V eilinio sekmadienio Dievo žodis.
„Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties“ (Lk 5, 1–3).
Prie ežero kranto
Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti, ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą… Todėl Mokytojas ištrūko iš šios apsiausties ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto. Ten pamatė dvi valtis, iš jų išlipę žvejai plovė tinklus. Tarp jų buvo Simonas ir jo draugai. Jie ką tik, pavargę ir nusiminę, buvo grįžę iš nesėkmingos naktinės žvejonės; jiems terūpėjo greičiau baigti tinklų valymo darbą ir, sugrįžus namo, pailsėti…
Įsileiskime Jį vidun
Tačiau Dievo planai – ne žmonių ketinimai. Jėzus žinojo, kad kai šie žvejai netrukus pradės bendrauti su Juo, jų nuovargis išnyks kaip rūkas saulėtam rytui bundant. Juk Jėzus visoms sieloms yra atgaivos palaima (žr. Mt 11, 29); tereikia ateiti pas Jį arba Jį, besibeldžiantį į mūsų širdžių duris, įsileisti vidun (plg. Apr 3, 20).
Kai Jėzus, įlipęs į Simono valtį, mokė minias, būsimasis Kristaus apaštalas, įdėmiai klausydamas Kalbančiojo, visa esybe jautė, kad kiekvienas Jo ištartas žodis – tarsi gyvojo vandens čiurkšlė, kuri liejasi į jo sielos vidų, ir nereikia nieko daugiau daryti, tik leisti laisvai tai malonei skverbtis gilyn…
Simono ir mūsų klusnumas
Pabaigus Jėzui iš valties mokyti minias, į Simono širdį jau buvo įžengusi Tiesa, kurios nurodymų (jam pačiam dar ne visiškai susivokiant) jis buvo pasiryžęs klausyti labiau nei savo minčių. Todėl, kai Jėzus paprašė Simoną irtis į ežero gilumą ir išmesti tinklus valksmui, patyręs žvejys, nė vienu žodžiu Jam neprieštaraudamas, o tik pabrėždamas savo bei bendražygių bergždžią praėjusios nakties žvejonę, nedvejodamas tarė: Mokytojau, (…) dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus.
Tai – ne tik Petro besąlygiško tikėjimo Jėzaus autoritetu rezultatas, kai stebuklingai sugautų žuvų gausa simbolizuoja daugybę žmonių, dėl kurių buvo pralietas Nekaltojo Avinėlio kraujas. Tai ir visų laikų ištikimų Kristaus sekėjų klusnumo indėlis, per kurių tvirtą tikėjimą Viešpats savo malonės tinklais tebegaudo sielas. Ir šie tinklai esame mes visi, kurie per gyvenimą einame mums padovanoto pašaukimo keliu, su malda pirmumą stengdamiesi teikti pažintos Jo valios vykdymui.
Palikti savo įpročių krantą
Šiandien, kaip ir praeityje, Kristus kviečia mus pasinerti į gelmę. Galbūt ne iš karto norėsime palikti savo perdėm žmogiškų įpročių krantą, kaip tam tikrą saugumo garantą, ir bematant daryti tai, kas keis mūsų įpročius, kai paklusime Jam. Tačiau bet kokia mūsų pastanga tobulėti pagal Viešpaties valią, atmetant savivalės ambicijas, atveria naujas veikimo galimybes, kuriose esti malonė.
Remtis ne savimi, o vien Juo – vadinasi, anksčiau ar vėliau sulaukti nenykstančių vaisių. Kviesti Šventąją Dvasią į savo gyvenimą – pašventinti jį, įgyjant daugiau įžvalgumo, kuris mažina mūsų daromų klaidų skaičių ir stiprina mūsų norą labiau patikti ne tiek žmonėms, o pačiam Dievui.
Duokime Jam laisvę veikti mumyse
Kai Dievas veikia gyvenime, regis, viskas tampa įmanoma; bet sunkiausia duoti Jam laisvę mumyse taip veikti, kaip Jis pageidauja… Po sėkmingos žvejonės (paklusus Jėzui), pirmoji Simono ir jo bendražygių reakcija – baiminga nuostaba, liudijanti tikrąją Jo mokinių vidinę būklę: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie!“ – tai dar ne Jam ištikimos meilės išpažinimas. Tai – savo nevertumo liudijimas, po truputį leidžiant malonei keisti individo vidų. Tai – išganingo kelio pradžia, regint užtekančią Dievo gerumo saulę savo egzistencijos horizonte…
Dievas – ne tik visagalis, bet ir nori būti mūsų visų mylimas. Štai kodėl Jėzus atmeta baimę ir sako Petrui: „Būk drąsus! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Nuostabus pasikeitimas, nes Dievui nėra negalimų dalykų.
Susiję:
The post Palaiminta žvejonė appeared first on Bernardinai.lt.