Jau senokai neinu į spektaklį, filmą, koncertą, neperku knygos „aklai“, t. y. pasitikėdama suinteresuotų rengėjų, leidėjų ir kritikų nuomone. Kitaip knygynuose griebčiau knygas, kurių užpakaliniame viršelyje rašoma: „pasakojimas nepaleis jūsų visą naktį…“, „sukrečianti gyvenimo ir mirties akistata“ etc. Taip pat vertinant knygą, dažnai ir kitus meno kūrinius, nebereikia jos visumos. Skaitomos knygos praba būna apie 30–50 puslapių. Ar žiūrėsiu filmą, priklauso nuo daugelio dalykų per pirmąsias dešimt minučių, dažnai užtenka vaizdo, ant kurio plaukia titrai. Dukra, kai išjungiu filmą, pyksta, nes jai – likusi jo dalis dar neaiški… Kai esi senas (ir laisvas), užtenka ilgamečio stebėjimo, patirties, intuicijos, interneto šaltinių, pokalbio su pora žmonių, kurių nuomone pasitikiu iš tikrųjų „aklai“.
Teiginys, kad negalima spręsti apie spektaklį jo nemačius, yra naivus ir idealistinis. O jei taip sako rengėjai, tai tas teiginys gali būti ir materialistinis. Juokingiausia, kad dalis kritikavusiųjų nepanorusius žiūrėti spektaklio, bet reikalavusius jį uždrausti Castellucci gynė taip pat jo nematę. O ką, jei spektaklyje tikrai šiurkščiai pažeidžiamos kokios nors kieno nors teisės?.. Sutinku su Vytautu Sinica („Delfi“): „Kvietimai „viduramžiuose užstrigusiems protestuotojams“ pirma pamatyti spektaklį atsilieka lygiai tiek, kiek gyvuoja internetas. „Youtube“ svetainėje lengvai prieinama ne vien Kristaus atvaizdo užmėtymo scena, bet ir kitos, neužkliūvančios, išmatomis persunktos scenos bei galutinis Kristaus atvaizdas po viso užmėtymo ir srutų plūdimo iš akių.“ Pravertė ir „Vimeo.com“. Šiuolaikinis žmogus neturi tiek laiko, o pinigų – neturi visada, kad galėtų savo dėmesio vertus kūrinius atsirinkti tik juos patirdamas. Ne spektaklį, kitą prekę – jogurtą – iš keliasdešimt rūšių nuovokesni žmonės renkasi ne jo pavalgę, o skaitydami informaciją – ir reklaminę, ir krakmolinę – ant dėžutės.
Kad spektaklyje reikšmingiausi bus būtent vaizdai, kurių estetiką galima nuspėti iš esančių internete, liudijo ir informacija, jog tekstas verčiamas nebus. Jo mažai ir tėra. Spektaklis man pasirodė nesudėtingas, taip jį pristatė ir pats režisierius: „Visa scena – tai labai paprasta kadrų seka, kuria rodomas sūnaus mėginimas nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Bergždžiai. Jėzus, Salvator Mundi (lot. Pasaulio Gelbėtojas) tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Šis spektaklis – tai šventvagystė […].“ Spektaklis tikrai buvo suvokiamas visiems. (Tai patvirtino teatre buvusių politikų, kurie prieš rinkimus į mus per TV kreipėsi – „žėkit, mielieji, lietuvių fūros važiuoja…“ – pagyros.)
Tiesa, liko kiek neaišku, kodėl, spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ pristatydamas kaip šventvagystę, į jį kaip į šventvagystę reagavusius protestuotojus režisierius pavadino fašistais. Maištininkams paprastai pasitenkinimą kelia adrenalinas, o ne mandagūs gerbėjų kinktelėjimai prie kavos ir vyno – „nice job“. Visais laikais provokatoriai buvo apmėtomi pomidorais, net aktoriai, net ir scenoje. Spektaklį sužlugdyti bukai nereikalaujant jo uždrausti galima įvairiais būdais. Bet mūsų protestuotojai, kovotojai už gėrį ir tiesą dažniausiai yra pikti, nerafinuoti, tiesmuki ir… nuoširdūs. O kas jau kas, nuoširdumas šioje epochoje pasmerktas žlugti, dažniausiai dabar jis tapatinamas su primityvumu… 1981 m. Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Grupė itin garsių scenos meistrų pareiškė valdžiai pritarimą. Kaip pasakytų mūsų protestuotojai – Judas visada šalia. „Solidarumui“ ištikimi žmonės nupirko dalį bilietų į spektaklį, kuriame vaidino vienas iš „žvaigždžių“, pasisakiusių už karinę padėtį. Kai tas aktorius pasirodė scenoje, pasigirdo plojimai. Tai dar atrodė natūralu. Tačiau plojimai pasigirdo ir po aktoriaus pasakytos frazės. Ir po kitos, ir po trečios… Jam prakalbus, plojimai netilo, spektaklį galų gale teko nutraukti. Karinė Lenkijos valdžia nesugebėjo rasti ir pritaikyti entuziastingiems aktoriaus „gerbėjams“ tinkamo straipsnio… Matydama prie Nacionalinio teatro policiją, užtvaras, kratas, metalo detektorių, girdėdama protestuotojams skirtus epitetus, sklindančius iš inteligentų, intelektualų lūpų – fašistai, krikščioniškasis džihadas – neabejoju, kad mes, būdami ES valstybė, tokį straipsnį jiems suieškotume uoliai. Pažįstu žmonių, kuriems iki ašarų malonu jaustis moderniems, kai už nugaros jaučiama galia.
Beje, linksminausi skaitydama spaudoje „tapomus“ skirtingus tų pačių protestuotojų portretus. „Delfi“, Nida Vasiliauskaitė: „…progiesmiu narnanti įžeistųjų minia su plakatais „Kastelučis satanistas“ (atleiskite, kaip įvardinti idiotizmą jo neįžeidžiant?).“ Ir „Bernardinai“, Dainius Juozėnas: „[…] piketuotojai buvo santūrūs, žvelgė su užuojauta, skambėjo giesmės. Spindėjo jaunos akys.“ Atsitiktinai, išėjusi iš „Benettono“, mačiau tą grupę žmonių iš kitos gatvės pusės. Kad ir kaip jie man atrodytų, kai vienuoles, įpykusį senuką su tautine juosta ant kaktos, kunigą, studentus (kai kurių iš jų santūriai išsakytą nuomonę vakare transliavo TV), chuliganą, sviedusį į žiūrovus kiaušinio „bombą“, režisierius italas pavadina fašistais, belieka tikėtis, kad jis žino, ką tas žodis reiškia lygiai taip pat gerai, kaip vokietis žino, ką reiškia „nacis“.
Taip pat neaišku, kodėl teatro direktorius kaltino neva kažkieno paleistas antis apie žmones papiktinusias tikras išmatas. Rengėjų spektaklio anotacijoje rašoma: „Prabangi aplinka, baltas interjeras neapsaugo nuo išmatų, kurių negali sulaikyti sergantis vyras. Kvapą užuodžia net žiūrovas.“ Cheminė skysčio, pagaminto, kaip supratau, kruopščiai sekant „originalu“, formulė nurodyta nebuvo. Iš kur žmonės, kurie gali išmatas uostyti tik tualete, turėjo žinoti? Manyti, kad galima apsiginti nuo kaltinimų informuojant, jog išmatos netikros, gali tik nepaisantys teatro kalbos ar neturintys fantazijos. Teatras yra gyvas netikro tikrumu. Net gyvulys scenoje praranda savo tapatybę, tapdamas ženklu. Interviu „Nezavisimaja gazeta“ (2007) Castellucci teigė: „Kai scenoje mirštama iš tikrųjų, tai jau ne teatras. Tai tikrovės tąsa ir tai nėra menas. Teatras – tai gyvenimo vaizdavimas.“ Ši taisyklė, paminant ne Dievo, bet žmogaus ir teatro orumą, vulgariu būdu spektaklyje pažeista du kartus. Pirmą – įleidžiant vaikus mėtyti granatų (netikrų, netikrų…) į Messinos paveikslo reprodukciją ir antrą – apipilant fekalijomis (netikromis) tikrai sunkiai judantį žmogų. Cituoju kritikę Almą Braškytę: „Susitikime su žiūrovais po spektaklio pasirodžius Gianniui Plazziui tapo aišku, kad senatvės paliesto kūno silpnumo jis ne tiek daug ir „vaidino“ – amžius jau palikęs savo žymę paties aktoriaus judesiuose.“
Prieš aštuonetą ar septynetą metų, ar tik ne „Šiaurės Atėnuose“, skaičiau pas mus ir Europoje populiaraus režisieriaus Oskaro Koršunovo interviu. Režisierius pasakė, kad kada nors jis vis tiek įgyvendins savo svajonę scenoje parodyti tikrą lytinį aktą. Sunku pasakyti, kas režisierių įkvepia tokiai svajonei, kartais kūrybinius sumanymus lemia labai (as)meninės priežastys… Bet nenustebčiau, kad tą spektaklį, kuriame gyvai mylisi Oidipas ir Jokastė, pamatysime. Tikriausiai iš anksto nepritariantiems kas nors geranoriškai siūlys pamatyti spektaklio visumą, o lankstinuke skaitysime: „Lubrikanto kvapą užuodžia net žiūrovas.“
Hiperrealizmo kvapas mene manęs pernelyg niekada nedomino. Balto ir juodo (Castellucci atveju – rudo) kontrastas yra be pustonių. Kaip ir daugumoje „popso“ kūrinių. Jei realistiškai pagamintos išmatos, tai ant baldo, kuris būtinai prabangus ir baltas. Jei romane būsimoji vienuolė suvokia (tai įvyksta staiga), kad negalės gyvenimo paaukoti Dievui, nes pamilo vyrą, tai mylimąjį ji išvysta būtinai per savo įšventinimą. Jei moterį apima beprotiška nevaldoma aistra – tai ji kunigui. Įtaigiai aprašyti geismą daugiabučio kaimynui kur kas sunkiau… „Baladiniai“, drastiški smūgiai žemiau intelekto veikia akimirksniu. Dėl tokių tiesmukumų nesižaviu keliais atvirai perversiškai Larso von Triero filmais – juose žeminamos moterys patiriant mazochistinį malonumą. Aišku, jei sakyčiau, kad manęs tokie efektai neveikia, meluočiau. Veikia, ir net labai. Tačiau jie veikia kaip gatvėje pamatyta avarija su aukomis, o ne kaip menas.
Nesu tikinti. Net ir ne agnostikė. Dievo veidas teatre man yra toks pat kaip ir kiti kultūriškai įkrauti simboliai. Jei kas man lieptų vienu sakiniu nusakyti, kas yra Dievas, tai jis būtų toks – Dievas tėra žmonių mintys. Nežinoma, koks yra Dievo veidas, visi jo veidai, žymintys kelią nuo gimimo iki nesuskaičiuojamų pietų, sukurti žmogaus. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė savo tinklaraštyje „Rafinerija“ tiksliai ir vietoje (be abejo, tik netikintiems) primena Rafaelio madonų prototipus: „Staigmenų staigmena – kelioms savo Madonoms jis yra suteikęs savo meilužės, Margheritos Luti, pravarde La Fornarina, veido bruožus – tas pats veido tipas kartojasi jo kūryboje nekart, kai jis vaizduoja Dievo motinos bruožus.“ Tikinčiajam tai nebus staigmena, jam visai nesvarbu, tarkime, bažnyčios stilius ar jos architekto pavardė, bažnyčioje jis susitinka su Dievu. Čia kalbamasi skirtingomis kalbomis. Ir kuo labiau netikintieji bando artėti prie Dievo kaip konkretybės, tuo labiau jie artėja prie beprotybės.
Tiesmukesnį ir lėkštesnį žaidimą sacrum ir vulgaris opozicija meno kūrinyje man sunku įsivaizduoti – nevaldoma dizenterija Dievo veido fone. Išmatų takas, žymintis sunkiai judančio senuko trajektoriją ir pasikartojantis (o, liūdesy…) iš Kristaus akių. Lacrima Christi tik tingiai mąstančio provokatoriaus sąmonėje gali virsti excrementum ir tik tiesmukai mąstantys žiūrovai tai matydami gali būti sukrėsti – nes tai yra banalybė. Kaip Monos Lizos šypsena su išpuvusiais dantimis prie odontologo kabineto, iš kurio pacientai išeina apsivalę, t. y. po burnos higienos procedūros. Tokių sugretinimų populiarioje kultūroje ir erdvėse tiek daug, kad keli pavyzdžiai atplaukia į galvą vien su Mona Liza. Paskutinis – Leonardo da Vinci paveikslo reprodukcija, kurioje Mona Liza laiko suktinę iš kanapių, kabo picerijoje Švitrigailos gatvėj. Ten, beje, labai neblogos picos… Ir jei kas man mokėtų honorarus už pavalgymą, galėčiau sultingai jas aprašyti.
Tiesmuka prastame mene gali būti viskas, ne tik kontrastas, bet ir paralelė. Jų pasitaiko ne tik infantiliame „popse“, koks yra Castellucci spektaklis, bet ir labai geruose kūriniuose. Neseniai žiūrėjau dokumentinį Viktoro Kosakovskio filmą „Tegyvuoja antipodai!“ Režisierius, užburtas skirtingos prigimties panašių faktūrų, pasiduoda pagundai per visą ekraną paskleisti iš ugnikalnio šliaužiančią stingstančią lavą ir tuoj pat ekraną užpildyti raukšlėta, lėtai judančia einančio dramblio oda. Pradedančiam operatoriui tai būtų atradimas. Iš ankstyvojo rašymo, dabar man jis atrodo paaugliškas, patirties žinau, kad pasiduoti tokiems gundymams labai lengva, taip norisi „antipodus“ sujungti viename sakinyje.
Bjaurumo, žiaurumo estetikoje viskas yra saikas, skonis, laipsnis ir nuotolis. Kine dabar jau turbūt sunku pramušti kai kuriuos „aukšto“ ir „žemo“ efektus, pasiektus Francio Fordo Copollos ir Stanley Kubricko talentų, tapusius chrestomatinius. Turiu omenyje „Krikštatėvio“ antrosios dalies sceną bažnyčioje, kai kiaurai krikšto ir tuo pat metu vykstančių žudynių montažo žvelgia stiklinės Alo Pacino akys. Švęsto vandens ir kraujo kokteilis čia yra puiki „šėtono virtuvė“. Kubricko filme „Prisukamas apelsinas“ muštynės vyksta Gioachino Rossini operos „Šarka vagilė“ fone. Sprogstamasis mišinys skleidžia pasaulį, todėl tai ne vienkartinis, o ilgas suvokimo aktas. Iki dabar… Tik provokuoti ir šokiruoti skirtas kontrastas mąstymui, fantazijai ir filosofijai vietos nepalieka. Jis būna smūginis, trumpas, taiklus ir vienaplanis. Žiūrovams nesiūloma tapti bendraautoriais užpildant mintimis meistriškai kūrinyje paliktas elipses, jiems siūloma reaguoti atpažįstant problemą ir (vien dėl šio visada įvykstančio atpažinimo) pasijusti protingais dalyviais.
Apie Castellucci spektaklį prisiskaičiau šaunių dalykų – nuskaidrinantis finalas, sūnaus pasiaukojimas, tikras krikščioniškumas, kažkas net pasiūlė jį rodyti bažnyčiose… Krikščionimis po spektaklio, sprendžiant iš kai kurių įspūdžių spaudoje, pasijuto net kai kurie neslepiantys tikintiesiems pagiežos, sarkazmo, pykčio ir tikėjimą vien atgyvena laikantys ateistai.
Man režisierius atrodo kaip liūdnas ir supykęs vaikas, kuris nustemba, kad Dievas žmogui, sunkiai slaugančiam sunkiai sergantį artimąjį, niekuo – apčiuopiamu kaip pampersas – padėti negali. Šiuo atveju Pasaulio Gelbėtojo kaltinimas bergždumu režisieriaus pateiktoje koncepcijoje irgi yra bergždžias. Panašiai kaip sovietų įrodymas, kad Dievo nėra, po 1961 m. „Vostok“ skrydžio į kosmosą.
Pasakyti, kad karalius nuogas, laikotarpiu, kai karaliai nuogi (žr. princo Harry nuotraukas „The Sun“, Kate Middleton – „Closer“), jokia naujiena. Bet, perfrazuodama apie tą patį parašytą Liudvikos Pociūnienės straipsnį „Alfa“, galiu pasakyti – ačiū sirenoms už progą pakalbėti.
