Lietuvos nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į Seimo narius, kad būtų nepritarta Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio 1 ir 2 papildymams, kuriais numatoma leisti privačioje žemėje atstatyti sodybas buvusiems savininkams ir jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniams, tam tikslui atidalijant privataus miško valdą.
NVO nerimauja, kad, prisidengiant gražiais motyvais, kompensuoti patirtas praeities skriaudas tremtiniams bus įteisinta galimybė stichiškam miškų urbanizavimui patraukliausiose teritorijose, užprogramuotos naujos konfliktinės situacijos, sukurtos įstatymų apėjimo landos, taip pat išskiriant tam tikrą grupę (šiuo atveju - privačių miškų savininkus) pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir lūkesčiai.
NVO prašo nepritarti Seimo narės D. Bekintienės teikiamam Miškų įstatymo projektui (XIP - 4203(2)) ir nesukurti naujo precedento miškų ir paežerių urbanizavimui bei taip apriboti bendro intereso tenkinimą.
Jos taip pat teigia, kad ši įstatymo pataisa tenkina kelių šimtų ar netgi kelių dešimčių piliečių interesus visos visuomenės interesų sąskaita.
Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Toks įstatyme įtvirtintas išimtinumo principas, ypač atsižvelgiant į miško, kaip išimtinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypatingą teisinį statusą, reiškia, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai turi būti itin reti, proporcingi, atitikti viešąjį interesą. Tuo tarpu buvusių sodybų atstatymas be reikiamų teisinių saugiklių sukuria prielaidas stichiškam urbanizacijos proveržiams teritorijose, ypač paupiuose ir paežerėse, kuriose urbanistinė plėtra nėra ir neturėtų būti numatyta, apriboja visuomenės prieinamumą prie miškų ir jo išteklių naudojimą. NVO taip pat pažymi, jog įstatymo papildyme nėra aiškiai nurodoma, kokiu būdu patvirtinti sodybos miške buvimo faktą. Jau dabar praktikoje yra daug pavyzdžių, kai sodybos „buvimas“ yra pripažįstamas „liudininkų“ parodymais ar nevienareikšmiškai traktuojamais archyviniais dokumentais.
NVO pažymi, kad Seime svarstomas miškų įstatymo projektas įteisintų dar didesnį nelygiateisiškumą, mat neįvertinta ta dalis savininkų, kurių sodybos buvo dabartiniuose valstybės valdomuose miškuose, užstatytos kitais pastatais ar yra strateginių objektų teritorijose; neatsižvelgta į tai, kad dalis žmonių negali atkurti savo nuosavybės teisių vien todėl, jog žemė jau yra išdalinta kitiems ir įteisinta; taip pat, NVO nuomone, neatmestina, kad dalis tų sunykusių sodybų buvo parduotos, perleistos ar užrašytos testamentu, ir jų buvę savininkai jau nepasinaudos šia galimybe; taip pat neįvertinta, kad statyti galima savininko vardu ir po to sėkmingai parduoti ir t.t.
Todėl, atsižvelgiant į teisingumo ir lygiateisiškumo principus bei teisėtus tremtinių lūkesčius, NVO siūlo norintiems pasistatyti naujus gyvenamuosius statinius sudaryti galimybę turimą miško valdą iškeisti į laisvą žemės ūkio paskirties žemę, kur tai nėra draudžiama. Tai atitiktų šiuo metu įstatymiškai galiojančią žemės ūkio praktiką, neskatintų nepageidautinos stichinės urbanizacijos jautriose gamtinėse teritorijose ir užtikrintų visuomenės interesų paisymą.
NVO neabejoja, kad esamos projekto nuostatos neatitinka racionalaus miškų naudojimo, apsaugos bei bioįvairovės išsaugojimo principų. Todėl, remiantis aukščiau paminėtomis priežastimis, tokių siūlomų Miškų įstatymo nuostatų pakeitimų negali traktuoti kitaip nei bandymu legalizuoti statybas miškuose, imituojant jautrių visuomenei klausimų sprendimą, ir vienareikšmiškai pasisakome prieš jų įteisinimą.
Kreipimąsi pasirašo Lietuvos aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicija (Kęstutis Navickas), Lietuvos Žaliųjų judėjimas (Rimantas Braziulis), Judėjimas „Už gamtą“ (Algirdas Knystautas), Ekologinis klubas „Žvejonė“ (Erlandas Paplauskas).