Toks klausimas stiebiasi žvelgiant į pastarojo meto kriminalinių naujienų antraštes: šių niekdariais vis dažniau tampa pareigūnai. Ir ne todėl, kad po vakarykščio sėdasi prie šturvalo. Ir ne todėl, kad ima kyšius ar laisvu nuo tarnybos metu talžo sugyventines ir (-ius) – ne: kiton barikadų pusėn antpečiuotieji vis dažniau nudreifuoja vykdydami savas pareigas.
Tai girtutėliam džentelmenui ranką per skaudžiai užlaužė; tai n-tąjį kartą teistam piliečiui be reikalo dujų pūstelėjo; tai nepanoro peilio inkstuosna įbesti ir ginklą panaudojo – nuodėmės, nuodėmės visokiausios, nusikaltimai baisiniai.
Ir perspektyva aiški – Pandoros skrynia atverta: tokių antraščių beigi nuosprendžių derlius gausės. Visuomenė darosi raštinga – ypač teisiškai: tik jei kas nepatinka pareigūno veiksmuose, ir išsyk – pareiškimą. Ten, kur sprendimus visokius priima – kur žvalgos pro langus, tiesius ar kreivus, – irgi nesicackina: matyt, išties perlenkė lazdą mentai sužvėrėję, sudaužė inteligentišką praeivį, stabtelėjusį paminklo palaistyt, lazdom sumaitojo – ir suolan teisiamųjų anuos, tegul žinosi. Gyvename teisinėje valstybėje – su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Skaitytojo antakiai šokčiotų – na ir kas čia tokio? Yra kaltinimai, reikia atsakyt – gi jei nekalti, tai savą tiesą įrodys. Žinoma. Pavaikščios laisvu nuo tarnybos metu į prokuratūras ir teismus, advokatams iš fantastiško atlyginimo sumokės. O stresas? O stresas dzin, pripratę – gi Lietuvai tarnauja, Tėvynės labui. O kad po tokių potyrių tarnybas palieka ir išeina bet kur – nors lentynų kraut ar silkes giljotinuot – irgi dzin: atsiras naujų pareigūnų, ponios prigimdys.
Čia imi žmogus ir supranti: geriausias pareigūnas – negyvas. Apsinarkašinusios padugnės pabestas, sulaukėjusių nepilnamečių suspardytas, girto marozo karieta pervažiuotas. Jis – idealus pareigūnas. Negyvas, žinoma, bet – menka bėda. Jam galima valstybines laidotuves surengt, apsiverkusiems vaikučiams bei pačiai kokį medalikėlį įteikt, teisti tokio pareigūno nereikia, ir net tarnybinių nuobaudų skirt nebereikia. Toks šaunus pareigūnas, beje, nebegali ir pareigūno vardo pažeminti – jo vardas bei visa kita ir taip jau įžeminta beigi granito plokšte užrista – kad neišlįstų. Puiki karjeros tąsa, a?
Susiklosčius tokioms tendencijoms, tikėtini keli pareigūnų karjeros modeliai. Pirmas, aukščiau aptartas – požeminis – pats geriausias. Antras – silpnavaliams – palikti tarnybą: sprendžiant iš pusantro tūkstančio vakuojančių policininkų – dominuojantis. Trečias – konformistinis – dirbti, bet atsargiai – kad neužlėktum: kur nereikia, nematyti, kur pavojinga – pavėluoti, įžeidimus nuryti, girtų zekų netramdyti – maža ką. Ketvirtas – ekstremalams – sąžiningai kovoti su blogiu, ginklus visokius naudoti, spec. priemones, na o po to, žinoma, po teismus valkiotis, gal net pažvelgt į dangų grotuotą. Variantų apstu – kiekvienam laisvė pasirinkti.
Norisi visiems vieno palinkėti – stiprybės. Kai piliečiai įkaušę, galimai nuo gero konjako, kojom spardys tamstų buto duris – stiprybės. Kai pusvalandį lauksit, kad kas atsilieptų ir jūsų pagalbos šauksmą priimtų – stiprybės. Kai ekipažo lauksit valandas tris – stiprybės. Kai atvykę pareigūnai konstatuos, kad nieko padaryti negalima, reikia su kaimynais gyventi draugiškai – stiprybės. Stiprybės, stiprybės, stiprybės – prireiks mums visiems.
Bet niekas gi nesakė, kad gyventi bus lengva, ar ne?
Susiję:
The post Geras pareigūnas – negyvas pareigūnas? appeared first on Bernardinai.lt.