„Man buvo svarbu per tėvo šermenis sėdėti prie karsto ir žiūrėti į jį – mirusį, matyti vos prasikalusius plaukus po chemijos, užmerktas akis, jo liesus pirštus. Man buvo svarbu, kad galėjau paliesti jį mirusį, vis pataisyti rūbą, įdėti nosinę į vidinę kišenę. Kūnas leido justi jo realų buvimą gyvenime, kuris tęsiasi per mane“, – sako tėčio laidotuves prisimenantis Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas RYTIS BALTRUŠAITIS.
Kunigo tėtis norėjo būti kremuotas, tačiau galiausiai taip nenutiko. „Pamenu, mano tėvas prieš mirtį sakė, kad nori būti sudegintas. Paklausus, kodėl jis taip norėtų, atsakė, nenorįs, kad į jį visi žiūrėtų. Sakiau, jog galime uždengti karstą ir niekas nežiūrės.“
Mirusiojo palaikų deginimas pasaulyje tapo gana populiarus. Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas R. Baltrušaitis dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja, jog kremavimas nėra blogas dalykas, tačiau svarbu, kad tokio apsisprendimo priežastys nebūtų laužtos iš piršto, o ir su urna būtų elgiamasi pagarbiai.
„Kartą žmonės į bažnyčią urną atsivežė Maximos maišelyje (pats sau mintyse juokavau, kad gal Maximos darbuotoją laidoja – tada lyg ir viskas gerai)“, – prisimena kunigas.
Katalikų Bažnyčios požiūris į kremavimą pakitęs. Koks jis yra šiandien?
Katalikų Bažnyčios požiūris į kremavimą nėra pakitęs, kadangi užsienio šalyse – Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje – palaikai seniausiai yra kremuojami ir laidojami. Lietuvoje šis klausimas buvo opus, tačiau tai nebuvo Bažnyčios požiūris, bet atskirų žmonių, kunigų ar kitų su Bažnyčia save siejančių asmenų pozicija. Kodėl tai ne Bažnyčios požiūris, turiu mintyje neigiamą kremavimo vertinimą?
Laidotuvių apeigyne yra aiškiai parašyta, kaip laidojami kremuoti palaikai, kokia liturgija turi lydėti prieš kremavimą (nežinau, ar skaitytojai žino, kad rekomenduojama prieš kremavimą pakviesti dvasininką maldai į šarvojimo salę, kur beveik kiekviena šeima bent keletą valandų atsisveikina, arba tai, kad šv. Mišios turėtų būti aukojamos, kol palaikai dar nėra kremuoti). Bažnyčia nedraudžia kremavimo, bet jo ir neskatina, nes didžiausias Bažnyčios autoritetas yra Kristus, ir ji žiūri į Jo gyvenimą. Kristus nebuvo kremuotas, buvo palaidotas kape su kūnu.
Reklama
Viena didžiausių Lietuvos akmens apdirbimo įmonių, dirbanti tik su kokybiškais ir rinktiniais akmenimis. Profesionaliai atliekame visus darbus, reikalingus įrengiant kapavietes: nuo projektavimo iki betonavimo, montavimo ir užpylimo skalda. Mūsų paminklai ir kapų uždengimo plokštės – tai ne tik kokybė, bet ir ypatinga pagarba Jūsų brangiems žmonėms. Pasirinkite iš plataus asortimento arba užsisakykite individualų sprendimą. Užsukite į „Vienuolių Akmenys“ ir sužinokite daugiau!
Vis dėlto kai kurie žmonės nori, kad jų pelenai būtų išbarstomi. Kodėl Bažnyčia nepritaria tokiam dalykui?
Pirmiausia įdomu, kodėl dalis valstybių tai draudžia įstatymu? Būtų labai įdomu tai panagrinėti. Prieš atsakydamas į klausimą asmeniškai noriu pastebėti, kad ir laidotuvių papročiuose yra mados, kopijavimo bei minios psichologijos. Kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurių paklausus, kodėl jie nori būti kremuoti, atsako, kad muzikos, teatro ir kiti žymūs asmenys buvo kremuoti. Tiesiog kopijuojamos „žvaigždės“. Taigi kremavimas kaip mada.
Gal skaudžiausi momentai, kai koks nors garbingo amžiaus tėvas ar mama, kurie norėjo būti palaidoti karste su kūnu, savo „modernių“ vaikų yra kremuojami, šermenyse sukasi nuotraukos, groja smuikas ir atrodo, kad nieko nenutiko, gyvenimas teka įprastai. Stengiamasi kuo labiau išstumti gedėjimą, mirtį ir net žodį „mirė“ bandoma keisti žodžiais „išėjo“, „paliko“. Psichologai teigia, kad tai apsunkina gedėjimo procesą, ir kartais žmogui taip žiebia per kokią nors emocinę pusę, kad vėliau reikia vaistų, terapijos – gydymo.
Apibendrinu – svarbu kiekvieną gyvenimo etapą ir mirtį išgyventi kuo natūraliau ir visapusiškiau. Nenormalu, kad laidojant savo artimą žmogų – neskaudėtų ir nebūtų liūdna, todėl tai užmaskuoti – tai vengti autentiškumo.
Kalbant apie pelenų išbarstymą, pirmiausia vis dėlto turime žvelgti į kultūrinį kontekstą. Tikėtina, kad žmonės pabuvę kur nors Indijoje ir pamatę, kaip į Gango upę žeriami pelenai, panorsta ir patys būti kažkur išbarstyti. Negalėčiau atsakyti, kodėl Bažnyčia nepritaria pelenų išbarstymui, nes neteko skaityti jokių dokumentų apie tai, tačiau vėl turime žiūrėti į savo šaknis. Mūsų šaknys – Biblija. Senajame Testamente vis skaitome apie kapus, šeimos kapus ir apie tai, kad stengiamasi palaidoti tėvų kape – uoloje. Ir Naujajame Testamente tas pats. Krikščionis neturi pagrindo savo šaltiniuose palaikų sunaikinimui be buvimo įrodymo ženklo.
Man asmeniškai atrodo, kad pelenų išbarstymas – tai egoizmas ir pasipūtimas. Bandymas save ištrinti, parodyti kaip nebuvusį. Kartais kapas yra kaip tvirtumo ženklas, istorija. Šiek tiek primena koncentracijos lagerius, kai pelenai būdavo pilami kokiame nors miške ar į tvenkinį, ir šiandien net šventųjų palaikų negalime gerbti ir deramai palaidoti, pavyzdžiui – Editos Štein. Bažnyčia nei savo žydiškose, nei krikščioniškose šaknyse neranda pagrindo taip elgtis, išskyrus kultūrinius kontekstus tam tikruose kraštuose.
O ką derėtų atsakyti tikinčiajam, kuris dar būdamas gyvas išreiškia valią, kartais ir testamente, kad nori būti kremuojamas?
Labai svarbu, kad žmogus savo valią išreikštų laisvai, o ne po jo mirties kiti darytų, kaip jiems šauna į galvą. Jei į mane kreiptųsi toks žmogus, man būtų tiesiog įdomu išgirsti argumentus, kodėl jis nori būti kremuotas. Pamenu, mano tėvas prieš mirtį sakė, kad nori būti sudegintas. Paklausus, kodėl jis taip norėtų, atsakė, nenorįs, kad į jį visi žiūrėtų. Sakiau, kad galime uždengti karstą ir niekas nežiūrės.
Man buvo svarbu per tėvo šermenis sėdėti prie karsto ir žiūrėti į jį – mirusį, matyti vos prasikalusius plaukus po chemijos, užmerktas akis, jo liesus pirštus. Man buvo svarbu, kad galėjau paliesti jį mirusį, vis pataisyti rūbą, įdėti nosinę į vidinę kišenę. Kūnas leido justi jo realų buvimą gyvenime, kuris tęsiasi per mane. Tačiau tai mano asmeninė patirtis, kitų ji kitokia.
Neseniai klausiausi vienos psichologijos profesorės paskaitų, kuriose ji aiškiai akcentavo, kad būtent kūnas, jo pagerbimas per šermenis, jo laidojimas padeda lengviau išgedėti ir sukelia mažiau psichologinių komplikacijų.
Aš su žmogumi pasikalbėčiau, neturėdamas tikslo jį paveikti, ir jei žmogus nori būti kremuotas – tegul būna. Svarbu, kad motyvai nebūtų absurdiški. Tarkime, kad per mano laidotuves nebūtų liūdna… Tai negi vaikai laidodami savo tėvus, ar atvirkščiai, turi neliūdėti? Kur tada vieta tikriems ir natūraliems žmonių jausmams išgyvenant netektį? Jei juos bandoma blokuoti, sulaikyti, numalšinti, jie kapsuliuojasi ir vieną dieną taip pykštels, kad maža nepasirodys.
Jūs pats nemažai bendraujate su tikinčiaisiais, ar kinta jų požiūris į kremavimą ir kuria linkme?
Taip, jis kinta. Dalis nori būti kremuoti, kiti nenori. Bet neigiamų nuostatų į kremavimą vis mažiau. Žmonės tik pastebi, kad laidojant kremuotus palaikus sumažėja pagarba, daugiau kalbėjimosi, šurmulio, ne visada deramai ir su urna elgiamasi.
Man trys momentai likę atmintyje. Vieną kartą žmonės į bažnyčią urną atsivežė Maximos maišelyje (pats sau mintyse juokavau, kad gal Maximos darbuotoją laidoja – tada lyg ir viskas gerai).
Kitą kartą, kai turėjome išlydėti žmogų iš šarvojimo salės, urną nešė artimas giminaitis, kuriam beeinant suskambo telefonas, tai jis įsuko į vadinamąjį kavos kambariuką, pasidėjo urną ant stalelio prie kavos aparato ir kalbėjo telefonu, o žmonės ir aš laukėme išsirikiavę.
Trečias išstrigęs atmintyje vaizdas – kai atvykome į kapines, ir kol žmonės dar rikiavosi su gėlėmis, urną nešęs vyras, pasikišo urną po pažastimi, prisidegė cigaretę ir manė parūkys, kol visi pasiruoš, bet šiam relaksui įspūdingai sutrukdė urnos nešėjo žmona (juokiasi).
Projektas „Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 32 tūkst. eurų.
Susiję:
The post Savo tėvo palaikų nekremavęs kun. R. Baltrušaitis: man buvo svarbu matyti tėčio užmerktas akis appeared first on Bernardinai.lt.