Prieš susitikdama su RŪTA KAPOČIŪTE viename leidinyje mačiau, kad ji yra pristatoma kaip žurnalistė ir kino režisierė. Kreipiuosi kaip į žurnalistę, tačiau pašnekovė švelniai pataiso, kad labiau nei rašytoja yra pasakotoja. Jai pačiai, pirmą kartą pavadintai publiciste, buvo nuostabu. Sako pasijutusi tarsi su „žvaigždute“.
Bet juk ne veltui. Daug metų moteris yra kultūros leidinių „Šiaurės Atėnai“, „Bernardinai.lt“ autorė. Jos straipsniuose – žmonių papasakotos istorijos, daugeliu jų yra pasidalijusi ir su „Zarasų krašto“ skaitytojais. Vis dėlto paklausta, kaip būtų tiksliausia apie ją parašyti, moteris šiltai šypsosi ir sako: „Aš esu keturių anūkų močiutė.“ Dar papildo: „Turbūt reiktų parašyti, kad katalikė.“ O labiausiai jai prie širdies – „Zarasų bažnyčios parapijietė“. Nuo pat savo pirmųjų apsilankymų Zarasuose R. Kapočiūtė tapo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios lankytoja, vėliau ir aktyvia parapijiete.
Šiame pokalbyje norėjosi paliesti tris R. Kapočiūtės gyvenimo sąsajas: rašymą, tikėjimą ir Zarasus. Trečiąją temą ji nubrėžia pati – apie tai, kas dabar labiausiai rūpi gyvenant šiame mieste.
Apie rašymą
Kaip atradote rašymą?
Esu labiau pasakotoja nei rašytoja. Nustebau sužinojusi, kad yra toks laisvalaikio praleidimo būdas ar net profesija – pasakoti istorijas. Žmonės renkasi į festivalius (netgi konkursus) ir stengiasi sudominti auditoriją savo pasakojimu. Man patinka klausytis ir pasakoti. Turiu tokią gyslelę. Nuo jaunystės mėgau klausytis vyresnių žmonių. Pamenu reikšmingų pokalbių ir susitikimų. Su rašymu susiję ir mano studijos – Talino dailės akademijoje, Estijoje, šalia kitų disciplinų ketverius metus studijavau šriftą, o pabaigusi studijas dėsčiau kompoziciją, piešimą ir vėl šriftą. Kol sukūriau programą, teko pasigilinti į raides.
Pirmą kartą rimtai rašyti prisėdau ruošdamasi stojamiesiems egzaminams į kino režisūrą, buvo duotos konkrečios užduotys. Man patiko. Nežinojau, kad rašyti yra taip įdomu. Rašymo procesas įtraukia: nepastebimai daraisi pasakojimo įkaitas, nes kiekviena istorija turi savo vidinę logiką, kuri diktuoja pasakotojui, ką jis turi rašyti. Tai buvo atradimas. Aš gerai pasiruošiau stojamiesiems egzaminams ir buvau priimta į Lietuvos muzikos akademijos aukštuosius kino režisūros kursus. Pradėjome mokytis sovietinėje Lietuvoje, o baigėme studijas nepriklausomos Lietuvos Respublikoje. Nors mokiausi dieniniame skyriuje, studijuodama dirbau. Pagrindinė mano veikla buvo pedagogika, dirbau dailės mokytoja.
Apie tikėjimą
Esate tikinti, įsitraukusi į parapijos gyvenimą, ir Jūsų straipsniai susiję su Bažnyčios veikla.
Esu konvertitė, atsiverčiau 40-ies metų. Dievo ieškojau sąmoningai. Mano tikėjimas nėra tradicinis, paveldėtas ar perduotas šeimos. Močiutė Emilija, mano mamos mama, buvo vienintelis žmogus, kurį matydavau meldžiantis ir lankant sekmadieniais šv. Mišias. Gerbiau ją, bet tikėjimo praktikų neperėmiau. Atvažiuodavo retai, jos apsilankymai mano auklėjimui tiesioginės įtakos neturėjo, nors močiutės maldos (melsdavosi nuolat) gelbėjo paauglystėje. Ji buvo mano krikšto mama, prisimenu Emiliją maldoje su meile ir dėkingumu.
Aš anūkus matau retai, bet kasdien karštai už juos meldžiuosi; jei Jūsų gyvenime yra bent vienas žmogus, kuris meldžiasi už Jus, kelionė saugesnė. Apie tikėjimo kelionę esu rašiusi „Šiaurės Atėnuose“ ir katalikiškame interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Tekstuose, kuriuos publikavau, pasakoju, kaip Viešpats daugelį metų kalbino mane per žmones (nebūtinai artimus), per išgyventus įvykius, skaitytas knygas, matytus kino filmus – kantriai vedė, paėmęs už rankos. Kai žvelgiu atgal į nueitą kelią, turiu pripažinti, kad buvau vedama – niekada nebuvau palikta pati sau.
Tai supratote jau pradėjusi praktikuoti?
Buvau racionaliai mąstantis žmogus, iš šeimos atsinešiau tvirtą nuostatą, kad viską galiu pati – jaučiausi savo gyvenimo kūrėja ir vadybininkė. Mane supo tvirtos moterys – mama, sesuo, močiutė, teta, pusseserės – dirbančios, išsilavinusios, atsakingos, įstengiančios vienos auklėti vaikus, išleisti juos į studijas. Moterys, gerbiamos aplinkinių. Tai darė įspūdį. Ir aš, jauniausia šeimoje, principą „pasikliauk tik savimi“ buvau įvaldžiusi labai gerai. Tokiame savarankiškume vietos Dievui nelieka. Pradėjusi praktikuoti į daug ką pažvelgiau kitomis akimis.
Iš kur atsirado tikėjimo poreikis?
Mano atsivertimas nebuvo nei sentimentalus, nei lyriškas, nes kritiškai žiūrėjau į pamaldumą ir į tikinčiuosius – galvojau, kad tai yra kažkoks iš praeities atsineštas rudimentas, tarsi apendiksas, kurį skausmui paūmėjus nesunku pašalinti. Tai, kad Viešpats nepaliko manęs, be abejo, yra stebuklas. Kadangi gyvenau netoliese, lankiau Bernardinus – Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, eidavau klausytis kunigo Juliaus Sasnausko pamokslų.
Viešpats ieško būdų, kurie mums priimtiniausi: į kunigo Juliaus pamokslus žiūrėjau kaip į ugningas improvizacijas. Bernardinuose matydavau ypač daug išsilavinusio jaunimo. Kai matai šimtus žmonių, einančių Komunijos, sau užduodi paprastą klausimą – ar jie visi kvailesni už tave? O gal tau kažkas ne taip? Teko pripažinti: aš trokštu suprasti, kur Viešpats mane veda. O pripažinus tai – ieškoti būdų geriau pažinti Jėzų. Ko Jis mokė? Kaip tai darė? Manau – tikėjimo poreikis kyla iš ilgesio.
Jūs sąmoningai ir blaiviai pasirinkote katalikų tikėjimą?
Dailės ir kino režisūros studijos nebuvo pagrindinės mano gyvenime. Trejus metus lankiau katechumenatą – tikėjimo pagrindų kursą Šv. Onos bažnyčioje, kurį vedė kunigas Eitvydas Merkys. Tai buvo pagrindinės ir pačios rimčiausios studijos. Katechumenai – tai žmonės, kurie ruošiasi Krikšto sakramentui.
Mane pakrikštijo kūdikystėje, o jau suaugusi ruošiausi Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Jį suteikė vyskupas Juozas Tunaitis. Nors katechumenato lankyti neprivalėjau, jaučiausi stokojanti žinių apie katalikų tikėjimą. Visa tai, ką girdėjau katechumenate, buvo išmintinga, racionalu, šviesu. Sąmoningai pasirinkau vadovautis krikščioniškomis nuostatomis, nes jos išvadavo iš vidinių prieštaravimų ir abejonių. Tikėjimas nėra tik pamaldos, tai – būties esmė, nuo kurios jau niekur negali nutolti. Kitaip žiūri į viską. Turiu dvasios vadovę, ji mane lydi – jau greitai bus dvidešimt penkeri metai. Danutei esu be galo dėkinga, taip pat kunigams, vienuoliams, vienuolėms, į kuriuos tekdavo kreiptis patarimo. Prisimenu šiuos žmones su meile. Prisimenu nuolat.
Ar dažnai kreipiatės į dvasios vadovę patarimo?
Su dvasios vadove dalinuosi mintimis visais man svarbiais klausimais, ne tik (ir nebūtinai) tikėjimo. Ji lydi mane pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais. Taip pat ir džiugiais: tuokiantis dvasios vadovė buvo liudininkė. Danutė įžvelgė manyje publicistę; ragino išspausdinti tekstus, kuriuos rašiau ne vienus metus. Ji – mano tekstų redaktorė. Jaučiuosi dėkinga.
Kokius tekstus vadinate tikėjimo liudijimais?
Pasidalinimą patirtimi, įgyta iki Sutvirtinimo sakramento ir po jo, bandant suvokti, ką reiškia gyventi krikščioniškai. Norvegijoje sekėsi rašyti. Tyla, kalnai, ramybė. Taip gimė maždaug 35 tekstai, kuriuos ketinu išleisti atskira knygele, nes jie tarpusavyje susiję.
Kaip jaučiatės provincijoje?
Kai gyvenau Vilniuje, nepriklausiau jokiai parapijai. Vilniuje lankydavau įvairias bažnyčias. Šitas griekas yra būdingas vilniečiams – žiemą einu į šiltesnę bažnyčią, vasarą – į tą, kur gražiau choras gieda ar kunigas stiprius pamokslus sako. Niekam nesijaučiu įsipareigojusi, niekam nesakau nei „ačiū“, nei „sudie…“ – kun. Gediminas Jankūnas tokią praktiką vadina „dvasiniu turizmu“.
Tik atvažiavusi nuolat gyventi į Zarasus suvokiau, ką reiškia priklausyti parapijai. Man brangi Zarasų parapija, meldžiantis drauge randasi bendrystė. Tu gali nepažinti žmogaus arba žinoti tik jo vardą. Tai, kad kartu dalyvauji šv. Mišiose, suvienija. Tik Zarasuose jaučiuosi iš tiesų gerai.
Apie Zarasus, sakralųjį meną ir istorinę atmintį
Ar seniai gyvenate Zarasuose?
Zarasai yra mano vyro gimtinė. Anksčiau atvažiuodavau savaitei ar dviem vasarą, o kai gyvenome Norvegijoje, sugrįždavau į Zarasus trims mėnesiams, kartais net pusmečiui – pasiilgdavau bažnyčios. Mėgstu ryto šv. Mišias, lankau ne tik sekmadieniais, bet ir eilinėmis dienomis. Nuolat gyvename čia jau septynerius metus.
Kaip įsitraukėte į parapijos veiklą?
Karantino metu bažnyčioje trūko skaitovų, žmonės, kurie įprastai skaitydavo, per karantiną nelankė bažnyčios. Užkalbinau jaunas parapijietes, jos sutiko skaityti šv. Mišių skaitinius, vėliau subūrėme Šventojo Rašto studijų grupę. Didžia dalimi šią grupę sudarė bažnyčios skaitovai. Gilinomės į Dievo žodį drauge su parapijos klebonu kun. Vydu Juškėnu. Vėliau prisijungė jaunimas, bažnyčios skaitovų grupė išaugo. Tai ypač brangu. Džiaugiamės atnaujinta Zarasų „Carito“ organizacijos veikla, jau šeštus metus klebono leidžiamu parapijos laikraščiu „Link Dievo“. Laikraštis iliustruotas, turiningas ir estetiškai patrauklus. Džiaugiamės sėkmingai restauruotu didžiuoju altoriumi, laukiame iš restauracinių dirbtuvių grįžtant centrinio paveikslo ir naujų Kryžiaus kelio stočių.
Kaip bažnytinis sakralusis menas susijęs su Krašto istorijos muziejaus veikla?
Į šį klausimą bandysiu atsakyti plačiau. „2001 metais lietuviška kryždirbystės tradicija įtraukta į UNESCO saugomų žmonijos nematerialaus paveldo unikalių kultūros objektų sąrašą.“ Tai citata iš knygos „Rytų Aukštaitijos sakralinė skulptūra“ (3 p., 2012 m.). Knygą išleido Zarasų krašto muziejus.
Koplytstulpiai ir kryžiai stovėjo beveik kiekvienoje sodyboje, šventųjų skulptūros buvo įprasta lietuviams gyvenamosios aplinkos dalis. Sovietinei armijai okupavus Lietuvą, tikėjimo ženklai buvo sunaikinti. Žmonės slėpė skulptūras, saugojo jas. Ilgi okupacijos metai akivaizdžiai pakeitė mūsų kraštovaizdį, kuriame neliko vietos tikėjimo liudijimui. O juk tai žmogaus laisvas ir natūralus siekis garbinti Dievą. Niekas lietuvių nevertė drožti šventųjų, puošti skulptūromis savo namus, melstis suklaupus prie jų su vaikais. Sovietinė ideologija tikėjimą skelbė kylant iš neišprusimo: „tamsūs žmonės“ – taip vadindami aiškino vaikams mokyklose, draudė lankyti bažnyčią, vykdė agresyvią ateistinę propagandą.
Krašto istorijos muziejų kūrimas sovietmečiu buvo būdas gelbėti sakralųjį meną?
Yra tiesos Jūsų klausime. Žmonės išradingi, jie ieškojo būdų apsaugoti savo dvasinį ir kultūros paveldą. Po 50-ies metų, išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, paaiškėjo, kad patys užmiršome, ką slėpėme muziejuose ir kodėl. Pajuokausiu: kam šiandien reikalingas šv. Florijonas, kai gaisrui kilus galime mobiliuoju telefonu išsikviesti ugniagesius? Anksčiau Lietuvoje žmonės tikėjo, kad šv. Florijonas apsaugo nuo gaisrų; tai labai populiarus šventasis, kurio iš medžio drožtos šventintos skulptūros stovėjo visuose kaimuose.
Kiekvienas šventasis – tai tikra biografija, realaus žmogaus gyvenimo istorija, kai dėl pamaldumo, dėl jo ugdytų dorybių, patirtų išbandymų, po mirties jis paskelbiamas šventuoju. Tai reiškia, kad, melsdami šventojo užtarimo, žmonės patiria stebuklus. Mūsų tautos mylimo karalaičio šv. Kazimiero, Nukryžiuoto Kristaus, Dievo Motinos, Mergelės Marijos, šv. Agotos, šv. Roko ir kitų dieviškųjų asmenų bei šventųjų drožiniai šiandien saugomi muziejuose, nes statyti pakelėse ir sodybose nebesaugu – dėl meninės ir istorinės vertės šie drožiniai yra tapę plėšikų grobiu. Tai okupacijos „kultūrinis palikimas“.
Zarasų krašto istorijos muziejus taip pat turi sakralaus meno kolekciją?
Taip. Lietuvos dailės muziejus 1998 metais padovanojo 92 skulptūras Zarasų krašto istorijos muziejui. Šių metų pavasarį, prieš Velykas, atėję į muziejų Zarasų gyventojai ir miesto svečiai sakralių skulptūrų nebeišvydo – salėje, kur anksčiau eksponuoti drožiniai, buvo rodoma privati radijo imtuvų kolekcija.
Ar muziejaus administracija informavo visuomenę apie savo ketinimą?
Viešos diskusijos ir informacijos trūkumas yra opiausia mūsų muziejaus bėda. Administracijos noras išsaugoti Zarasuose gražią radijų kolekciją man yra suprantamas, tiesa, nežinau, kieno nuosavybė dabar šie aparatai: kolekcininko ar muziejaus? Kad tai buvo padaryta sakraliosios skulptūros sąskaita, laikau rimta klaida ir neprofesionalumu. Pusantro šimto metų senumo skulptūros yra trapios, lengvai pažeidžiamos, reikalaujančios pastovios, nekintančios temperatūros patalpose, kuriose jos eksponuojamos.
Jei klausiate mano nuomonės, ar muziejui vertėjo įsigyti radijo imtuvus, atsakysiu trumpai: turint perteklinių lėšų – kodėl gi ne? Bet muziejus planuoja darbus renovuojamose naujose patalpose, buvusiame Miškų urėdijos pastate. Tai didelė investicija. Lėšų reikalauja salių ir ekspozicijų atnaujinimas pagrindiniame pastate, įsikūrusiame D. Bukonto g. 20. Ar muziejus gali leisti sau šiuo metu tokius pirkinius kaip radijų kolekcija? Abejoju. Muziejaus biudžetas ribotas.
Ką darėte sužinojusi apie išimtą iš muziejaus ekspozicijos sakralaus meno kolekciją?
Meldžiausi, kad eksponatai nenukentėtų, tariausi su artimiausia bičiule parapijiete, kuri pranešė apie tai. Tariausi su klebonu, svarstėme galimybę apsaugoti sakraliąją skulptūrą, patalpinant kolekciją klebonijoje. Kadangi nepavyko susisiekti su Krašto istorijos muziejaus direktoriumi, dalyvavau rajono savivaldybės administracijos susitikime su gyventojais. Paaiškinau, kokia yra tos kolekcijos vertė ir kad muziejuje nėra nieko vertingesnio už ją. Sužinojau, kad savivaldybė skyrė muziejui naujas patalpas, į kurias tikisi iškelti archyvą bei administracinę dalį.
Sakralioji dailė, atnaujinus salę, bus sugrąžinta, parengiant modernią ekspoziciją ir apšvietimą. Apie tai vėliau kalbėjome ir su naujuoju muziejaus direktoriumi p. Arvydu Veikšra. Palikau raštišką prašymą muziejaus vadovui ir rajono merei užtikrinti sakralių skulptūrų saugumą.
Šia tema Jums teko asmeniškai kalbėtis su rajono mere Nijole Guobiene?
Taip. Po susitikimo su administracija paprašiau užregistruoti mane į priėmimą. Po poros savaičių susitikau su neseniai išrinkta rajono mere, jos kabinete ilgai kalbėjomės apie sakraliąją dailę ir Zarasų krašto istoriją. Merė pritarė siūlymui atnaujinti muziejaus ekspoziciją, juo labiau kad ji buvo sukurta daugiau kaip prieš dvidešimtį metų. Prašyme rajono savivaldybės merei ir krašto istorijos muziejaus direktoriui paminėjau keletą labai konkrečių problemų: prašiau įamžinti dvasininkų – vyskupo ir penkių kunigų – atminimą. Rajono merė paklausė manęs: kodėl per 34-erius Lietuvos nepriklausomybės metus niekam iš valdžios nerūpėjo įamžinti šių šviesių, mūsų kraštui nusipelniusių žmonių atminimą? Kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau?
Susiję:
The post Publicistė iš Zarasų R. Kapočiūtė: aš esu parapijietė, istorijų pasakotoja, keturių anūkų močiutė appeared first on Bernardinai.lt.