Natūrali somatinė reakcija į per didelį susijaudinimą ar baimę yra drebulys. Gyvūnų elgesio tyrimai rodo, kad drebėjimas apsaugo juos nuo psichologinės ir fizinės žalos po bauginančios patirties. Panašu, kad Lauryno Žakevičiaus, Airidos Gudaitės ir Silke Z. šokio spektaklyje „Lustopia“ susibūrę skirtingų kartų, lyčių, tautybių ir gebėjimų kūnai pagaliau atrado erdvę ne tik sukelti sau bauginančią patirtį atsiveriant ir apsinuoginant, bet ir pasirūpinti savimi išdrebinant bent dalį sugeneruoto streso.
Menų spaustuvės salė žiūrovą pasitinka trimis skylėtais kubais, neįkyriai kviečiančiais pasinaudoti dekoruotomis kiaurymėmis ir paliesti viduje esančius inkognito šokėjus. Kubų sienelėse – fotogalerija, kurioje priartintos kūno dalys demonstruoja linkius, plaukuotumą, raukšles ir nuteikia įvairovei. Iš esmės visas spektaklis sukasi įvairovės ir skirtingų kūnų įtraukties orbitoje, ragindamas užduoti sau klausimą, ką mes esame įpratę vadinti profesionaliu šokėju ir profesionaliu šokiu, ir kokios kiekvieno iš mūsų ribos šioje vertinimo skalėje. Kiekvienas netobulai, netiksliai atliktas judesys kelia klausimą apie nepriekaištingo atlikimo (ne)būtinybę ir apie mūsų gebėjimą ne tik toleruoti, bet ir švęsti kitoniškumą.
Spektaklio choreografijoje kolektyvinis talentas kartais tikslingai pasitelkiamas palaikyti tą, kuriam numanomai sunkiau, o kartais – siekiant atskleisti kiekvieno šokėjo unikalumą. Grupe kaip saugančia sienele aprėpiamas sunkiai laiko ir erdvės ribas jaučiantis atlikėjas, kurio džiazuojanti, unikalaus ritmo judėsena vėliau paverčiama žavingu breiko šou. Nejučia kyla rūpestis tam, kas vyksta scenoje, be patronizuojančiam žvilgsniui būdingo elemento. Tai simbolizuoja apie sėkmingą dramaturginį balansą tarp empatiško įvairovės atskleidimo ir pastangos nenugalinti.
Įdomu tai, kad stebint nepalieka jausmas, jog „Lustopia“ – dokumentinis spektaklis. Šio jausmo šaknys – žiūrovo interpretacijoje, neva tai, kas „įvairu“ (t. y. neatitinka stereotipinio šokėjo įvaizdžio), kažkodėl savaime yra tema, o ne forma kitoms temoms perteikti. Nors pats pavadinimas suponuoja, kad choreografai mus kreipia aistros (lust) ir utopijos (utopia) link, o tam pakurstyti kviečia į spurgomis aplipusio švarko grupinį žiaumojimą bei šokoladinio glaisto nu(si)laižymo ritualą, visgi lengviau likti prie idėjos, kad šokėjai šoka savo gyvenimo istorijas.
Galbūt dėl to intensyviau nei kituose spektakliuose mąsčiau apie tai, kaip šią akimirką jaučiasi ir kaip šį spektaklį iš vidaus mato vienas ar kitas atlikėjas? Kaip jie jaučiasi savo kūne ir kaip jie patiria tuos kūnus varstančius žvilgsnius? Nors vokiškai nuskambėjusioje vienos iš šokėjų parašytoje poemoje skamba žodžiai: „Aš nebegalvoju apie kitą dieną, apie žvilgsnius, žvilgsnius ant mano odos“, kyla abejonė, ar tai tiesa, ar visgi siekiamybė (minėtoji utopija)? Kiek vyresnė šokėja, vaikštanti tarp žiūrovų ir prašanti perskaityti jai pozityvias afirmacijas, o paskui su perdėtu pasididžiavimu jas atkartojanti pirmuoju asmeniu, tik pastiprina dvejonę, esą jai „nerūpi praeivių žvilgsniai“, kaip toliau diktuoja poema.
Kūriniui persiritus į antrąją dalį stipriai įsirėžia drebulys. Kai kurių atlikėjų kūnuose jis primena tverką, kitų – nevalingą šaltkrėtį. Šokėjo Davido Winkingo kūnas įdėmiai seka ir atkartoja kolegos judesius, tarsi norėdamas adaptuotis, prisitaikyti prie šio utopiško pasaulio, kuriame visi atvirai, be atsiprašymo ir pasiteisinimo, judina savo įtampos įkrautus kūnus siekdami iškrovos ir išraiškos. Rodos, internalizuoti, per daugel metų viduje nusėdę vertinantys žvilgsniai išpurtomi lauk kartu su prakaitu ir sėkmingai grąžinami žiūrovams virškinti.
Spektaklis (beje, ir poema) baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo – sulėtėjimu. Gal banalus priminimas, bet drauge ir reikšmingumo neprarandanti praktika: ramiai iškvėpti, pagerbti judėjusius kūnus ir jų viduje sirpstančius išgyvenimus. Labiausiai į atminties kišenę norėtųsi susipakuoti vaizdinį, kai nedidukas kūnas su lengvumu kelia už save sunkesnį kūną kaip priminimą, kad poreikis būti palaikomiems nepaiso kartų, lyčių, tautybių ir gebėjimų, o ėjimas į įvairialypį kontaktą gali būti lengvesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Lustopia“ – turbūt ne revoliucija, bet mažų mažiausiai bendražmogiškumo jausmą atnešęs šokio spektaklis, parodęs, kad vienaip ar kitaip visi mes geidžiame spurgos su šokolado glaistu.
Susiję:
The post Geismas, ištirpęs šokolado glaiste. Apie šokio spektaklį „Lustopia“ appeared first on Bernardinai.lt.