Prieš keletą dienų, auksinio rudens šeštadienį (spalio 20 d.) buvo paminėta legendinio tautosakininko ir kraštotyrininko Jurgio Dovydaičio 105-oji gimimo sukaktis. Nukeliauta į jo gimtinę Runkių kaime, netoli Višakio Rūdos, – dabar ten tik miško laukymė su keliomis senoviškomis obelimis. O būta 12 sodybų kaimo...
Prie trobos pamatų stovi granitinis stulpelis, primenantis, kad vyresnysis brolis Pranas Dovydaitis buvo Nepriklausomybės akto signataras, garsus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, dvasinės kultūros žurnalų leidėjas. Atminimo akmuo byloja, kad profesorius žuvo sovietų lageryje, brolis Vincas žuvo Nepriklausomybės kovose, būdamas savanoriu, ūkininkas brolis Juozas krito nuo okupanto rankos 1945-siais. Tokios vienos šeimos aukos Tėvynei...
Profesorius Pranas pastūmėjo jaunėlį Jurgį į prasmingą, labai tautos pažinimui reikalingą veiklą. Jurgis Dovydaitis tapo vieninteliu profesionaliu ir labai uoliu tautosakos rinkėju. Iš savo gražaus 94-erių gyvenimo metų net 75-erius paskyrė šiam kilniam darbui, taip reikalingam tautiškumui išlaikyti. Kito tokio darbštuolio šiuose baruose nebebus, nes ir tautosaka jau nebe ta... Nors žodinės tautos saviraiškos raida niekada nesustoja, ji nebėra anoji – šimtmečiais išgryninta, dailinta žodeliu prie žodžio. Apie Jurgio Dovydaičio gyvenimą ir veiklą buvo kalbama prie atminimo stogastulpio Višakio Rūdoje bei susirinkus Kazlų Rūdos bibliotekoje. Tebūna mums geru pavyzdžiu!
J. Dovydaitis priklausė J. Basanavičiaus idėjų suformuotai kartai, kuri XX a. pirmoje pusėje įkvėptai kūrė tautinės kultūros pamatus, skatino jaunimo domėjimąsi istorija, tautos praeitimi, būrė visuomenę į talką kaupti istorijos ženklus, kurti muziejus. Pagirtas rašytojo profesoriaus Vinco Mickevičiaus-Krėvės už pirmąjį tautosakos rinkinį, su užsidegimu tęsė šią veiklą. 1934 m. pradėtame leisti Šiaulių kraštotyros draugijos etnologiniame žurnale „Gimtasai kraštas“ paskelbė straipsnį „Tautosakos reikaluose“, kuriame karštai agituoja jaunimą jungtis į visuomeninę veiklą, pažinti gimtąjį kraštą keliaujant. Jo žodžiais: „Ar tai šaltais ilgais žiemos vakarais, ar karštomis vasaros dienomis, krašto tyrimas yra galimas ir reikalingas, jei tik nenori būti melagiu tardamas: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Apie keliones po Lietuvą J. Dovydaitis vėliau išsitarė taip: „Kada tik vartau surinktą tautosaką, tai tuo pačiu grįžtu ir vėl lieku keleivis. Kas daugiau reikšminga: surinkta tautosaka ar atliktos kelionės? Man asmeniškai gal ir kelionė, nes kelionė yra gyvenimas gyvenime. Lyg gyventa dviem gyvenimais... Tautosaka, kuri tose kelionėse buvo surinkta, nieko daugiau nedavė be malonumo, kad ir aš šiuo tuo prisidėjau prie krašto Pažinimo Rūmo statymo, kad ir mano viena kita darbo plytelė yra paruošta, paaukota šviesesnei tėvynės ateičiai“.
Vienas kelyje... Toks Jurgis Dovydaitis liko net ir tada, kai prisijungdavo prie Kraštotyros draugijos kompleksinių ekspedicijų. Šios vienišiaus kelionės pagimdė „Tautosakininko dienyną“, kuriame užfiksuoti etnografiniai pasakojimai, taip pat ir nutikimai „medžiojant“ pasakas, dainas, sakmes, legendas. Rašinys buvo publikuotas dvejuose „Gimtojo krašto“ numeriuose. Tame pačiame žurnale 1935 m. J. Dovydaitis paskelbė du straipsnius – „Joninės“ bei „Kanapinis ir Lašininis Užgavėnių tautosakoje“. Tai jau apibendrinantys surinktą medžiagą darbai, kuriuose pabrėžiama kalendorinių švenčių reikšmė. Ir apgailestaujama, kad tradicinė kultūra nyksta, o jaunimas mieliau mėgdžioja svetimų kraštų papročius nei savuosius prisimena...
Manytina, kad J. Dovydaitis etninę kultūrą suvokė šiuolaikiškai, ne tik kaip kultūros paveldo vertybes, bet ir nuolatinį kūrybinį vyksmą tautoje, užtikrinantį jos gyvastį. Apie tai galima spręsti iš tautosakininko pasisakymų, reagavimų į kultūros įvykius. Sovietmečiu viešai negalėjo angažuotis tautiškumui, to pamokytas skaudžia artimųjų patirtimi. Tačiau dirbdamas mokytoju, labai energingai ragino jaunimą keliauti, pažinti gimtąjį kraštą ir tautos kultūrą, – tai ir esąs tiesus kelias į patriotizmą. Šią nuostatą J. Dovydaitis paskelbė 1934 m. „Gimtojo krašto“ puslapiuose, straipsnelyje „Kelionės reikšmė“. Tai tikras kraštotyrininko manifestas, jo darbo tikslų išsakymas. J. Dovydaičio žodžiais, „ pažinti reikia tai, kas verčia mus lietuviais vadintis“. Kreipiamasi betarpiškai į jaunimą: „Juo daugiau keliavai, juo daugiau pajutai tėvynės grožio“. O štai mokytojui ten primenama: „vienas saulėleidis paežerės piliakalnyje, viena praleista naktis pilies griuvėsiuose pamokė, pasakė daugiau, nei kad pasako vadovėlis, kalamas ištisus mokslo metus“.
Rinkdamas tautosaką, Jurgis Dovydaitis skubėjo, nes žinojo – kas nesurinkta ar neužrašyta šiandien, rytoj išnyks negrįžtamai. Negaišuodavo laiko ekspedicijose, keldavosi anksčiausiai, grįždavo vėliausiai. Nelaukdavo nuvežamas į atokesnį kaimą, sodybą. Kitiems ekspedicijos dalyviams ten apsilankius, paaiškėdavo, kad J. Dovydaičio čia jau būta. Užėjęs į sodybą, be ilgų įžangų ar prisistatymų klausdavo mokančių pasakų, dainų, kitos tautosakos – jo garbus amžius leido nepaisyti „susipažinimo etiketo“.
Taupydavo net ir valgymui skirtą laiką, kuprinėje nešiodamasis puodelį. Ir nesivaržydamas paprašydavo jį pripilti ką tik pamelžto pieno. Ilgėliau apsistodavo tik pas iš seniau pažįstamus, dažniausiai išskirtinius tautosakos pateikėjus. Nešinas gremėzdišku magnetofonu, pėsčiomis apėjo visą Lietuvą, turbūt ir ne vieną kartą. Tačiau užkopdamas į piliakalnį, sustodamas prie kultūros paveldo paminklų, – viskas gimtajame krašte džiugino širdį. O labiausiai džiaugėsi iš kelionės atsineštu lobiu – įrašytomis juostomis, pilnais užrašų sąsiuviniais. Sunumeruodavo juos tabuliatoriumi, pasididžiuodamas kaskart vis augančiu skaičiumi.
Sakydavo, žygiavau ir rinkau – štai koks šiandien derlius. Tautos laimei, gamta ir likimas J. Dovydaičiui padovanojo ilgą amžių... Sukaupė štai tokį turtą: įrašė 1243 magnetofonines garso juostas, sudarė 45 stambius tautosakos rinkinius, prirašė 350 sąsiuvinius tekstų, išfotografavo per 1000 juostų. Visas šis lobis perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui; juo naudosis ne viena karta mokslininkų, tyrinėtojų. O ne vienas rinkinys, ypač tautosakininko pamėgtų pasakų su dainuojamais intarpais, jau išleistas atskira knyga. Nuostabioji pasaka „Saulės vaduotojas“, jo užrašyta Salake iš Jono Skurkos, iliustruota mūsų puikiosios grafikės Albinos Makūnaitės, apkeliavo platųjį pasaulį, buvo išversta į 28-erių tautų kalbas, net japonų ir suachili. Tautosakininko veikla 1990 m. buvo įvertinta Mato Slančiausko premija, o 1996-siais jis apdovanotas valstybine Jono Basanavičiaus premija.
Jurgio Dovydaičio fenomenas – beatodairiškame savo misijos suvokime ir labai nuosekliame, metodiškame jos vykdyme. Nekildavo tautosakininkui jokių abejonių dėl pasirinkto kelio prasmingumo, kad šis darbas būtinas tautos ateičiai. Visai suprantama, kodėl antraisiais J. Dovydaičio namais sovietmečiu tapo Lietuvos kraštotyros draugija. Ten rado dvasinę užuovėją ir pilnutinį supratimą, palaikymą darbuose.
