 |
|
Ses. Benedikta Rollin RA. Gedimino Kajėno nuotrauka |
Sesuo Benedikta Rollin RA jau beveik dvidešimt metų gyvena Lietuvoje, puikiai išmokusi lietuvių kalbą darbuojasi ne tik su studentais, bendruomenės nariais, bet jau 17 metų reguliariai lanko ir nuteistuosius Vilniaus Pataisos namuose, o prieš keletą metų pradėjo lankytis ir Lukiškių kalėjime.
Beprasidedant pokalbiui, ses. Benedikta sulaukė sms žinutės nuo buvusio nuteistojo, jau du mėnesius gyvenančio laisvėje. „Turiu darbą, man viskas gerai, gyvenu su Kristumi ir savo šeima“ – lakoniškas žinutės turinys labai pradžiugino ir taip nuolatos besišypsančią seserį. „Tokie dalykai labai džiugina ir dar sykį parodo, kad nuteistiesiems būtinas palydėjimas, suteikiantis tvirtesnį pagrindą po kojomis. Kai žmogus pajaučia, kad kažkam rūpi, tuomet jis ir jaučiasi žmogumi“ - teigia sesuo Benedikta.
Lietuvos įkalinimo įstaigose kaip savanorė lankotės jau veik dvidešimt metų. Papasakokite apie pirmą apsilankymą, kodėl apskritai Jums parūpo nuteistieji?
Prieš septyniolika metų kunigas Aušvydas Belickas, tuo metu buvęs Rasų kolonijos kapelionas, mane pakvietė į šv. Mišias su nuteistaisiais. Tai buvo mano pirmas kartas, dėl kurio aš čia lankausi ir šiandien. Keletą metų nuteistuosius lankydavau ketvirtadieniais, būtent tą dieną kolonijoje buvo aukojamos šv. Mišios. Kol kunigas klausydavo išpažinčių, aš tiesiog kalbėdavausi su vyrais, mes mėginome atrasti bendrą kalbą. Po kelerių metų susibūrėme į maldos grupę ir aš ėmiau lankytis kitą dieną. Tai buvo labai gerai, nes nuteistieji vietoj vieno užsiėmimo jau turėjo dvi dienas ir tai buvo pozityvus ženklas. Įkalinimo įstaigoje tai be galo svarbu – jei nuteistuosius bent 3-4 kartus per savaitę nuolatos lankytų žmonės iš laisvės ir jie kartu dalyvautų bendruose užsiėmimuose, programose, susitikimuose, tai jau būtų labai daug...
Ar prieš tai turėjote galimybę lankytis Prancūzijos įkalinimo įstaigose?
Niekada.
Koks buvo pirmasis Jūsų įspūdis?
Tai buvo baisu – nuteistieji dėvėjo uniformas, net fiziškai buvo justi baimės atmosfera, žmonės buvo labai susikaustę. O ir kvapas ne iš maloniųjų... Tada supratau, kad šiems žmonėms aš esu kaip marsietė – jie pirmą kartą gyvenime mato vienuolę moterį prancūzę. Tad pradžioje surasti kontaktą nebuvo lengva. Jie kreivai žiūrėjo į mane, o ir aš nelabai supratau juos, nes dauguma kalbėjo rusiškai.
Tačiau neilgai trukus su vienu kitu nuteistuoju atsirado nuoširdus santykis – jie ėmė pasakoti apie save, savo šeimas ir taip pamažu pradėjau suprasti... Nors iki galo niekada nesugebėsiu suprasti, nes tai yra nepažįstamas pasaulis, su savo kultūra, kalba, santykiais ir kol pats nesėdėjai, viską supranti tik teoriškai. Todėl kalėjime aš esu misionierė, nors niekur iš Lietuvos ir neišvažiuoju... Bet visiškai nesvarbu, kad tai kita kultūra, tiems žmonėms svarbiausia, kad yra kas juos lanko, su jais kalbasi ir dalijasi savo kitoniška patirtimi.
Kaip įmanoma užmegzti santykį ten, kur, rodos, viešpatauja tamsa, neviltis, praeities šešėliai?
Yra dvi vertybės, kurias aš atradau lankydama nuteistuosius ir jos man be galo svarbios. Pirmoji vertybė – ištikimybė. Jei jau pradėjai lankyti nuteistuosius – nenustok to daręs. Arba jei nebegali, turi tai paaiškinti. Ištikimybė, nuoširdus jų priėmimas, atvirumas, domėjimasis jais yra labai svarbūs, nes šie žmonės yra patyrę labai daug nusivylimų, išdavysčių. Tiek įkalinimo įstaigose, tiek ir ankstesniame jų gyvenime buvo pilna įtarumo bei nepasitikėjimo, todėl bendraujant su jais šiandien yra labai svarbu būti ištikimam. Ir jie tai jaučia.
Antroji vertybė – viltis. Kai kurių žmonių atvejai atrodo beviltiški. Visų pirma, jie patys apie save taip galvoja. Toks įvaizdis yra gyvas ir visuomenėje. O aš, lankydama šiuos žmones, privalau taip negalvoti, nors žmogiškai, atrodo, kad vienas ar kitas žmogus turi labai mažai galimybių atrasti „normalų“ gyvenimą, nes jis nuo pat mažumės buvo ir šiandien tebėra už ribos ir dėl to yra pažymėtas. Bet lankydama nuteistuosius supratau, kad viltis yra dieviškoji dorybė, kaip ir parašyta katekizme, nes viltį gali suteikti Dievas. Pati iš savęs ji negali gamintis. Per viltį Dievas suteikia galimybę pamatyti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir tik per Dievą jis turi naujo gyvenimo viltį. Didžiausias džiaugsmas mane apima kai matau, jog tai išties veikia. Retai, bet matau...
Ką keičia savanorių buvimas įkalinimo įstaigoje? Kodėl tai svarbu?
Tai, visų pirma, svarbu nuteistiems žmonėms, nes jie įsitikinę, kad yra visuomenės pasmerkti. Jie taip jaučiasi ir taip išties dažnai yra. O tai, kad juos lanko žmonės iš laisvės, tiesiog, iš bičiulystės, jiems yra be galo reikšminga. Ypač tai jaučiu per Alfa kursus, kai mūsų ateina didelis būrys. Nuteistieji šypsosi, džiaugiasi, jie tampa kitais žmonėmis. Kai žmogus pajaučia, kad kažkam rūpi, tuomet jis ir jaučiasi žmogumi.
Nuteistieji dažnai klausinėja – kaip ten laisvėje, kaip gyvenimas tavo šeimoje, kaip tavo darbas, ką veiki ir t.t. Kalbėti su jais apie tai, kas vyksta už sienų, yra taip pat svarbu. Nes ką jie mato apie gyvenimą laisvėje yra iš televizijos, o ji atspindi tik labai mažą tikrovės dalelę. O sutikę „normalius“ žmones iš laisvės, kurie jiems nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimus, šeimas, bendruomenes, rūpesčius ir džiaugsmus, jie mato, kad galima gyventi laisvėje, galima tvarkytis nenusikalstant. Nes viena didžiausių jų kliūčių į laisvę – laisvės baimė. Man rodos, nuteistieji labiau bijo laisvės, nei žmonės laisvėje bijo jų.
Tiesa yra ta, kad laisvėje jų laukia daug gundymų ir su tuo susitvarkyti nėra paprasta. Jie neturi „normalaus“ gyvenimo patirties: nuolatinio darbo, šeimos, būsto, todėl labai sunku jiems patiems patikėti, kad galima „normaliai“ gyventi sulaukus net ir brandaus amžiaus. Jie žino ir tai, kad bus paleisti su kapeikomis kišenėje – gyvenk kur nori ir kaip nori. Jie žino, kad viskas brangsta, kad darbo yra mažai, tad jų baimė išeiti į laisvę yra pagrįsta.
Kaip su šia baime įmanoma susitvarkyti?
Labiausiai padeda ta veikla, kurią įkalinimo įstaigose vykdo „Caritas“ ir Lietuvos kalinių draugija. „Carito“ darbuotojai nuteistuosius konsultuoja įvairiais socialiniais klausimais, konkrečiais dalykais rengia juos išėjimui į laisvę. Tai labai padeda. Juk žmogus išėjęs iš įkalinimo įstaigos dažnai yra kaip vaikas, nežinantis, ką su ta laisve daryti. Todėl jam būtinas palydėjimas. Yra savanoriai parapijose ar veikliųjų vyrų bendruomenė, kurie į savo namus priima kalinius, kol jie atsistoja ant kojų. Tai reali pagalba.
Ačiū Dievui, yra šeimų, ištikimų žmonų, kurios laukia jų sugrįžtančių. Tai taip pat didelė atspirtis pradėti gyvenimą iš naujo.
O ar įkalinimo įstaigose vykdoma reali reabilitacija?
Pataisos namai – šis pavadinimas skamba labai ironiškai. Man rodos, tai labiau kolonija ir tiek. Kaip galima pataisyti žmogų, kaip gali realiai jam padėti, jei nėra auklėtojų, o kiekvienas būrio viršininkas atsakingas už 50 ir daugiau vyrų. Kad būtų apčiuopiami rezultatai, turėtų būti tris kartus daugiau pareigūnų, gebančių nusikaltėliuose matyti žmones, būti ne vien atsakingais už tvarką, bet norinčių padėti, tarnauti. Ir šiuo metu pataisos namuose ne visi pareigūnai yra blogai nusiteikę, tačiau jie turi mažai galimybių padėti, bendrauti, nes privalo palaikyti tvarką ir bausti.
Visiems nuteistiesiems yra reikalinga psichologinė pagalba. Tai akivaizdu. Jie nemoka bendrauti, dauguma yra stipriai sužeisti. Su maždaug 500 vyrų, esančių Vilniaus Pataisos namuose, dirba vos trys psichologai. Tai absurdas. O ir psichologės didžiąją savo laiko dalį sėdi biuruose ir pildo popierius. Su žmogumi bendraujama tik esant savižudybės grėsmei. Tuomet šiek tiek skiriama laiko gyvam pokalbiui. Tačiau reikia nepalyginamai daugiau – darbo su kiekvienu žmogumi asmeniškai, grupinio darbo, darbo su pykčiu ir pan. Gerai, kad Pataisos namuose yra bent jau Reabilitacijos skyrius, kuriame tikrai padedama dešimčiai vyrų, turinčių priklausomybių. Tai žingsniai į priekį. Bet ši programa reikalinga absoliučiai didžiajai daliai nuteistųjų. Žinoma, negali priversti žmogaus dirbti su savimi, bet jei būtų daugiau skirtingų reabilitacijos programų, tuomet kiekvienas nuteistasis galėtų pasirinkti jam tinkamą formą.
Man liūdna dėl to, kad čia tiek yra darbo, o daroma taip mažai. Žmonės iš įkalinimo įstaigų išeina visiškai nepasiruošę gyvenimui laisvėje, jie nežino ką su ja daryti, todėl anksčiau ar vėliau grįžta atgal. Vadinasi, sistema neveikia. Turiu pažįstamą, kuriam padėjau pasirengti Pirmajai Komunijai įkalinimo įstaigoje. Tuo metu jam buvo dvidešimt keturi metai ir jis sėdėjo trečią kartą. Po dvylikos „karjeros“ kolonijoje metų pirmą kartą joje vartojo narkotikus, nes nebepajėgė atsispirti nuolatiniams gundymams ir įkalbinėjimams. Man buvo labai apmaudu, kad būtent įkalinimo įstaiga padarė šiam žmogui tokį poveikį. Baisu, nes vartoti svaigalus įkalinimo įstaigose šiandien yra labai paprasta. Kur kas sunkiau tam nepasiduoti ir plaukti prieš srovę. Tai skamba pesimistiškai, bet tokia reali situacija.
Dar liūdniau žinant, kad Lietuva garsėja savo ilgų bausmių politika ir mažai yra daroma, kad būtų kitaip. Veikia Lygtinio paleidimo komisija, kurioje dalyvauja įvairūs žmonės ne tik iš administracijos. Svarstome nuteistųjų prašymus, dažnai matome, kad reiktų duoti žmogui šansą, juolab, kad buvimas įkalinimo įstaigoje jam nėra naudinga, atvirkščiai. Tačiau paskui teismai sprendžia, ir retai atsižvelgia į mūsų pasiūlymus. Reabilitacijos programos kol kas yra embriono stadijoje ir 10 tūkstančių įkalintų žmonių šiandien sulaukia tik minimalios pagalbos, jei apskritai jos sulaukia.
Jei niekas šiems žmonėms nepadeda, neatveria kitokio gyvenimo bei mąstymo perspektyvos, viskas lieka kaip buvę, o neretai ir dar blogiau. Todėl pati visuomenė turėtų susirūpinti, nes štai jau du dešimtmečius Nepriklausomoje Lietuvoje nuteistųjų asmenų integracijos sistemoje padaryta per nelyg mažai, o žmonių gyvenimai sukasi tame pačiame uždarame nusikaltimų rate.
Na, o ar yra ko nors pozityvaus?
Tas žmogus, kuris ką tik man parašė sms žinutę: „Turiu darbą, man viskas gerai, gyvenu su Kristumi ir savo šeima“. Jis laisvėje vos kelis mėnesius, bet atsivertęs dvejus metus. Įkalinimo įstaigoje jis dėkojo Dievui už įkalinimą, nes čia atrado save, gyvenimo prasmę ir Dievą. Tokie pavyzdžiai išties džiugina ne tik mus, lankančius kalinius, bet tampa pozityviais ženklais ir kitiems nuteistiesiems bei visuomenei, kuri gali patikėti, kad net ir tokiose sunkiose sąlygose pokytis yra įmanomas.
Aš labai džiaugiuosi tokių žmonių dvasine patirtimi. Kartais net galima pavydėti matant, kaip Dievas juos stipriai paliečia. Paliestas žmogus atsiduoda Dievui visas – ima skaityti Bibliją, meldžiasi, rūpinasi vienas kitu ir tampa tiesiog švytinčiais tikėjimo žmonėmis, kokių retai sutiksi laisvėje. Tai išties stebuklas. O paskui jiems lieka gyvenimo laisvėje iššūkis. Ar mūsų parapijos ir bendruomenės sugebės jiems padėti?
Kalbino Gediminas Kajėnas
