Dievo paslaptis.
O iš matytų pavyzdžių galima paminėti vieną kalinių, kuris per Biblijos grupę po truputį pradėjo atsiskleisti ir net pats pasiūlė burti maldos grupę, kad kiekvienas išsakytų intenciją ir po to visą savaitę kasdien 12 valandą kamerose melstųsi tomis intencijomis. Jis sakė, kad net jeigu krikščionių nėra tiek daug, pradėję gyventi kitaip, jie gali pakeisti visą aplinką. Tai – labai gražu.
Žinoma, aš nemanau, kad visi kaliniai ateis arba norės lankyti grupes, bet tie, kurie pradeda gyventi kitaip, ne visada vien tik saugotis, bet dalintis tuo, ką turi, bendrauti vieni su kitais be agresijos, gali po truputį keisti savo aplinką. Santykiai kalėjime yra kaip siena, kurią visi bando pramušti, bet tereikia pakeisti mažus dalykus, „įpilti aliejaus į mašiną“, ir viskas pradėtų judėti truputį žmogiškiau.
Kaip jus patį, kaip žmogų, kaip kunigą ir pilietį, praturtina ši tarnystės patirtis?
Labai stiprią patirtį išgyvenau per paskutines šv. Mišias, aukotas Paryžiaus kalėjime. Jų metu atėjo suvokimas, kad nors mums visiems pakankamai sunku ateiti iki koplyčios, yra daug durų ir patikrinimų, kuriuos reikia pereiti, Jėzus gali ateiti be jokių leidimų. Dievas yra visur, ir nuostabu, kad per savo tarnystę galime jį duoti kaliniams Eucharistijoje. Kristaus kūnui nėra sienų, o mes, ateinantieji, ir žmonės, gyvenantys tarp kalėjimo sienų, yra viena bendruomenė, laukianti savo Išganytojo.
Kaip pilietis supratau, kad kalėjimas nėra visų problemų sprendimas. Aišku, nereikia tik neigiamai žiūrėti į kalėjimą, nes yra daug žmonių, kurie naudoja tą laiką mąstyti, galvoti, atrasti naujus dalykus, bet yra ir daug visos tos sistemos pažemintų žmonių. Tai nėra tik laisvės atėmimas. Kaliniai dažnai neturi galimybės net nusiprausi, jų kamerose esama blusų – tai dalykai, kurie tampa papildoma bausme ir yra visiškai nepateisinami.
Negalima sakyti, kad užtenka įkišti žmogų į kalėjimą. Reikia truputį kitaip mąstyti ir žiūrėti, ką norime ir galime daryti šioje sistemoje, nes dažnai kalbame apie reabilitaciją, tačiau konkrečių veiksmų nematyti.
Kas, jūsų nuomone, būtų efektyviausia reintegracija?
Manau, kad pirmiausia reikėtų, kad kalėjimas galėtų pasiūlyti darbą ir bendravimą, kad tai nebūtų tik nepasiekiami idealai.
Kita vertus, man atrodo, kad kalėjimas turi būti vieta, kur galima reabilituotis. Būdami kapelionai, mes nesame viena iš reabilitacijos priemonių, nes mums nereikia laukti, kad žmogus būtų reabilituotas – jis yra Dievo vaikas, ir mes ateiname pasakyti, kad jis yra vertas tos reabilitacijos.
Man atrodo, yra svarbu, kad būtų išsaugota viltis išeiti į laisvę, grįžti į visuomenę. Jeigu ne – reiškia, kad mes tik norime apsaugoti visuomenę nuo tų, kurie pažeidė taisykles, bet neturime vilčių dėl jų pasikeitimo. Jie pašalinti. Kaip krikščionys mes negalime to toleruoti.
Ar Paryžiaus kalėjime buvo daug tikinčių žmonių?
Taip, yra nemažai tikinčių žmonių. Mūsų lankytoje įstaigoje gyveno apie 800 žmonių, ir visada daugiau nei šimtas norėdavo ateiti į Mišias, o mes galėdavome priimti tik 50. Daugelis prašė ateiti jų aplankyti kamerose, bet mūsų būdavo per mažai, kad spėtume pas visus nueiti. Buvo nemažai žmonių, prašiusių Krikšto sakramento. Kadangi jie atlikdavo neilgas bausmes, pradėdavome ruoštis ir kalbėti apie tikėjimą, bet nesuspėdavome suteikti sakramento. Tačiau pernai, per Sekmines, vienas kalinys buvo pakrikštytas ir priėmė Sutvirtinimo sakramentą.
Mūsų misijos tikslas nėra tik konkretus tikinčiųjų skaičius, bet pranešti visiems, kad Dievas yra kalėjime. Neseniai vienas nuteistasis man sakė: „Tikiu, kad Dievas yra visur, bet lanku apeina kalėjimą“. Siekiame parodyti, kad Dievas nori paguosti visus savo vaikus. Antrajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo, kad mes galime paguosti sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Man tai yra tikslus šios misijos apibūdinimas.
Bendravo Monika Midverytė