Šiandien spalio 27-oji, kurios reikšmę kalendoriuje prieš 26 metus pakeitė palaimintasis popiežius Jonas Paulius II. Buvusi eilinė rudens diena, ji tapo vienybės ir taikos užutėkiu kasdienėje laiko tėkmėje. Prieš ketvirtį amžiaus palaimintasis popiežius sukvietė didžiųjų pasaulio religijų ir skirtingų krikščionių konfesijų dvasininkus ir pasauliečius melstis už taiką ir ramybę pasaulyje. Ypatingo susitikimo vieta buvo pasirinkta „besivaidijančių sutaikytojo“, „taikos ir ramybės pasiuntinio“ neturtėlio šventojo Pranciškaus gimtasis miestas – Asyžius. Buvęs niekuo neypatingas Italijos provincijos miestas Umbrijos regione, šio šventojo gyvenimo paženklintas jis tapo visuotinės brolystės ir taikos simboliu.
Nuo pirmojo didžiojo susitikimo, pavadinto „Asyžiaus dvasia“ ir sutraukusio daugybę skirtingų religijų lyderių, kasmet tą dieną Pranciškoniškoji šeima ir pasaulio tikintieji vienijasi melsdamiesi už taiką. Kad šios maldos aktualumas neišblėso, paliudijo ir dabartinis popiežius Benediktas XVI, pernai pats aplankęs Asyžių ir kvietęs piligrimus iš visų šalių atvykti ir kartu minėti „Asyžiaus dvasios“ dvidešimt penkerių metų jubiliejų.
Išties prieš 800 metų gyvenusio šventojo dvasia tebėra šiandien visiems tikintiesiems trykštantis gaivus šaltinis. Tai nėra tik iš praeities atsklindančių pasakojimų rinkinys, sukeliantis šiltas emocijas, bet nepritaikomas realybėje. Šventojo Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo pavyzdys tebėra gyvas, aktualus ir taikytinas šiandien. Tai tik paliudija, kad savo gyvenime jis vadovavosi Šventąja Dvasia, kuri visa daro nauja.
Ko moko mus ši nuolat nauja šv. Pranciškaus patirtis? Matome, kiek daug neramumų kyla tarp skirtingų religijų išpažinėjų visame pasaulyje, ypač Artimuosiuose Rytuose. Daugelyje šalių krikščionys, būdami mažuma, yra persekiojami. Tačiau ne mažiau taikos ir vienybės reikia pačios Visuotinės Bažnyčios viduje, vienybės su Katalikų Bažnyčia. Vis dažniau per žiniasklaidos priemones girdime atakas, nukreiptas prieš ganytojus, kunigus, Bažnyčią. Daugelis iš mūsų taip pat pasiduoda kritikos dvasiai. Iškeliamos į viešumą tikros arba tariamos Bažnyčios klaidos ir netobulumai. Ne iš vieno kataliko galima išgirsti pasakymą „kam eiti į tokią Bažnyčią ir pas tokius kunigus, kurie niekuo ne geresni už mus“. Šiuo atveju Bažnyčia lieka kaip šalutinis dėmuo, atskiras nuo mūsų, netapatus mums.
Asyžiaus neturtėlis suprato visai kitaip. Šv. Pranciškus jautė ir patyrė, kad tai mano Bažnyčia, kad būdamas krikščioniu, jis jau nėra pats sau vienas, jog tai apskritai neįmanoma, bet kad per Krikštą jis tapo Visuotinės Bažnyčios nariu, mistinio Kristaus kūno nariu, kad jis pats ir yra toji Bažnyčia. Iš čia kilo ir gilus brolystės ir vienybės su visa kūrinija jausmas.
 |
Matydamas Bažnyčios netobulumus, šv. Pranciškus matė ne tos Bažnyčios netobulumus, bet mano Bažnyčios žaizdas, o kartu suprato, kad tie netobulumai yra jo, Bažnyčios nario, netobulumai. Tad šventasis ne tik nenusišalino nuo jos, kaip nuo „supuvusio apaštalo Petro palikimo“, bet norėdamas ją keisti pirmiausia pradėjo nuo savo širdies. Gavęs iš Dievo daugeliui gerai žinomą misiją „eiti ir atstatyti griūvančią Bažnyčią“, Pranciškus ją apglėbė kaip Motiną ir kartu kaip raupsuotąjį, kuriems taip mėgo tarnauti: plovė ir tvarstė jos pūliuojančias žaizdas, ištikimai kasdien tepė jas gydančiu tepalu – rūpinosi Evangelijos skelbimu eiliniams valstiečiams, atsigręžimu nuo vienuoliškų tvirtovių prie evangelinio neturto, nuo pilietinių karų – prie visuotinės vienybės dvasios. Jam skaudėjo dėl tų Bažnyčios žaizdų, lyg jos būtų įspaustos jo paties kūne. Asyžiaus neturtėlis taip giliai persiėmė Bažnyčios, Kristaus kūno, skausmu, kad likus dvejiems metams iki mirties, stebuklingu būdu jo kūne tikrai atsivėrė penkios Kristaus žaizdos – stigmos.
Šventasis Pranciškus be galo mylėjo ir gerbė kunigus, ypač nusidėjėlius. Nepaisydamas jų nuodėmių, Asyžiaus neturtėlis matė per jų rankas ateinančio Eucharistijos sakramento didingumą. Jis suprato, kad kunigai yra tokie patys klystantys žmonės, tačiau per Dievo malonę dovanojantys tikintiesiems Kristaus kūną ir kraują. Jis nepuolė, nežarstė kritikos, nekiršino kunigų su parapijiečiais. Priešingai – specialiai eidavo pas juos išpažinties, kad bent truputį pakeltų smukusį jų autoritetą ir pasitikėjimą savimi ir stiprintų vienybės ryšius su tos parapijos tikinčiaisiais.
Šventojo Pranciškaus vienybė ir taika yra ypatinga. Tai ne paprastas atsisakymas naudoti prieš kitą žmogų jėgą ar agresiją. Tai ne tik draugiškų santykių palaikymas. Šv. Pranciškaus vienybė – perkeičianti ir reformuojanti, nes kyla iš savojo teisumo atsisakymo. Savas teisumas toks visiems mielas ir malonus, kai esame teisūs ir matome kitų klaidas. Asyžiaus šventasis vardan vienybės ir meilės Bažnyčiai mirė savajam teisumui ir kritikos dvasiai, taip išnaikindamas skiriančią pakopą tarp jo ir kito žmogaus, tarp jo ir Bažnyčios.
Šventasis išliko vienybėje su Bažnyčia ir gydė bei keitė ją iš vidaus. Jo meilė buvo tokia stipri, kad tebegydo ir keičia Bažnyčios veidą iki šiol – per ištikimus šv. Pranciškaus pavyzdžiu sekančius tikinčiuosius. Šią dieną jie meldžiasi už taiką ir ramybę pasaulyje, kad „Asyžiaus dvasia“ nepaliautų sklisti ir trečiojo tūkstantmečio žmonijai.