 |
Žmonės, kurie domisi savo krašto istorija, tikriausiai pastebėjo, kad nuo 1998 m. beveik kasmet „Versmės“ leidykla išleidžia bent po vieną solidžios išvaizdos Lietuvos valsčių serijos knygą, skirtą vienam ar kitam valsčiui, ir kad jau apie 20 tokių leidinių. Be šių storų monografijų, yra išleista ir kitų panašaus pobūdžio enciklopedinių leidinių, pvz.: uteniškių, kuršėniškių enciklopedijos ir kt. Tai iš tikrųjų labai svarbūs leidiniai, sudarantys galimybę išsamiai pažinti tam tikros mūsų krašto dalies istoriją.
Tarp tokio pobūdžio leidinių norėtųsi pasidžiaugti ir dar vienu nepaprastai reikšmingu darbu – Kupiškėnų enciklopedija. Jos pirmas tomas išleistas 2006 m. pabaigoje (apimtis 607 psl.), o 2012 m. vasarą pasirodė antras tomas (apimtis 727 psl.). Enciklopedijos sumanytojas, sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius – Vidmantas Jankauskas. Pirmame tome yra abėcėlės tvarka pateikti A – J raidėmis prasidedantys straipsniai, jų yra per 1000 ir dar įdėta apie 1800 iliustracijų, Antras tomas dar didesnis – tai per 1200 straipsnių, prasidedančių K – P raidėmis, ir per 2300 iliustracijų. Dalis abiejų tomų iliustracijų – spalvotos. Abu tomus išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, pagrindiniai rėmėjai: pirmo tomo – Kupiškio rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas, antro – Kupiškio rajono savivaldybė.
Kaip rašoma I tomo Pratarmėje, intensyvesni Enciklopedijos rengimo darbai buvo pradėti 1999 m., kai susirinkusi iniciatyvinė grupė (A. S. Glemža, E. Grunskis, V. Jankauskas, L. Kadžiulis, V. Puronas, H. Paulauskas, L. Vidugiris, K. Vosylytė) aptarė būsimos knygos rengimo principus. Buvo nutarta orientuotis į kitus panašaus pobūdžio darbus, ieškota tinkamiausios struktūros, aptarti medžiagos pateikimo principai, bandyti įvertinti panašių leidinių privalumai ir trūkumai.
Kai skaitai vieno ar kito tomo pradžioje pateiktą straipsnių autorių sąrašą, atrodo, kad dirbo tikrai nemažas žmonių būrelis, todėl ir įveikė tokį didžiulį darbą. Ir tik kai gerokai pavartai, paskaitinėji pačią Enciklopediją, pamatai, kad po didele dauguma straipsnių nurodyta Enciklopedijos sudarytojo ir vyriausiojo redaktoriaus Vidmanto Jankausko pavardė. Tai pirmiausia pasakytina apie V. Jankausko parengtus išsamius ir ilgus kaimų istorijų straipsnius. Dar dažnai minimos Alvydo Totorio, taip pat rašiusio kaimų, apylinkių, dvarų, ir kitų vietovių istorijas, ir Lino Vidugirio pavardės, pastarojo dažniausiai po biografinių straipsnių. Yra ir šių autorių bendrų straipsnių. Nemažai straipsnių parengė Lina Matiukaitė ir šviesaus atminimo Jonė Žebrytė. Atkreiptinas dėmesys į labai detalius J. Žebrytės straipsnius apie iki II pasaulinio karo Kupiškio krašte veikusias įvairiausias visuomenines draugijas, sąjungas, pavyzdžiui, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą, Angelo Sargo vaikų sąjungą (Angelaičius), Aukštaičių pažangiojo jaunimo organizaciją, Lietuvai pagražinti draugiją, Lietuvių katalikių moterų draugiją, Lietuvių mokytojų sąjungą, Lietuvos jaunimo sąjungą, Lietuvos katalikų vyrų sąjungą, pavasarininkus ir kt.
Enciklopedijos straipsniuose gana išsamiai, kiek tai įmanoma tokio pobūdžio leidiniuose, pateikta paties Kupiškio ir viso Kupiškio krašto istorija, ypač daug dėmesio skirta kultūros ir švietimo istorijai, parodytos krašto geografinės ypatybės, aprašyti nacionalinio išsivadavimo ir 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos laikotarpiais vykę kultūrinio-visuomeninio gyvenimo procesai ir jų dalyviai, aptarti žmonių gyvenimo būdingiausi bruožai, aprašomos vietovės ir žmonės.
Vienas iš svarbiausių Kupiškėnų enciklopedijos sudedamųjų dalių – esančių ir jau išnykusių Kupiškio krašto vietovių aprašai. Tai miestai, miesteliai, kaimai, bajorkaimiai, dvarai, užusieniai, vienkiemiai. Juk iš tikrųjų juose per šimtmečius gyvenusių žmonių istorija ir yra tikroji šio krašto istorija. Dažnai ji nėra sena – prasideda XVI – XVII a., o kartais ir vėliau. Vietovių aprašuose paprastai pateikiama: geografinė padėtis, istorija (dažnai nurodomas ankstyviausias paminėjimas šaltiniuose), žemėlapis (planas), valakų skaičius, gyventojų skaičius įvairiais laikotarpiais, jų pavardės, mokėti mokesčiai, istorinę vertę turintys pastatai ir kiti paminklai, dabartinė būklė, vietovardžiai ir kt. Tais atvejais, kai aprašomų vietovių dabar jau nebėra, įamžinti išlikę paveldo objektai, pateikta archyvinių nuotraukų, kitų istorinių dokumentų.
Nemaža antro Enciklopedijos tomo dalis skirta tam, kas susiję su pačiu Kupiškiu, t. y. bažnyčios, dekanatas, dvaras, etnografijos muziejus, karčema, kautynės, kultūros centras, ligoninė, marios, mokyklos ir t. t. Iš Kupiškio bažnyčioms skirto straipsnio skaitytojas sužinos, kodėl dabartinės, vienos iš didžiausių Lietuvoje, bažnyčios bokštai atrodo tokie sunkūs, tarsi spaudžiantys žemyn visą bažnyčią. Priežastis labai paprasta – ši neogotikinė bažnyčia buvo statyta pagal Rygos architekto Konstantino Rončevskio parengtą projektą, bet, statybai ilgai užtukus (I pasaulinis karas) ir pristigus lėšų, bokštai nebuvo iškelti iki projektuoto aukščio. Taip pat čia skaitytojas ras įdomių pamąstymų, kodėl Kupiškyje katalikų bažnyčia atsirado vėliau nei mažesniuose netolimuose miesteliuose: Skapiškyje, Subačiuje, Svėdasuose, Pandėlyje.
Didelę Enciklopedijos dalį sudaro iš Kupiškio krašto kilusių ar kaip nors su juo susijusių asmenybių biografiniai straipsniai. Aprašyta XIX – XX a. daug Lietuvai, jos visuomenei nusipelniusių žmonių, kurių atminimą verta išsaugoti. Minimi knygnešiai, daraktoriai, dvasininkai, gydytojai, valstybės veikėjai, savivaldybininkai, agronomai, kariškiai. Aprašyti iki 1940 m. baigę aukštąjį mokslą kupiškėnai, 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos karininkai, veiklesni mokytoja. Pateikta žinių apie įvairių mokslo sričių mokslininkus, dailininkus ir tautodailininkus, teatralus, muzikus, literatus, tautosakos pateikėjus, kultūrininkus, ekonomistus, sportininkus ir kt. Tarp kupiškėnų esama ar būta išties iškilių asmenybių, garsių visoje Lietuvoje ar net plačiau: lengvaatletis, disko metikas Virgilijus Alekna, dailininkas skulptorius Juozas Kėdainis, miškininkas, valstybės veikėjas, pedagogas, literatas, profesorius Povilas Matulionis, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, akademikas Juozas Matulis, gydytojas akušeris-ginekologas, akademikas Pranas Mažylis, botanikas, augalų fiziologas, habil. biomedicinos mokslų daktaras, akademikas Alfonsas Merkys, kariškis, teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas, 21-ojo Ministrų kabineto ministras pirmininkas Antanas Merkys, istorikas, akademikas Vytautas Merkys, chemikas, akademikas, visuomenės veikėjas Antanas Purėnas ir kt. Vargu ar yra kitas panašaus pobūdžio leidinys, kuriame būtų pateikta tiek duomenų apie krašte dirbusius kunigus, jų veiklą. Tarp jų minėtinas ilgametis Kupiškio klebonas dekanas Vladislovas Kupstas, parašęs Kupiškio dekanato istoriją, čia kunigavęs nuo 1940 m. iki 1964 m., kurį, be jokios abejonės, prisimena dauguma vyresnės kartos kupiškėnų kaip labai komunikabilų ganytoją, mokantį bendrauti ir su mažu, ir senu, gebėjusį sumaniai laviruoti tarp tuometinės valdžios ir jos priešininkų.
Net 29 antro tomo puslapiai yra skirti Kupiškio krašto partizaniniam pasipriešinimui prieš antrąją sovietų okupaciją 1944-1953 m. Tai ko gero šiuo klausimu pati išsamiausia informacija, parengta Onos Kriukelienės. Čia aprašyta partizanų veikla atskiruose Kupiškio valsčiuose, partizanų veiklos centralizacijos procesai 1946 – 1948 m., lemtingos kovos, bandymai atsigauti 1950 – 1954 m., pateikta per 600 žuvusių partizanų pavardžių, per 250 suimtų partizanų pavardžių, per 500 karinių čekistinių operacijų metu žuvusių partizanų ryšininkų ir rėmėjų pavardžių (prie visų pavardžių nurodyti žmonių gimimo metai ir gimimo arba gyvenamoji vieta, žuvimo ar suėmimo metai, bibliografiniai šaltiniai), yra nuotraukų.
Taip pat Enciklopedijoje yra aukštus postus sovietinėje Lietuvos vadovybėje pasiekusių kupiškėnų, rajono valdžios, kultūros, švietimo įstaigų vadovų, karininkų biografijų. Praėjusiais sudėtingų politinių įvykių metais krašte gyventa ir naivių idealistų, siekusių savaip keisti valstybės ar visuomenės gyvenimą, tautos ir Tėvynės išdavikų, okupantų pakalikų, kurie irgi paminėti.
Atkreiptinas dėmesys ir į Kupiškėnų enciklopedijos iliustracijas: kiek daug čia žemėlapių, planų, sodybų, kryžių, kaimo kapelių, miestelių architektūros elementų nuotraukų, portretinių ir grupinių nuotraukų. Yra tarp jų ir dešimtys puikių spalvotų vaizdų, keli žemėlapiai, Kupiškio panorama. Abu tomai puikiai įrišti, labai gražūs viršeliai.
Enciklopedija tinkamai dokumentuota. Beveik po kiekvienu straipsniu yra autoriaus ar autorių pavardė, šaltinio, iš kurio rinkta medžiaga, nuoroda, o tomų pabaigoje pateikti sutrumpinimų ir santrumpų sąrašai, fotografijų autorių ir archyvinių iliustracijų pateikėjų sąrašai.
Kai kurie priekabesni Enciklopedijos skaitytojai gal ras vieną ar kitą trūkumą, gal turės kiek kitokių žinių apie kokį nors žmogų ar vietovę, bet tai visiškai natūralu, juk medžiaga gali būti paimta ne iš to paties šaltinio. Panašios pastabos negali nė kiek menkinti atlikto didžiulio darbo, kuriuo reikia tik džiaugtis ir didžiuotis.
Kupiškėnų enciklopedija, manyčiau, svarbi ir dar vienu požiūriu. Ji savo apgalvota metodika, pateikiamų žinių išsamumu, iliustracijų gausa ir apskritai viso darbo kokybe galėtų būti puikus pavyzdys tiems, kurie ryšis pradėti rašyti savo krašto enciklopediją.
Tie, kas paims į rankas Kupiškėnų enciklopedijos tomus ir juos gerokai pavartys, sutiks su daugelio kalbėtojų per leidinių sutiktuves nuomone, kad savo straipsnių turiniu, iliustracijų gausa ir parinkimu ją beveik galima lyginti su Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleista keturtome „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, kurią parengė ir išleido nemaža profesionaliai pasirengusių specialistų grupė.
Nekantriai lauksime trečio „Kupiškėnų enciklopedijos“ tomo, kuriam medžiaga, pasak vyriausiojo redaktoriaus V. Jankausko, jau kaupiama.
Atskirai norisi atkreipti dėmesį į Enciklopedijos sumanytoją, sudarytoją ir vyriausiąjį redaktorių – Vidmantą Jankauską. Pasak jo paties, impulsą rengti tokį darbą jam davusi vaikystėje ant gimtosios trobos aukšto rasta stora, vaiko akims keistoka knyga. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvęs vienas iš prieškario lietuviškosios Visuotinės enciklopedijos tomų. Vargu ar kas nors kitas būtų ryžęsis imtis tokios apimties, tiek sumanumo, jėgų ir laiko pareikalavusios Kupiškėnų enciklopedijos, jeigu už jo nugaros nebūtų buvę daugybės didesnių ar šiek tiek mažesnių kitų V. Jankausko darbų: Stasys Tijūnaitis ir Kulva (1988), Abipus fronto (1991), Ko nenusinešė laikas (1992), Jonavos šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija (1993, 2000), O gyventi reikėjo (1993), Aš pats sau neįdomus (1996), Nepriklausomos Lietuvos generolai (1998), Kupiškėnų suėjimas (2000), Nepalūžę: eskizai pogrindinės spaudos istorijos panoramai (2002), Kupiškėnai (2006). Ypač atkreiptinas dėmesys į Vidmanto Jankausko parengtą monografiją Kario kelias: generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose (2004). Kaip matyti iš antraštės ir paantraštės, tai yra knyga, apimanti ne tik generolo gyvenimą („Būdamas dvidešimties jis tapo karininku, eidamas 26-uosius ėmėsi vadovauti pulkui, o dar po metų – divizijai ir armijai; turėdamas 31-erius, buvo pakeltas į generolus, 33-ejų išėjo į atsargą, o nesulaukęs nė 48-erių – tragiškai baigė gyvenimą.“ (7 psl.)), bet ir Nepriklausomybės kovų istoriją. Puikus ir informatyvus tekstas, daug nuotraukų, mūšių schemų, ištraukų iš Krašto apsaugos ministerijos įsakymų, nurodymų, štabų telegramų ir pan. Tai ne tik įdomi knyga, bet ir labai platus istorinis darbas. Kažin ar yra Lietuvoje kur nors taip nuodugniai aprašytos Nepriklausomybės kovos? Greta reikėtų minėti keliolika Vidmanto Jankausko parengtų spaudai arba sudarytų knygų. Kelios iš jų: D. Glemžaitė. Mes mokėsim numirti (1994, kartu su V. Ambrazu), Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha (1997), Modernumas ir tradicija XX amžiaus Lietuvos tapyboje (1998), Laurynas Gucevičius ir jo epocha (2004, kartu su R. Butvilaite), Gydytojas Ipolitas Franckevičius (2006, kartu su M. Tamošiūniene), Ilgėjąsis pasaulio: chorvedys Vladas Zinkevičius (2008) ir kt. Be knygų, dar reikia nepamiršti V. Jankausko parašytų straipsnių apie dailininkus, atskiras Kupiškio krašto vietoves ir pan.: Dailininkas Jonas Mackevičius (2001), Dailėtyrininkas Tadas Adomonis (2001), Juozas Ignatavičius ir tarpukario Lietuvos istorinė tapyba (2002), Grincagalė – kaimo istorijos vingiai (2002), Kukauka (2006), Boleslovas Baliukevičius – Vilniaus dailininkas (2003), Užmirštas vardas – Bronius Dūda (2006), Lietuvos keramikos mokyklos pradininkai Pranas ir Vytautas Brandžiai (2006) ir daugybė kitų. Taigi Vidmantas Jankauskas yra neįsivaizduojamo darbštumo gabus žurnalistas ir menotyrininkas, visą savo energiją aukojantis Lietuvos, Kupiškio krašto ar jo žmonių praeities ir dabarties tyrimams ir aprašymams.