Evangelija pasakoja apie gerą vyrą, kuris paklausė Galilėjos Mokytojo, ką turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Jėzus priminė Įstatymą, kurio privalu laikytis. Kai vyras pasakė, kad nuo jaunystės laikosi Įstatymo, tuomet jam pasiūlė išdalyti savo turtą vargšams ir sekti juo. Deja, vyras nepajėgė įvykdyti to, ko prašė Jėzus. Evangelistas paaiškina, kad vyras turėjo daug turto, kurio nenorėjo prarasti. Turtas jam buvo svarbesnis už galimybę būti Jėzaus mokiniu.
Mes visi turime kažką, ką branginame. Vienam tai gali būti automobilis, kitam – solidi sąskaita banke, trečiam – butelis alkoholio ar kažkas kita. Jėzus Kristus mums visiems siūlo galimybę tapti jo mokiniais, tačiau su sąlyga – tenka atsisakyti to, kas trukdo ištikimai sekti Mokytoju. Čia galioja Jėzaus suformuluotas dėsnis: „Negalite tarnauti Dievui ir mamonai“ (Lk 16, 13). Mamona – tai ne tik pinigai, bet ir visa, kas gali būti kliūtis sekti Jėzų. Būti geru Jėzaus mokiniu galima tik mylint, nes meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).
Tikra meilė visuomet daug reikalauja – atsisakyti savimeilės ir gyventi pamiltojo asmens gyvenimą. Mylėdami save, mąstome tik apie save: kaupiame daiktus, didiname sąskaitas bankuose, statomės namus, kartais net kopiame kitiems per galvas. Savimeilė skatina nepaisyti jokių moralės normų. Tenka rinktis: būti su Kristumi ar pasitraukti.
Tie, kas seka Jėzumi Kristumi, yra labai skirtingi. Vieni Dievą prisimena per Velykas, Kalėdas ar kai ištinka kokia nors bėda. Jų meilė Dievui yra mažesnė už garstyčios grūdą, ir apie jų Kristaus sekimą vargu ar galima kalbėti. Kiti retkarčiais meldžiasi, kartais sekmadieniais dalyvauja Mišiose, atlieka net velykinę išpažintį – visa tai liudija, kad jų širdyje Dievui yra daugiau vietos. Treti į nieką neiškeistų savo ištikimybės Dievui. Jie pasiryžę dėl savo tikėjimo sudėti bet kokią auką.
Prieš kelias dienas Kaune buvo pastatytas paminklas Lietuvos partizanų vadui generolui Adolfui Ramanauskui. Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir mūsų šalį vėl okupavo sovietai, Lietuvos vyrams reikėjo rinktis: prisitaikyti prie okupacijos sąlygų, gal net tarnauti okupantams ar įsitraukti į kovą už laisvę. Ši kova žadėjo didelius praradimus. Adolfas Ramanauskas buvo giliai tikintis žmogus, todėl nesvyravo, nes gerai žinojo, ką sovietai darė pirmą kartą okupavę Lietuvą. Buvo sunaikintos tautiškos ir katalikiškos organizacijos, laikraščiai, o tūkstančiai lietuvių išvežti į Sibirą. Gilus tikėjimas ir meilė savo krašto žmonėms paskatino Adolfą Ramanauską įsitraukti į kovotojų už laisvę gretas.
Adolfas Ramanauskas padarė tai, ko nepajėgė padaryti Evangelijoje minimas vyras. Jis visko atsisakė – jo namais tapo partizanų bunkeris, o šeima – draugai, laisvės kovotojai, kuriuos kovose vieną po kito prarasdavo. Už savo ištikimybę Lietuvai pats Adolfas Ramanauskas sumokėjo pačią didžiausią kainą – po žiaurių kankinimų buvo sušaudytas.
Pradedame Tikėjimo metus, turinčius tikslą padėti atsinaujinti tikėjime ir meilėje, t.y. pasitikrinti, kaip sekame Kristumi. Tikėjimas yra Dievo dovana, bet nuo mūsų priklauso, kiek tą dovaną priimame. Žmogus tiek auga tikėjime, kiek jis myli ir daro gerus darbus. Todėl apaštalas Jokūbas ragina: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22); „Jei neturi darbų, tikėjimas savyje miręs“ (Jok 2, 17).
Tikėjimo metais pamąstykime, kur galėtume pasitarnauti. Beveik visose parapijose nuo pat Nepriklausomybės pradžios tarnauja karitiečiai. Be jokio atlygio, vien iš meilės Dievui ir žmogui, jie atlieka daug darbų, kurie silpniausiems žmonėms yra labai reikalingi.
Bažnyčioje yra labai vertinama savanorystė. Per kiekvienus Šiluvos atlaidus didelis būrys jaunų žmonių dešimt dienų nuoširdžiai patarnauja piligrimams, užtikrindami tvarką ir atlikdami daugybę paprasčiausių darbų. Visa tai jie padaro iš meilės Dievui ir Bažnyčiai. Ar susimąstėme, kur ir mes patys galėtume padaryti kažką gero?
Tikėjimo metais kviečiu padaryti vieną Lietuvai labai svarbų meilės darbą: pabandykime būti vilties skleidėjais. Neįsitraukti į bambeklių būrį, kuriems viskas yra tik juoda ir kurie nemato, kiek aplink mus esama daug gėrio. Šitaip elgdamiesi mes prisidėsime prie Lietuvos atgimimo, nes blogiausia, kas gali nutikti šaliai, – prarasti viltį ir gyvenimo džiaugsmą. Remdamiesi į Jėzų Kristų, būkime vilties ir džiaugsmo nešėjais.