Vladimiras Putinas negavo to, ko tikėjosi iš BRICS. JAV, Jungtinė Karalystė, kitos šalys reikalauja, kad Iranas neaštrintų konflikto. JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos patarėjai nacionalinio saugumo klausimais reiškia didelį susirūpinimą dėl Šiaurės Korėjos karių dislokavimo Rusijoje. Sakartvelo gyventojai pergalę atidavė partijai „Sakartvelo svajonė“.
Šiuos ir kitus svarbiausius praėjusios savaitės tarptautinius įvykius komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius GIEDRIUS ČESNAKAS.
Pradėkime pokalbį nuo praėjusią savaitę dėmesį prikausčiusio BRICS grupės aukščiausiojo lygio susitikimo. Ką svarbiausio išskirtumėte iš šio susitikimo?
Susitikime įvyko tikrai nemažai įdomių dalykų. Čia galima išskirti laimėjimus ir pralaimėjimus, kuriuos patyrė Rusija, ir, be abejo, Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus vizitą, kuris sukėlė įvairius jausmus ir kalbas Vakaruose.
Kalbant apie patį susitikimą, dera pasakyti, kad Vladimiras Putinas pasiekė tam tikrą pergalę, parodydamas, jog net 36 pasaulio valstybių vadovai ar įgalioti asmenys atvyko į Kazanę. Tai rodo, kad jis nėra visiškai izoliuotas ir ta izoliacija veikiausiai suprantama tik kaip Vakarų izoliacija, bet ne viso pasaulio. Tai leidžia Putinui skelbti tam tikrą pergalę, dar kartą pabrėžti, kad jis iš esmės kovoja su Vakarais, ir susitikimo metu akcentuoti, jog bando suburti, įtikinti BRICS valstybes taip pat prisijungti prie kovos su Vakarų dominavimu.
Nėra gera žinia ir lyderių vizitai, susitikimai, apsikabinimai ir Jungtinių Tautų vadovų susitikimai, apsikabinimai su Putinu. Tai verčia kelti klausimus apie tarptautinės teisės laikymąsi, apie pagarbą jai. Akivaizdu, kad mes turime labai stiprią tarptautinės teisės eroziją.
Aišku, pasaulis keičiasi, ir Vakarų normos jau tikrai nebėra dominuojančios. Kitos valstybės mato galimybes sukurti savo normas ir vertinti atskirai Rusijos elgesį. Tačiau Vladimirui Putinui, nors buvo siūlomas ir ekonominis bendradarbiavimas, atskiros valiutos kūrimas, atskirų atsiskaitymo formų kūrimas, nelabai pavyko įtikinti atvykusius kolegas. Tai jam būtų leidę apeiti arba palengvinti Vakarų sankcijas ir palaikyti Rusijos ekonomiką, kuri susiduria su iššūkiais.
Ką pademonstravo atvykę valstybių atstovai? Ogi tai, kad šalys nėra nusiteikusios kovoti su Vakarais. Jos yra gana pragmatiškos, žiūri, ką joms gali pasiūlyti BRICS formatas ir prekyba su Jungtinėmis Valstijomis, Europos Sąjunga bei kitomis valstybėmis.
Taigi suburti tokią koaliciją Vladimirui Putinui nepavyko. Čia jis patyrė tam tikrą nusivylimą, nebuvo pasiekta realių sprendimų, stiprinančių Rusijos pozicijas. Aišku, Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus António Guterreso vizitas sukėlė tikrai nemažai kalbų, bet savo kalboje ponas Guterresas pabrėžė būtent Jungtinių Tautų taisyklių laikymąsi ir teritorinio integralumo, Jungtinių Tautų Chartijos svarbą. Tai turėjo nepatikti Vladimirui Putinui.
Galima kritikuoti, kad Guterresas nuvyko į susitikimą, bet, iš kitos pusės, jo išsakytos pozicijos nėra visiškai prorusiškos. Mes turime suprasti ir tai, kad Jungtinių Tautų generalinis sekretorius nėra niekaip įsipareigojęs Vakarų sistemai ar Vakarų vertybėms. Jis turi atstovauti visoms valstybėms, visoms organizacijoms. Taigi to negalima vertinti vienareikšmiškai. Tačiau kalbant apie tarptautinę teisę, kai apkabinami nusikaltėliai, kurie Europoje pradėjo didžiausią karą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, – tai tikrai kelia susirūpinimą.
Persikelkime į Artimuosius Rytus, kur įtampa tolydžio auga. Izraelio kariuomenė šeštadienį sudavė rimtus smūgius Irano kariniams objektams. Iranas grasina atsakomaisiais veiksmais. Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, kitos šalys pareikalavo iš Irano, kad toliau neaštrintų konflikto, elgtųsi santūriai, sustabdytų smurtą ir neleistų įvykiams peraugti į katastrofišką scenarijų. Tačiau, profesoriau, atrodo, kad tiek viena, tiek kita pusė tų raginimų tarsi ir negirdi?
Čia yra kiek sudėtingesnė aplinka. Izraelio suduoti smūgiai kariniams objektams ir priešlėktuvinės gynybos objektams gali potencialiai palengvinti kitus galimus Izraelio smūgius. Tačiau tie smūgiai nebuvo tokie absoliutūs, labai intensyvūs ir ilgai laukiami iš Izraelio pusės. Tai taip pat rodo tam tikrą ženklą, kad nenorima tiesioginės konfrontacijos eskalacijos su Iranu.
Manau, čia tam tikrą vaidmenį galbūt atliko Jungtinės Valstijos ar kurios kitos valstybės. Iranas turi galimybių atsakyti, bet veikiausiai prielaida būtų, kad atsakytų netiesioginiais kariniais veiksmais. Iranas gali atsakyti per paramą teroristinėms organizacijoms. Manyčiau, kad jis veikiausiai pasirinks būtent šį veikimo kelią.
O Izraelis? Jis dabar turi tikrai daug karinių užduočių tiek Gazos Ruože, tiek Libano pietuose. Ir veikiausiai jis taip pat laukia rinkimų Jungtinėse Valstijose baigties.
Profesoriau, Jungtinių Valstijų, Pietų Korėjos ir Japonijos patarėjai nacionalinio saugumo klausimais penktadienį išreiškė didelį susirūpinimą dėl Šiaurės Korėjos karių dislokavimo Rusijoje. Vašingtone susitikę pareigūnai, cituoju: „išreiškė didelį susirūpinimą dėl Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos karių siuntimo į Rusiją, kurie gali būti panaudoti mūšio lauke prieš Ukrainą“, žurnalistams sakė Nacionalinio saugumo tarybos atstovas spaudai Johnas Kirby, pavartodamas oficialų Šiaurės Korėjos pavadinimą. Jūsų manymu, ką rodo tokie Rusijos siekiai?
Aš čia įžvelgčiau du aspektus. Pirmasis – kad Rusija yra linkusi bendradarbiauti su Šiaurės Korėja norėdama gauti žmogiškuosius karinius pajėgumus, kuriuos galėtų siųsti į frontą, jeigu ne tiesioginiams mūšiams, tai kažkokioms paramos grupėms. Rusijoje gana sunkiai sekasi verbuoti naujus savanorius, įtikinti juos jungtis į karą prieš Ukrainą. Tai kompensuotų karių trūkumą, nes tikrai matyti, kad Rusija nenori skelbti naujos mobilizacijos.
Antras dalykas – galbūt Rusija nori signalizuoti, kad jos invazija Ukrainoje po truputį tampa pasauliniu karu. Gąsdinimas karo eskalacija Rusijai yra naudingas, nes norima, kad Vakarų valstybės veikiausiai padėtų stumti Ukrainą deryboms arba paliauboms su Rusija. Man atrodo, kad to siekiama ir Šiaurės Korėjos karių siuntimu.
Dabar persikelkime į Sakartvelą, kurio gyventojai šeštadienį balsavo parlamento rinkimuose, kurie, kaip manoma, bus reikšmingi jaunos demokratijos likimui ir šalies europiniams siekiams. Pergalę iškovojo, kaip dabar pranešama, valdančioji partija – „Sakartvelo svajonė“. Manoma, kad šios partijos pergalės atveju šalis gali užmegzti glaudesnius ryšius su kaimynine Rusija, o Kaukazo šalies viltims įstoti į Europos Sąjungą gali būti suduotas didelis smūgis. Profesoriau, kaip jūs manote, kas nulėmė būtent tokius rinkimų rezultatus? Nors, sutiksite, turbūt dar yra daug klaustukų?
Be abejo, dėl šių rinkimų rezultatų yra daug klaustukų, nes opozicija rinkimų nepripažįsta. Apie tai kalba tarptautinės institucijos, kurios stebėjo rinkimus, įvairios nevyriausybinės organizacijos. Jos yra iškėlusios tam tikrų klausimų dėl rezultatų patikimumo. Ypač kritikuojamas skaitmeninis rezultatų skaičiavimas.
Situacijai būdingi keli aspektai. Pirmiausia Sakartvelas jaučia didelį Rusijos spaudimą. Pastaroji partija bando ieškoti ekonominio bendradarbiavimo galimybių, akcentuoja kažkokį susitaikymą sprendžiant teritorinius ginčus ir pan. Nereikia pamiršti ir to, kad pirmosiomis Rusijos karo prieš Ukrainą dienomis daug rusų, siekdami išvengti šaukimo į kariuomenę, atbėgo į Sakartvelą.
Be jokios abejonės, įkandin jų atvyko ir įvairūs agentai. Kalbėdami apie europinę perspektyvą, žinome įvairius vadinamuosius „užsienio agentų“ įstatymus, kuriuos kritikavo Europos Sąjunga. Sakartvelo visuomenė yra ganėtinai tradicinė, konservatyvi, jai nepriimtinos LGBTQ teisės, kurių reikalauja Europos Sąjunga. Čia vyksta kažkas panašaus kaip Moldovoje, kurioje rezultatai buvo kiek kitokie, negu tikėjosi Vakarai.
Projektas „Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 32 tūkst. eurų.
Susiję:
The post Prof. G. Česnakas: BRICS susitikimas atskleidė didelę tarptautinės teisės eroziją appeared first on Bernardinai.lt.