Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.
Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado.
Ir paliepė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!'
Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“.
Kiti skaitiniai: Ef 4, 7–16; Ps 122
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Šiuose pateiktuose pavyzdžiuose žmonės matė žmonių žūtį. Ir jiems ji atrodė nepaprastai baisi. Žūtys niekuo dėtų žmonių visuomet kelia daug klausimų - kodėl? Už ką? Kaip? Ir savaime kyla noras pateikti aiškų ir logišką paaiškinimą. Senovėje žūtis buvo traktuojama kaip netvarkinga tų žmonių gyvenimo pasekmė. Taip mąstyti yra gan patogu ir logiška. Todėl ir čia Jėzus užbėga klausimams už akių ir sako, kad jie nebuvo didesni nusidėjėliai už kitus žmones - matome, kad čia Jėzus neišskiria tų žmonių kaip didesnių nusidėjėlių už kitus. Bet jis nepaneigia nuodėmės ryšio. Netgi priešingai - sako, kad jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Kaip čia dabar suprasti? Vadinasi, jei aš esu atsivertęs, tai man negresia jokia nelaimė ar bėda gyvenime? Kaip suprasti, kad atsivertimas mus išgelbsti nuo pražuvimo?
Jėzus perkelia tą mirtį į kitą lygmenį. Žmonės, kurie matė ir girdėjo apie šių žmonių siaubingą mirtį, galvojo tik apie fizinį žmogaus gyvenimą. Tokia fizinė mirtis jų akyse išties atrodė siaubinga. Bet Jėzus mums atskleidžia kokia nepalyginamai siaubingesnė yra žmogaus dvasinė mirtis. Tai mirtis, kuri amžiams žmogų pasmerkia, atskiria nuo Dievo, nuo To, kuris yra amžinoji laimė. Šios pastarosios mirties, deja, negalime pilnai suprasti ir įvertinti, nes negalime iki galo patirti ką reiškia matyti Dievą ir su Juo gyventi amžinybėje. Mes turime labai gerą čia žemėje gyvenimo patirtį ir ji leidžia mums pasakyti, kad šios tragiškos mirtys yra iš tiesų labai siaubingos. O jei turėtume gerą amžinybės gyvenimo patirtį, tai galėtume abi tinkamai įvertinti. Todėl šiuo atveju tenka pasitikėti Jėzumi, kuris žino, kokia yra amžinybė ir kas iš tikrųjų yra vertinga.
Šiame palyginime Jėzus parodo Dievą, ne kaip Erodą ar bokštą prie Siloamo tvenkinio, kuris ieško progos nugalabyti nusidėjėlius, bet kaip rūpestingą ir kantrų sodininką, kruopščiai besirūpinantį mumis su viltimi, kad gal dar duosim vaisių, gal dar pasitaisysime. Ir tas Jo veikimas yra per meilę.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
