Prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnus Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“.
Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“
Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“
Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“
Jie sako: „Galime“.
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs taipgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje – tai bus tiems, kuriems paskirta“.
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo:
„Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo jiems savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“.
Kiti skaitiniai: Iz 53, 10–11; Ps 33; Žyd 4, 14–16
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Kaip iš Evangelijos matome, apaštalai Jokūbas ir Jonas dar svajoja apie pasaulinę galybę ir prašo Jėzaus, kad jiems duotų garbingas vietas. Tai aiškiai parodo, kad valdžią jie suprato anaiptol ne kaip tarnystę. Du apaštalai norėjo valdžios sau, o likusieji dešimt jiems to pavydėjo. Tarnaujanti valdžia stengiasi atsiliepti į jai patikėtų žmonių poreikius. Tarnavimo nuostata prasideda širdyje: tai pagarbus dėmesys kitam žmogui, jo vargams ir poreikiams.
Indų poetas ir rašytojas Rabindranath Tagore 1913 metais laimėjo Nobelio literatūros premiją. Po to jis parašė trumpą poemą: „Aš miegodamas sapnavau, kad gyvenimas yra Džiaugsmas; pabudęs suvokiau, kad gyvenimas yra Tarnavimas; pradėjęs dirbti netikėtai atradau, kad Tarnavimas yra Džiaugsmas“.
Jėzus švelniai jiems pareiškia: „Nežinote, ko prašote“. Norėti Kristaus draugystės reiškia sekti Jį ne tik Palmių sekmadienį, bet ir kančios penktadienį. Prigimtis trokšta garbės, malonumų, patogumų, linksmybių. „Duonos ir žaidimų“ - kažkada šaukė senosios Romos gyventojai. Ar ne tokie esame ir mes? Kas iš mūsų noriai klauso žodžių apie kryžių? Jėzus kalbėjo: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane - nevertas manęs“. Kokie svetimi šie žodžiai pasauliui. Kiekvienas numirimas sau dėl Dievo karalystės artina mus prie Jėzaus ir suteikia paguodą dėl Jo artumo. Jėzus niekada neprašo iš mūsų daugiau, nei suteikia jėgų. Jėzus nusako savo misiją tardamas: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“. To Jis laukia iš apaštalų ir iš kiekvieno iš mūsų. Užtat minint šį Misijų sekmadienį popiežius pal. Jonas Paulius ll ir dabartinis popiežius Benediktas XVl ragina mus visus būti misionieriais, nebūtinai pamokslauti, bet gyventi krikščionišką gyvenimą - būti kaip rožė. Rožė nepamokslauja, bet visi stebisi jos grožiu. Neieškokime garbės ir pripažinimo, bet teišlieka mūsų sąmonėje Jėzaus žodžiai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūna paskutinis ir visiems tetarnauja“.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
