XXX eilinio sekmadienio Dievo žodis.
Šio sekmadienio Evangelija mums pasakoja apie elgetą Bartimiejų, sėdintį Jericho pakelėje. Jo fizinis aklumas nekliudo puikiai regėti širdies akimis. Stebina jo atkaklumas ir ištvermė.
Šis vyras tikrai žino, ko nori ir deda visas pastangas, kad tai gautų. Jam nesvarbu minios nepasitenkinimas, kad šis triukšmaująs – savo uoliu ir įkyriu „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“, elgeta patraukia Jėzaus dėmesį.
Jis net turi atsakymą į Viešpaties klausimą: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Jo tikėjimas ir uolumas, suteikia jam tai, ko troško ir dar daugiau – Bartimiejus nuseka paskui Mokytoją keliu – tampa Kristaus mokiniu.
Galima prisiminti kito neregio išgydymą, papasakotą evangelisto Jono (Jn 9, 1–12), kuris šią istoriją užbaigia Jėzaus priekaištu fariziejams: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: „Mes neakli!“ – Taigi jūs kalti“ (Jn 9, 41).
Elgeta Bartimiejus žinojo, kas jis yra, ko jam trūksta ir kas jam gali padėti. Ar mes elgiamės taip pat? Esame regintys akimis, tačiau mūsų širdys dažnai būna aklos, nes nuodėmė, aistros, ydos apakina sielą ir užtemdo mūsų dvasią.
Tačiau tai nėra tragedija. Juk galime palaimingai šaukti savo širdimi: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Galime nuolankiai maldauti: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet tikrai patirsime Jo meilingą prisilietimą ir gydantį artumą.
Tačiau jei sakome „mes neakli“ – tada, išties mes kalti. Jeigu tamsa laikoma šviesa, tai kokia baisi toji šviesa. Jei gyvenimas nuodėmėje vadinamas išraiškos laisve, tuomet ši laisvė baisesnė už sunkiausią vergiją. Jeigu Kristus eina pro šalį, o mes tylėdami sėdime šalikelėje ir nesišaukiame Jo gailestingumo (iš baimės ar puikybės) – koks pasigailėtinas šis nebylumas.
Prašykime tokio uolumo, kuris mus visuomet vestų Viešpaties link.
Susiję:
The post Palaimintas šauksmas appeared first on Bernardinai.lt.