Mečys Laurinkus, ELEKTRA: romanas, V., Baltos lankos, 2012, 272 p., Dailininkas Zigmantas Butautis
 |
Kai rašyti pradeda žmogus, kurio veikla iki šiol su rašymu ir kūryba nieko bendra neturėjo, tai visada kelia įtarimą. Įtarimą pasukus ne ta linkme, išėjimą iš savų vėžių bei baimę, ar bus pateisintas romano vardas, ar neliks nusivylę ir skaitytojai, ir pats autorius.
Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys, signataras, Seimo narys, diplomatas Mečys Laurinkus, kaip pats teigė viename interviu, visada buvo įsipareigojęs padaryti ką nors savo mamos atminimui. Tokį įsipareigojimą įvykdė šiais metais išleisdamas debiutinį kūrinį, romaną „Elektra“.
Pasak autoriaus, išmonė ir realaus, su juo susijusio gyvenimo faktai kūrinyje pasiskirsto beveik tolygiai. Todėl nenuostabu, kad mamai, Lietuvos partizanų ryšininkei, skirtame kūrinyje randame gyvenimo Intoje (čia buvo tremiami įvairių tautybių, tarp jų ir lietuvių, žmonės) peripetijų, įžvelgiame ir autoriaus, ir jo mamos, senelių paveikslus, sutampančius su M. Laurinkaus vaikystės faktais. Visa tai įpinta į meniškai apdorotą tekstą ir virsta grožine vadinama literatūra.
Nors romane pasakojamos kai kurios tremtinių gyvenimo lageryje detalės, tačiau, žvelgiant į tremtinių literatūros kontekstą, šis romanas jame vargiai tilptų. Kaip gerą tremtinių literatūros pavyzdį, prieš akis matau Vinco Adomėno, kadaise taip pat ištremto į Intą penkeriems metams, romaną „Kas apverks jų dalią“ (1992). Čia randame ir gyvenimo lageryje, ir partizanų gyvenimo istorijas. Svarbiausia – kūrinys paliečia, sujaudina, sukrečia, įtraukia... M. Laurinkaus romanas „Elektra“ tik bando rasti sau vietą tremtinių ar biografinės literatūros kontekste, kadangi tvirtai įsitaisyti ir būti geru pavyzdžiu kitiems šiam dar ankstoka.
Perskaičius šį romaną prisimenamas ir kitas – dar 2002 metais išleistas Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, tačiau tik dėl to, kad abu lietuviai autoriai rašė partizanų tematika. Regis, romanas „Elektra“ tiek aistrų nesukėlė ir tikriausiai nesukels, o ir pasakojimo pobūdis romanuose pasirinktas skirtingas. Abu romanai skiriasi savo menine verte, pasakojimo būdu, pasirinkta stilistika, net ir pasirinkta tema skiriasi išpildymu bei pasirinkta pasakojimo pozicija. Ir čia „Elektra“ atrodo labai rami, paviršutiniška, nesigilinanti į detales.
Pradžių pradžia
Prisipažinsiu, kad paėmus knygą į rankas, man nė į galvą nešovė, kad pavadinimas „Elektra“ galėtų reikšti moterišką vardą. Romano autorius viename interviu pasakoja, kad toks vardas jo galvoje gimė vienos įdomios kelionės metu: „Prieš keletą metų teko keliauti po Iraną, kur lankiausi zoroastristų (zoroastrizmas (taip pat vadinama mazdizmu) – religija, apie 1400 m. pr. Kr. susiformavusi ir paplitusi dabartinio Irano teritorijoje. Irane iki šiol yra išlikę šios religijos pasekėjų. – Aut. past.) šventykloje. Man padarė įspūdį tai, kad zoroastristų tikėjimas labai susijęs su ugnimi. Dar viena zoroastristų šventykla – Atešgiah, arba Ugnies namai – yra Azerbaidžane, Baku. Kaip tik dėl to Elektros tikrasis vardas yra Atešgiah. Grįždamas iš Irano galvoje ir sudėliojau visą istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Beliko tik užrašyti“. Kaip matome, M. Laurinkus tą ir padarė, kartu kūrinyje užrašydamas ir ankstyviausius vaikystės prisiminimus.
Kodėl romanas pavadintas būtent šios veikėjos vardu, paaiškėja jau pirmuose romano puslapiuose. Elektra – tai pagrindinė romano veikėja, aplink kurią ir sukasi įvykiai bei verda aistros. Dviprasmiška, tačiau pagrindinė veikėja nėra toji, kuriai romanas skirtas. Elektra – toji, be kurios romanas lyg ir netektų savo prasmės. Pirmuose romano puslapiuose pasirodęs peilis neatskiriamas nuo Elektros įvaizdžio ir seka per visą romaną. Peilius meistriškai svaidanti mergina skaitytojus, ypač moteriškosios lyties, turėtų stebinti savo drąsa, ryžtu, tikslo siekimu, nebijojimu pasipriešinti bei ginti savo įsitikinimus.
Tikrovės atspindžiai
M. Laurinkaus romanas „Elektra“ – tai tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie Lietuvos pokarį: ištremtų žmonių kasdienybė, dviejų pasaulių (Intoje – nelaisvėje ir Lietuvoje – gimtame krašte, kur viskas sava ir, nors vyksta partizaninis karas, bet žmonės iš Intos Lietuvą prisimena kaip svajonę) priešprieša, partizanų judėjimo atspindžiai, stribų žiaurumo ir nužmogėjimo detalės. Visa tai pasakojama nuosekliai, chronologiškai, III asmeniu, tarsi stebint iš šalies ir atpasakojant.
Tokie kūriniai kaip šis, turintys tikrų faktų atspindžių, kažkada realiame gyvenime įvykusių siužetinės linijos vingių, atrodo įtaigesni ir labiau prikaustantys, nors ir pradedančiojo rašytojo plunksnos užrašyti kaip šiuo atveju. Be abejo, romane aprašyti įvykiai yra pokario Lietuvos gyvenimo atspindžiai.
PrisilietęprieElektros
Romano veikėjas – 4,5 metų Mantukas – tarsi jaunasis M. Laurinkus, kurį Intoje sesele dirbanti moteris (šiuo atveju, Elektra) saugiai turėjo pristatyti Lietuvoje gyvenantiems seneliams. Tokia tikroji Seimo nario, dabar ir rašytojo, M. Laurinkaus gyvenimo istorijos pradžia. Tokia ji ir perkelta į romano puslapius. Vaiko paveikslas romane nėra pernelyg atskleistas. Žinoma, kad tai labai prie mamos ir jį lydėjusios seselės prisirišęs berniukas, smalsus, kartais atsiduriantis reikiamoje vietoje tinkamu laiku.
Mantuko mama Elvyra, pasirodžiusi romano pradžioje, vėliau vaiko prisiminimuose, grįžta romano veiksmui krypstant į pabaigą. Tai iš tiesų sukelia netikėtumo įspūdį, nes nuo šios veikėjos jau spėta atsiriboti. Elvyros vaidmenį romane pavadinčiau gana fragmentišku, tačiau jis būtinas rutuliojant romano veiksmą. Būtent šis paveikslas ir davė postūmį romano įvykių vystymuisi.
Ne meilės romanas
Tam tikrose romano vietose, norint atskleisti stribų šaltakraujiškumą ar norint romano veiksmą padaryti labiau romantinį, įterpiamos nešvankios ar gašlokos scenelės, kurios nėra išplečiamos, nesileidžiama ir į smulkmenas. Tiesą sakant, romane esanti meilės linija, užsimezgusi tarp pagrindinės veikėjos Elektros ir jos mylimojo partizano Petro, atrodo kiek paviršutiniška, vietomis visiškai neįtikinama: kai Petrą ištiko nelaimė, ši jį gelbėjo, slaugė, valgydino, kartojo mylinti, tačiau tuo pat metu svajojo apie kitą vyrą, virpėjo nuo nakties įvykių, prisimindama aistros proveržius. Verta paminėti ir tai, kad jos mylimasis Petras, paliegęs visą laiką leido už sienos esančiame kambaryje, o jo oficiali žmona tuo tarpu laikydavo kompaniją ne sutuoktiniui. Tačiau šis romanas ir neturėtų būti skaitomas kaip toks, kur svarbiausią vietą užima veikėjų šilti jausmai vienas kitam.
Trūkstaįtaigumo
Romane pateiktas ir gana neįprastas reiškinys, kuris, atrodo, sunkiai tikėtinas realiai apmąstant pokario įvykius. O ir įtaigumo šioje vietoje pritrūkta. Kalbu apie stribo Aleksandro, einančio kapitono pareigas, virsmą partizanų ryšininku, pagalbininku, patarėju. Žinant stribų negailestingumą, sunku patikėti apie vieno jų pagalbą paprastai lietuvei, ką jau kalbėti apie miškuose ir bunkeriuose besislapstančius partizanus – pagrindinius stribų taikinius.
Romano kalba paprasta ir aiški, nežavinti aforizmais, metaforomis – jų paprasčiausiai nėra. Tačiau nedrįsčiau teigti, kad sunkią, jautrią pokario Lietuvos temą liečiančiame romane to pasigendama.
Bus atsakyta
Nepaisant stipriau ar silpniau žavinčių romano vietų, buvo keista, kai knygos pabaigoje atsirado daugiau klausimų nei atsakymų. Visą laiką atrodė, kad skaitytojas po truputį vedamas istorijos atomazgos link, o atėjus jos laikui – ši ėmė ir nepasirodė. Galima būtų kaltinti autorių dėl rašymo praktikos stokos, tačiau neskubame teisti. Šioje vietoje skubu nuraminti – viename interviu autorius atskleidžia, kad neaiški romano pabaiga yra todėl, kad jau yra parašytas ir romano tęsinys, kurio veiksmas vyks gūdžiu sovietmečiu ir baigsis 1991 metų sausio įvykiais. Pasak autoriaus, perskaičius antrąją romano dalį taps aiškesnė ir pirmoji dalis – „Elektra“, ir detektyvinė kūrinio linija. Panašu, kad rašytojo plunksnos M. Laurinkus atsisakyti bent jau kol kas nežada. O ir nematau priežasčių, kodėl turėtų taip pasielgti.
Teigiama, kad pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs. Dažniausiai, bet ne visada. Šiuo atveju drįsčiau sakyti, kad pirmas blynas, nors ir apsvilęs, tačiau keliantis apetitą.